– Truputį liūdna… Vos sulaukėme tikros vasaros su ilgais birželio vakarais, o jau teks jaukintis mintis apie atsėlinantį rudenį…

– Nėra jau taip blogai, kaip atrodo. Daugiau optimistiškesnių spalvų: juk Joninės, arba Rasų šventė – viena gražiausių vasarvidžio dienų, kai sulaukiame ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties. Mūsų protėvių šventė buvo labai mylima. Mat, kaip ir visas kalendorines šventes, Jonines jie minėjo ne kaip pramogą, o siekdami užtikrinti kuo gausesnį derlių, geresnį gyvenimą, vedybinę laimę, sveikatą, grožį. Joninės buvo švenčiamos ne keletą dienų, bet visą mėnesį – nuo gegužės 25-osios iki birželio 25-osios. Kiekviena bendruomenė, kiekvienas kaimas kaip mokėdami stengdavosi įsiteikti toms galingoms gamtos jėgoms, stichijoms, dievybėms. Didžiausia pagarba buvo atiduodama augmenijai, vandeniui, ugniai ir saulei.

– Žolynai šiuo metu turi daugiausia jėgos, o vaistažolės – gydomųjų savybių. Iki šių dienų gyvas tikėjimas, kad gydomąsias žoles geriausia rinkti iki Joninių.

– Tikra teisybė. Net buvo sakoma: šiandien nepasirinksi – rytoj rinktos jau nė šuniui netiks. Žmonės tikėjo, kad Joninių išvakarėse rinktos žolės tinkamos vaistams, kerams, apsaugai, meilės būrimams. Žolynų rinkimas šventės išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį buvo vadinamas kupoliavimu, o surinkti žolynai – kupolėmis. Reikia nepamiršti, kad kupoliavimas turėjo magiškų veiksmų – kupolių puokštę reikėjo suskinti iš devynių žolynų, kuriuos surinkti iš trijų vietų po tris, žengiant tris žingsnius vis kita kryptimi.

– Ar devynžoles puokštes rinkdavo tik merginos?

– Kodėl gi? Ne. Galėjo ir vaikinai. Surinktos gėlės buvo naudojamos ateičiai spėti. Pavyzdžiui, žydintis dobilas merginos puokštėje reiškė puikų jaunikį, o ramunė vaikino puokštėje – gerą nuotaką. Smilgos simbolizavo turtus, dilgėlės – apsaugą nuo visokių priešų, vijoklinė rožė laikyta perspėjimu, kad gali atsirasti netikrų draugų, ir pan. Įsimylėjusios merginos savo puokštėse ieškodavo ramunių ir skaičiuodavo jų žiedlapius. Nelyginis skaičius reiškė, kad merginos jausmai nesulauks atsako, o lyginis – kad mylimasis jai bus neabejingas.

– Svarbi Joninių dalis – vainikų pynimas. Ar čia taip pat būta taisyklių?

– Sakydavo, kad papildomų galių žolynas įgyja tik supintas į vainiką. Pinti jį reikia tylomis, nenaudojant siūlo. Būtinai iš devynių žolynų. Visos merginos ir moterys Jonines pasitikdavo pasidabinusios vainikais, tačiau per šventę vainikus iš ąžuolo lapų galėdavo užsidėti ir vyrai. Tai buvo pagarbos augalams, susiliejimo su gamta ženklas. Vis dėlto su vainikais atliekami burtai priklausė tik merginoms. Tai buvo išimtinė jų privilegija.

– Ypatingas Joninių augalas – papartis. Vieną kartą per metus, trumpiausią metų naktį, jis pražysta...

– Tačiau paparčio žiedo rasti neįmanoma. Trukdo visokios priešiškos jėgos, dvasios. Tuo labiau kad papartis yra nepažįstamas, paslaptingai besidauginantis. Nors Lietuvoje žaliuoja tūkstantmečius, niekas iki šiol dar nėra matęs jo žiedo. Iš čia ir atsiranda legenda, kad tokio patrauklaus, dekoratyvaus augalo ir žiedas turėtų būti nepaprastas. Kodėl ieškota paparčio žiedo? Didžiausias smalsumas – rasti tai, ko iš tiesų nesitiki. Žolininkė habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė rašė: tas, kuris ieško paparčio žiedo tik tam, kad įsidėtų jį į kišenę, – niekada neras. O tą, kuris ieško, norėdamas žmonėms padaryti gera, paparčio žiedas pats susiras. Paslaptingi pasakojimai apie paparčio žiedą gali būti suprantami tik perkeltine prasme. Galbūt šis paprotys anksčiau reiškė susikaupimą, susimąstymą – meditaciją vienatvėje ir tyloje.

– Radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregis – gali girdėti kitų žmonių mintis, sužinoti visas jų paslaptis, suprasti net paukščių kalbą. Tokie gebėjimai atneša žmogui turtus ir laimę.

– Nėra taip paprasta, kaip atrodo. Paparčio žiedo ieškoti galima eiti tik po vieną. Einant gilyn į mišką draudžiama grįžčioti atgal. Aplinkui neturi girdėtis jokių garsų, net kaimo šunų lojimo. Ar galite įsivaizduoti, kokį mišką turėjo susirasti žmogus, eidamas ieškoti paparčio žiedo? Iš čia ir visa mistika, visos paslaptys. Toliau – dar įdomiau: atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia pasitiesti nosinę arba skarelę, apibrėžti aplink ratą su šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet, esą, suspindės švytintis žiedas ir nukris tiesiai ant patiestos skaros.

– Jau senų senovėje žmonės pastebėjo, kad vanduo yra tarsi stebuklingas gyvybės eleksyras. Ypatinga reikšmė jam skiriama ir Joninių naktį...

– Žinoma, kad reikėjo išnaudoti visas vandenėlio stebuklingąsias galias. Manyta, kad per Jonines vanduo pasižymi labai didelėmis palankiomis žmogaus organizmui savybėmis. Gerą sveikatą ir jaunystę garantuoja maudymasis ežere ar upėje, nes Joninių naktį jų vandenys tampa šventi. Rasų naktį stebuklinga ir rasa, kuri saulei patekant turi nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus ryto rasa atjaunėji, veidas tampa skaistesnis, po rasą vaikščiojant basam kojos būna sveikos, neskilinėja. Tikėta, kad Joninių ryto rasa gali nuplauti patį pikčiausią blogį. Išsimaudęs joje esi tarsi naujai atgimęs. Štai kodėl naktį pievose buvo braukoma marška ir tokiu būdu renkama rasa, kurią paskui naudojo gydymui.

– Dar vienas būtinas Joninių atributas – laužas. Ar senovės lietuviai juo norėjo pailginti šviesos buvimą?

– Galima sakyti ir taip. Ugnis – tam tikras saulės pakaitalas. Ji kuriama maždaug 23 val., kai saulės jau nebėra. Kuo didesnis laužas, kuo šviesiau – tuo geriau. Tuomet, sako, javai bus brandesni. Žmonės net gydėsi Joninių ugnies galiomis. Pavyzdžiui, angliukus iš laužo naudojo votims naikinti – apibrėždavo jas, tikėdami, kad toks ritualas padės tais skauduliais greičiau atsikratyti. Nuo įvairių ligų taip pat gydėsi kaitindami kojas Rasos šventės laužo pelenuose. Iš laužo paimtos ugnies nešėsi į namus ir laikė židinyje, manydami, kad ugnis namus apsaugos nuo nelaimių. Prie laužų jaunimas dainuodavo, žaisdavo, vaišindavosi. Nakčiai baigiantis šokinėdavo per laužą. Jei mergina ir vaikinas peršokdavo per laužą kartu – tikėta, kad jie susituoks.

– Būrimai ir magija – privaloma Joninių dalis?

– Burtai nuo Joninių visada buvo tiesiog neatsiejami. Dar Vydūnas rašė: „Tiek vyrai, tiek moterys vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas – visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą.“ Joninių naktį merginos skaičiuodavo ramunės žiedlapius ar žiedus puokštėje, norėdamos sužinoti, ar jas vaikinas myli. Surinkusios pievose devynių žolių puokštę, grįždavo prie namų ir bandydavo užmesti ją ant stogo. Jei pavykdavo tai padaryti – tikėdavo, kad jų namus aplenks gaisrai, piktosios dvasios, ligos ir visokios kitokios nelaimės. Vainikais buvo buriama ir sustojus prie kupolės (šakotos karties). Atsistojus nugara į tokį „medį“ reikėdavo mesti vainiką už savęs. Kelintą kartą metant vainikas užsikabins už šakos, už tiek metų mergelė ištekės. Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus. Buvo manoma, kad jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo. Buvo plukdoma ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro. Merginoms buvo patariama prieš vidurnaktį iškasti gabalėlį velėnos ir ji apversti. Iš ryto jos turėjo patyrinėti apverstą velėną. Jei pamatydavo išlendantį pilką vabaliuką – vyras bus neturtingas, paprastas; jei margą – vyras bus valdininkas arba kariškis; jei žalią – ūkininkas. Į dubenį vandens įdėdavo ramunę – „merginą“‘ ir keletą bijūnų – „vaikinų“ su tam tyčia parinktais vardais. Arčiau prie ramunės prisiglaudęs bijūnas, sakydavo, bus tos merginos bernelis.

– Ar Joninių stalo vaišės turėjo būti kažkokios ypatingos?

Turint tiek žinių, kaip šią šventę švęsdavo senovės lietuviai, žaismingų variacijų Joninių tema galite prisigalvoti į valias.

– Tikrai ne. Vaišes darydavo suneštines. Merginos atsinešdavo medaus, varškės sūrio. Vaikinai ant stalo dėdavo skilandį, duonos, giros ar net ąsotį alaus. Vis dėlto pats populiariausias Joninių nakties valgis būdavo lauže keptos bulvės su rūgpieniu ar įvairiais padažais. Vaikinai kepdavo bulves, o merginos turėdavo pasirūpinti rūgpieniu.

– Senovėje tikėta, kad tie, kurie trumpiausią vasaros naktį praleidžia būdami gamtoje, o ne miegodami, visus metus nestokos sveikatos ir jėgų.

– Šventa teisybė. Todėl kviečiu Joninių naktį ne snausti, o darniai, su šeimomis, vaikais dalyvauti šioje gyvos gamtos ir etnokultūros šventėje. Ypač kviečiu tėvus į tai įtraukti ir savo vaikelius. Jei jie nuo mažumės aktyviai dalyvaus Joninių apeigose, kur kas geriau pažins protėvių tradicijas, o vėliau, jau suaugę, perduos jas ir savo vaikams. Dar – mokysis bendrauti su gamta, patirs jos pažinimo džiaugsmą, pailsės, įgaus jėgų. Drauge suvoks, kad žmonės, naudodamiesi gamtos gėrybėmis, pirmiausia privalo jas gerbti ir saugoti. Jei nėra galimybės dalyvauti kolektyvinėje šventėje, galima sugalvoti Joninių scenarijų patiems. Tarkime, drauge su visa šeima artimiausioje pievoje rinkti vaistažoles, pinti vainikus ir leisti juos į vandenį. Papasakoti vaikams legendą apie paparčio žiedą ir pasinaudojus šia tradicija surengti mini orientacinį žaidimą. Tegul vietoj mistiškojo paparčio žiedo vaikai randa saldainį. Galite suptis, kepti lauže bulves ir valgyti jas su rūgpieniu, o ryte rinkti stebuklingą ryto rasą, praustis ja veidus. Turint tiek žinių, kaip šią šventę švęsdavo senovės lietuviai, žaismingų variacijų Joninių tema galite prisigalvoti į valias.