– Jus vadina garsiu jaunosios kartos skulptoriumi. Ar žinote, kad būtent šiomis dienomis vyksta daugiau nei dviem dešimtmečiais jaunesnės už jus abiturientų kartos egzaminai?

– Žinau, žinau… Pats turiu dukrą dešimtokę. Ir savo mokyklos laikus kuo puikiausiai prisimenu. Sutrikęs buvau tada. Gal labai vėlai subrendau? Vėliau nei kiti klasės draugai supratau, ką gyvenime veikti noriu. Iki tol buvau tiesiog stebėtojas. Todėl iš dukros Vėjos, kuriai septyniolika metų, irgi per daug nereikalauju. Matau joje save, todėl dėl ateities visai nesijaudinu. Ateis laikas, ir Vėja susivoks. Aš taip pat ne iš karto į meno pasaulį nėriau.

– Gimėte ir vaikystę praleidote Radviliškyje, o po aštuonių klasių nusprendėte mokytis Šeduvos aukštesniojjuoje žemės ūkio mokykloje (dabar Šeduvos technologijų ir verslo mokykla – aut. past.). Įgijote staliaus ir dailidės specialybę?

– Tas medžio apdirbimas nuo vaikystės į kraują man buvo įaugęs: tiek tėtis, tiek senelis – visi su medžiu apsieiti mokėjo, tautodaile užsiėmė. Net mano mama, kuri dirbo mezgimo technologe-inžiniere, pagalį paėmusi galėjo bet ką iš jo išdrožti. Panašiai kaip sumuštinį pusryčiams sutepti. Tad šis amatas man suprantamiausias buvo…

Atminimas: praėjusiais metais Kaune, prie legendinio restorano "Metropolis", atsirado beveik 4 m aukščio M. Gaubo kūrinys Chiune'ei Sugiharai atminti. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tai kodėl tuomet sakote, kad ne į savo roges įsėdote?

– Nes taip toje mokykloje jaučiausi. Pradėtus mokslus nusprendžiau baigti: taip jau buvau tėvų išmokytas. Paskui pamačiau, kad dauguma Radviliškio dailės mokyklos vaikų buvo į Šiaulių universitetą (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija – aut. past.) įstoję ir visai neblogai jiems ten sekėsi. Kuo aš blogesnis – pamaniau ir į dailės-dizaino studijas pareiškimą nunešiau.

Savo darbe esu mokinys, kuris vis mokosi ir mokosi…

Pradžioje buvo sunku: pinigų labai trūko. Neturėjau net už ką popieriaus ir teptukų nusipirkti. Tai, pamenu, vos įstojęs vieną popieriaus lapą pavogiau iš grafikos centro. Supjausčiau mažais gabalėliais, o ant jų nupiešiau dvylika Zodiako ženklų. Tuomet nuėjęs į Šiaulių universiteto galeriją pasiprašiau, kad parodą man leistų surengti. Kai tuos atvirukus išpardaviau, jau galėjau būtiniausių priemonių piešti įsigyti.

– Ar tiesa, kad po pirmosios parodos visos kitos tarsi iš gausybės rago pasipylė? Sukūrėte daugiau nei 800 skulptūrų iš medžio, akmens, bronzos, surengėte apie 50 personalinių parodų, dalyvavote daugiau kaip 400 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Iki šiol esate vadinamas vienu produktyviausių lietuvių jaunosios kartos kūrėjų.

– Turbūt nuo 2000-ųjų prasidėjo toks etapas. Parodų daugėjo, jų apimtys didėjo. Per metus surengdavau maždaug po penkias personalines parodas ir spėdavau dalyvauti daugybėje bendrų su kitais menininkais projektų. Toks tempas tęsėsi maždaug dešimtį metų. Kartais sustojęs pailsėti suvokdavau, kad šiandien dalyvauju kokiose trijose–penkiose parodose: vieniems vieną darbą veždavau, kitiems – kokius tris. Vienai parodai specialiai kurdavau, kitai – parinkdavau kažką iš senesnių darbų. Darboholikas buvau. Toks ir likau. Galva užimta darbais nuolat, o rankos irgi nesnaudžia. Dešimt valandų per dieną fizinio darbo – man visiškai normalu. Sveikata? Ne, nekenčia. Gal dėl to, kad be galo mėgstu tai, ką darau. Anot mano dukros, esu vienintelis žmogus iš jos pažįstamų, kuris taip mėgsta savo darbą.

– Klausimas ne į temą – ar lotynų kalbos kada nors mokėtės? Nes visą savaitę girdėjau, kaip mano dukra lotyniškas citatas lietuvių kalbos egzaminui kalė. Būtų visai smagu pažaisti tokį lotyniškų citatų ir jūsų atsakymų žaidimą.

– Kodėl gi ne? Žaidžiam. Gal ir tos lotynų kalbos universitete kažkiek mokiausi, tik dabar jau nepamenu.

– Nežinau, kokio išminčiaus tai mintis, teigianti, kad iš visų žingsnių sunkiausias yra pirmutinis. Omnium graduum difficillimus primus. Ar pamenate, koks buvo jūsų pirmasis žingsnis į pripažinimą?

– Na… Sunkiausias žingsnis turbūt buvo atrasti save, nes, kaip jau minėjau, gana vėlai susivokiau. Mokykloje ilgą laiką buvau stebėtojas. Man rūpėjo visokie vabaliukai, kurie po žemę ropinėja, paukščiukai, kurie ant medžių šakų strikinėja. Mėgdavau stebėti žmones, ką jie veikia ir kaip atrodo. Galėdavau net apsiverkti prieš akis bekraštį rugių lauką išvydęs. Labai jautrus buvau. Vaizdai mane stipriai veikė. Ir tai mane, paauglį, be galo nervino. Juk vyriškas, kaip visi, norėjau būti.

Personažas: keturiasdešimtmetį atšventęs ekscentriškasis skulptorius save vadina labai savotišku personažu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tik ilgainiui supratau, kad tie jautrūs pastebėjimai – didžiausias mano privalumas. Tuomet ėmiau užfiksuotas detales į savo tapybą, skulptūrą dėti. Savo ironišku žvilgsniu dar labiau jas užaštrindavau, kad jau tikrai žiūrovams per mažai nepasirodytų.

– Pernai vasarą, minėdamas savo kūrybos dvidešimtmetį, Vilniaus rotušėje pristatėte provokuojančią dailės ir skulptūros darbų parodą "Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys". Joje bene daugiausia publikos dėmesio sulaukė didžiulė apsinuoginusios moters skulptūra, pavadinta "Lietuvaitės" vardu.

– Žinau, kad mano darbuose žaidžia keista erotika, kuri neturinčius humoro jausmo žmones gali šokiruoti. Manęs niekada neviliojo nupiešti tiesiog gražią moterį. Visuomet labiau mėgau keistas situacijas. Universiteto draugai jas irgi palaimindavo, bet štai prieš tėvus pristigdavau drąsos tokius darbus rodyti. Užtai su palengvėjimu atsikvėpiau, kai vidinį stuburą įgijau ir supratau, kad savo menus galiu tokius, kokius noriu, daryti. Kai jau pats drąsiau pradėjau kurti, atitinkama žmonių reakcija parodė, kad vis dėlto teisingu keliu einu.

Buvo laikas, kai studijos neturėjau ir tapydavau tiesiog daugiabučio laiptinėje. Kaimynai, eidami pro šalį, baisėdavosi mano darbu. Ir tas jų pasibaisėjimas mano ausims skambėjo kaip gražiausia muzika. Tai reiškė, kad viską teisingai darau. Todėl, jei mano paveiksle kažkas turi skraidyti už kojos pakeltas, taip ir darau. Tas laisvės jausmas mane iki šiol veža.

– Pessimum inimicorum genus – laudantes. Blogiausia priešų rūšis – pataikūnai. Ar ši Publijaus Kornelijaus Tacito – Romos imperijos rašytojo – išmintis randa jumyse atgarsį?

– Hmm… Dažnai važiuoju į įvairius ledo, sniego, smėlio, šiaudų skulptūrų festivalius-varžybas. Atvykus būna, kad susitinki daugybę žmonių iš viso pasaulio. Kartais pabuvus vos kelias dienas atsiranda jausmas, kad tie menininkai, kurie dalyvauja tame pačiame renginyje, tarsi jau iš anksto ima manyti, kad jei dalyvauja Gaubas, jis vis tiek laimės. Keistas jausmas… Darbai dar nepradėti, o kažkokia mintis jau sklando ore. Gal ji nėra visiškai be pagrindo? Kokiuose 26-iuose konkursuose iš tiesų esame dalyvavę ir tik trijuose iš jų nieko nelaimėję. Nežinau, ar tas kalbas ore galima pavadinti pataikūniškomis? Bet jaučiu, kad kolegos iš anksto dažnai be kovos laimėjimą man atiduoda.

– O ką duoda rimtam skulptoriui dalyvavimas tokiose greitųjų skulptūrų varžybose?

– Patikėkite, daug ką. Išmoksti labai greitai dirbti ir treniruotis kurdamas ant sniego ir smėlio. Esu nusprendęs, kad per metus bent keliuose tokiuose ledo, smėlio skulptūrų festivaliuose turiu dalyvauti. Dėl savęs paties.

Kai studentai baigia mokslus, jiems pagaminti 1 m dydžio skulptūrą yra didelis iššūkis. Bet, pradėjus į tokius festivalius važinėti, 7 m aukštis jau atrodo visai normalus. Per penkias darbo dienas trise šokame ir sukuriame tokį gigantą.

"Konteineris": savo kūriniams dažnai suteikiantis autoironijos, siurrealizmo, netgi sarkazmo bruožų M. Kaupas nesijaudina, kad ne visi žiūrovai jį supranta. Birštono parke stovi jo galva, netikėtai paversta meno objektu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Naujos kartos skulptoriai turi mokėti dirbti profesionaliai ir greitai. Jei lygintume su ankstesniais laikais, užsakytą darbą galėjai tik po kelerių metų gauti. Štai neseniai laimėjau paminklo iškiliausiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karvedžiui, didžiam valstybės politikui ir mecenatui Jonui Karoliui Chodkevičiui konkursą. Darbas turės būti baigtas per pusmetį. Anksčiau tokie tempai būtų buvę neįmanomi. Šiais laikais viskas atvirkščiai – negali dešimt kartų matuoti ir tik tada pjauti. Kad spėtum laiku, turi iš pradžių pjauti, o tik paskui matuoti.

– Romėnų filosofas stoikas Lucijus Anėjus Seneka sakė: concordet sermo cum vita. Tesiderina kalba su gyvenimu. Ar jaučiate dermę, harmoniją tarp to, kas esate viduje, ir to, ką kuriate išorėje?

– Jaučiu. Manau, kad kuo viduje gyvenu, būtent tai ir rodau savo darbais. Autoironija? Taip… Daug jos manyje. Anksčiau labai mėgdavau ieškoti mieste žmonių-personažų. Keistesnių, įdomesnių. Kol vieną dieną netikėtai suvokiau, kad aš ir pats esu savotiškas personažas. Keistokai rengdavausi jau nuo pat jaunystės. Mėgdavau ir su peruku pavaikščioti, bet ne plikę dengdamas, o dėdamas jį vietoj kepurės. Būdavo, ateinu į kavinę, nusiimu peruką, pasikabinu ant pakabos kaip kepurę (juokiasi). Kodėl? Na… Visada norėjau gyventi linksmai. Iš tėvų gal buvau išmokęs. Tėvukas irgi su kaimynais visokius cirkus krėsdavo. Pamenu, sykį jam padovanojome tokius kreivus guminius dantis, tai jis su tais kapliais pasipuošęs, barzdą su flomasteriais išsipaišęs kaimynus šiurpino, kol kažkas pasišovė iškviesti policiją. Nenuobodi ta mūsų šeimynėlė.

– Publijaus Siro, romėnų poeto, gyvenusio I a. pr. m. e., išmintį noriu pacituoti. Cuivis dolori remedium est patientia. Kantrybė yra vaistas nuo visų skausmų. Ar esate kantrus?

– Man rodos, kad kantrybė – vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime. Šią savybę turint daug galima pasiekti. Aš netikiu greitais rezultatais. Kaip ir greitais pinigais ar greitais pripažinimais. Mano nuomone, kai dirbi savo mėgstamą darbą diena iš dienos daugelį metų, tik tuomet pas tave gali ateiti sėkmė. Pastebiu, kad mano gyvenime būna daug tokių momentų, kurie moko išlaukti. Nedarant nereikalingų judesių. O darbą pabaigti man visada kantrybės užtenka. Neturiu nė vieno pradėto, kurio laiku nespėjau užsakovui atiduoti. Tai gana reta menininko savybė. Pasakei, kad bus – vadinasi, turi būti. Gal darbai, vienas kitą vejantys, manyje šitą savybę išugdė.

– Graikų filosofo Platono knygoje "Phaedrus" yra tokios eilutės: homo doctus in se semper divitias habet. Mokytas žmogus visada savyje turi turtų. Kokie turtai slypi jūsų viduje?

– Labiausiai iki šiol savo darbe aš vertinu atradimo jausmą. Dėkinga ir įdomi ta mano profesija vien technologijų prasme. Viskas šiomis dienomis skulptūroje taip sparčiai keičiasi: nuo rankų darbo iki 3D programavimo. Negana to, savo darbe labai daug įdomių žmonių sutinku. Ir tas kasdienis kažko naujo pažinimo jausmas man galbūt yra didesnė dovana net už tai, ką aš darau. Pavyzdžiui, nusprendžiu išbandyti kokią nors naują technologiją. Jei pavyksta, kitąsyk mėginu kažką daryti dar kitaip. Juk labai įdomu, kaip išeis. Šiame darbe nuolatos esu mokinys, kuris kaskart vis mokosi ir mokosi – bando, klausinėja, skambina kolegoms, klausia specialistų patarimo.

Vasarą Pakruojyje ir vėl bus tradicinis gėlių festivalis, kuriam darau tokią "Varlės karalienės" skulptūrą iš plastiko. Padengėme ją tokia labai įdomia medžiaga – poliurėja. Pirmąsyk tokią išbandėme.

Neseniai Kauno šokio teatro "Aura" šokėjai paprašė manęs pagaminti skaidrių, lengvai išvalomų pinokio kaukių. Teko į ortopedijos įmonę važiuoti, su jos specialistais kalbėtis, kaip, naudojant plastiką, tokį sumanymą įgyvendinti, o paskui dar dvi kaukės dalis į vieną sujungti.

Žodžiu, mano galvoje visą laiką tarsi dega klaustukas – kaip, su kuo, iš kur? Bet baimės, kad kažkas nepavyks, nejaučiu. Nes visą laiką su tuo klaustuku gyvenant atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis. Kartais net profesionalas sako, kad nieko gero iš to nebus, bet aš užsispiriu ir padarau. Tas pats buvo ir su mano autoportretu – geltona galva, kurią nusprendžiau iš epoksidinės dervos nulipdyti. Prienų sklandytuvų gamintojai, šitos dervos specialistai, atsisakė man padėti – sakė, kad neįmanoma, formos per sudėtingos. Tai man toks siutas užėjo – viską vienas pasidariau! Nuosprendis "tau nepavyks" mane tarsi uždega – vis tiek sugalvoju, kaip norimą rezultatą norimu būdu išgauti.

– Publijus Siras, romėnų poetas, yra pasakęs, kad meilėje visada grumiasi skausmas su džiaugsmu. In venere semper certat dolor et gaudium. Ar taip yra ir jūsų asmeniniame gyvenime?

– Turiu dukrą Vėją. Kadangi jos mama mus paliko, Vėja nusprendė gyventi su manimi ir visai normaliai reagavo, kai pristačiau jai savo draugę Jeleną. Šiuo metu skyrybų skausmas jau nuslūgęs, tad tiesiog džiaugiamės visi trys buvimu drauge. Puikiai sutariu su dukra. Net keista, kad ji manęs klausia patarimo (kalbu apie visokias paauglystės meilės istorijas ir pan.) Tuomet kartu su ja svarstome, diskutuojame. Neperšu jai savo nuomonės, patariu pasiklausti ir kitų. Kaip tėvas, niekada nenaudoju liepiamosios nuosakos. Jokių savo vilčių į dukrą neprojektuoju, jokio spaudimo nedarau. Labiausiai Vėjai patinka lietuvių kalba ir literatūra. Manau, irgi nuo meno (gal tik kiek kitokio – rašytinio) toli nepabėgs.

Supratimas: darboholiku save vadinantis M. Kaupas dėkingas draugei Jelenai, kuri su jo dukra Vėja dažnai leidžia laiką. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad esate darboholikas. O štai Kelsas (lot. Celsus), romėnų filosofas, epikūrietis, parašęs veikalą "Teisingas žodis", teigia, kad geriausias vaistas yra poilsis. Optimum medicamentum quies est. Ar mokate ilsėtis?

– Net nežinau… Šįmet pirtį pasistatėme, tai savaitgaliais pirtyje ilsimės. Turiu motociklą nusipirkęs, kartais juo pasivažinėju. Nepriklausau jokiam baikerių klubui. Esu kaip katinas. Jei sugalvoju vienas prasilėkti – tai ir darau.

Šiuo metu gyvename tarp dviejų miestų – Vilniaus, nes Jelena iš ten kilusi, ir Birštono. Man pačiam didžiausias poilsis prie jūros paplūdimyje gulėti – galiu nuo ryto iki vakaro taip tįsoti. Jaučiu, kad išsinulinimas vyksta. Guli toks jūros lygyje, tarsi absoliutus niekas. Nereikia man tuomet nei sporto, nei kažkokio judesio. Visi mano darbai tokie fiziškai intensyvūs, kad net Jelenos mėgstamiems dviračiams jėgų nebelieka. Mielai išleidžiu merginas su dviračiais, o pats apie motociklą pasvajoju, kuriuo važiuočiau joms iš paskos.

– Pabaigoje – dar viena citata apie lakštingalą, kuri narve nesuokia. In cavea non canit luscinia. Kas jums, kaip kūrėjui, būtų tas narvas?

– Tikriausiai koks nors valdiškas darbas. Kai gyvenau Šiauliuose, septynerius metus dirbau Šiaulių "Laiptų galerijoje". Smagus, kūrybinis darbas su vakarėliais ir įdomiais žmonėmis buvo. Organizuodavau jiems parodas, bendraudavau su visa to meto bohema. Bet vienu metu supratau, kad jau užteks, nebenoriu…

Turėti tiesioginį viršininką man būtų didelis iššūkis. Neįsivaizduoju, ar galėčiau. Mokykloje dirbti irgi man būtų narvas, kaip ir dėstytoju universitete. Vis gaunu tokių pasiūlymų, bet kol kas atsisakau. Man gerai, kaip yra dabar. Šiuo metu išties esu visiškai laimingas.