Neišmoktos pamokos

Filmų apie Lietuvos partizanus, televizijos laidų autorės žurnalistės R. Sinkevičienės knyga „(Pra) Rasta karta“ gimė iš jos LRT Televizijoje kurto laidų ciklo tokiu pat pavadinimu. Jose buvo pasakojama apie užmaskuotą̨ sovietinį palikimą̨. Knygos autorė įsitikinusi, kad tema ypač̌ aktuali šių dienų Rusijos karo prieš Ukrainą̨ kontekste, kai tarsi kartojamos neišmoktos pamokos.

„Ši knyga pasakoja, ką reiškia nemokami butai, nuolatinis trūkumas, blatas, skurdi vaikystė. Apie tai, kad propaganda iškreipia atspindį: gyvenome penkiese viename bendrabučio kambaryje, mūsų puoduose bendroje virtuvėje puotavo musės ir tarakonai, bet mes džiaugiamės, kaip buvo linksma, smagu ir kokia graži jaunystė“, – knygos „(Pra) Rasta karta“ pristatyme kalbėjo R. Sinkevičienė.

Į knygos pristatymą Valdovų rūmų muziejaus svetainėje susirinko jos ir knygos herojų amžininkai, žmonės, patyrę gyvenimą sovietmečiu ir nuolat kartojantys, kad nė už ką nenorėtų vėl ten atsidurti.

Sovietmečio dokumentika ir iš archyvų prikeltos unikalios nuotraukos atskleidžia to meto propagandos rakursus – nuo viešos pompastikos, kuklių kasdienybės džiaugsmų iki sovietinės realybės absurdų. Knygoje patirtimis ir prisiminimais dalijasi žinomi žmonės – karta, kurią prarastąja knygos autorė vadina tik simboliškai.

Gimusi gūdžiu sovietmečiu

„Rūta yra sena mano kolegė, sena mano draugė. Sužinojusi apie knygą, reagavau gana skeptiškai, galvojau, kad bus jos puikių laidų šifruotė, ir tiek. Ir išvis, ką naujo ir įdomaus galima papasakoti apie sovietmetį, apie jį nenorėčiau kalbėti, prisiminti. Tačiau šiandien nuoširdžiai džiaugiuosi turtingu, vertingu, nuoširdžiu Rūtos pasakojimu, žaviuosi jos pasiryžimu knaisiotis ieškant vertingos medžiagos“, – pristatyme kalbėjo viena iš knygos pašnekovių, televizijos laidų vedėja Algimanta Žukauskienė.

„Man atrodo, kad aš̌, gimusi gūdžiu komunistmečiu, tarsi išlindau iš nespalvoto televizoriaus, kuriame Leonidas Brež̌nevas reikalavo „patraukti rankas šalin nuo Vietnamo“. Kai mano mamą Veroniką tėvas nenusakoma transporto priemone vežė̇ į Antakalnio klinikas gimdyti, buvo visasą̨junginio gedulo diena. Žuvo kosmonautas Vladimiras Komarovas, tapę̨s pirmąja auka pasaulio kosmonautikos istorijoje. Susipynė̇ jo kapsulė̇s parašiuto virvė̇s, ir jis krito iš̌ 7 km̨ aukšč̌io, laisvo kritimo nusileidimo bū̄du antrą kartą̨ pelnydamas Sovietų Są̨jungos didvyrio vardą̨. Mano gimimo dieną̨ linksmybė̇s buvo uždraustos, laikraščiuose mirgė̇jo užuojautos, pirmiausia – L. Brež̌nevo. Tonas gėlių į laidotuves sunešęs politinis elitas žadėjo niekada nepamiršti kosmonauto indė̇lio, tač̌iau skambė̇jo ir kitos tų̨ dienų aktualijos, kurios ataidi ir į šiuos laikus: „Graikijoje fašistinio perversmo pavojus“, nes š̌alis nenori būti valdoma komunistų, „Neofaš̌istai laimi rinkimus Bonoje“, „Š̌alin rankas nuo Vietnamo komunistų̨“... Kur man girdė̇ta ta retorika?“ – knygoje klausia R. Sinkevičienė.

Ji įsitikinusi, kad knyga išėjo laiku. Propaganda ir toliau naudojama, įtaigos mechanizmai veikia iki šiol, o sovietai yra geriausi propagandos mokytojai, tikri guru, jei mūsų vaikai tebesrebia tai, ką jie įkalė į galvas mūsų tėvams ir seneliams.

M. Savičiūtės nuotr.

Sovietų spąstai nedingo

Knygos tikslas – atkreipti dėmesį į sovietų valdžios paliktus spąstus, atpaž̌inti jos metodus šiandien. „50 metų̨ sovietų̨ okupacijos Lietuvoje paveikė̇ kelių kartų sąmonę. Daug žmonių tebesiilgi sovietmeč̌io, nes yra tapę okupantų̨ apgalvoto plano dalimi. Ši masė šiandien veikia pagal Kremliaus strategų̨ nepasitenkinimo kurstymo metodikas“, – įsitikinusi žurnalistė.

Ji teigia, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve, Ypatingajame archyve, Nacionalinės Martyno Maž̌vydo bibliotekos fonduose saugomi dokumentai, filmuota medž̌iaga, nuotraukos, periodika, sovietmečio literatū̄ra leidž̌ia prisiminti sovietų propagandos rakursus, paveikusius žmonių gyvenimą.

„Tai knyga apie mus – ištvėrusius sovietmetį ir jame nepasilikusius. Arba pasilikusius. Mano kartai teko patirti kvantinį šuolį iš atsilikusio sovietinio pasaulio į XXI a. Treč̌ioje klasė̇je, pasiė̇musi dvi kapeikas, tamsiomis gatvė̇mis pusvalandį̨ eidavau iki miesto telefono bū̄delė̇s paskambinti draugei. Būdama 50-ies, su ta pač̌ia drauge kalbuosi per mesendžerio programė̇lę realiu laiku; gulė̇dama atokiausios Tailando salos paplūdimyje, rodau kaž̌kieno akinius pavogusią̨ beždžionę̨. Mes vaikysteėje bijodavome vilko, raganos ir č̌igono, dabar baiminamė̇s dirbtinio intelekto. Sovietmetį̨ iš̌gyvenusioms kartoms tikrai visko teko per daug. Dabar, matydama jaunus ž̌mones, kurie iš milijonų̨ kelių̨ renkasi kompiuterio ekraną̨, galvoju, kad esame ypatinga karta. Mes nieko nepraleidome, bent jau tie, kurie norė̇jo nepraleisti, – sako ji.

50 metų̨ sovietų̨ okupacijos Lietuvoje paveikė kelių kartų są̨monę̨. Daug ž̌monių̨ tebesiilgi sovietmečio, nes yra tapę okupantų̨ apgalvoto plano dalimi.

Autorė priduria, kad knyga nelinksma, o savąjį balsą įdėjusi vien todėl, kad vatnikai ir sovietų valdžios mylėtojai nesimuštų už nugaros ir neįrodinėtų, kad viskas buvę ne taip.

„Tai mano, sovietinės rentgenologės dukters, asmeninis gyvenimas, prisiminimai ir požiūris į pasaulį ir laikmetį“, – sako R. Sinkevičienė.

Jaunieji maištautojai

Knygos pristatyme dalyvavęs Lietuvos ypatingojo archyvo istorikas, anuomet pankas ir muzikantas Povilas Girdenis dalijosi prisiminimais apie legendines sovietmečio Vilniaus asmenybes.

„Aš pats, prisilietęs prie pirmosios lietuvių pankų bangos, vėliau, besidarbuodamas su archyvų dokumentais, gavau patvirtinimą, kad tos legendos, kurios anuomet sklandė jaunimo susibūrimuose, turėjo realų pagrindą, buvo visai ne legendos. Jos visos buvo patvirtintos KGB stebėjimo bylose. Sunku šiandien patikėti, bet kultinė to meto pankų asmenybė Varveklis iš tiesų planavo iš Revoliucijos muziejaus pavogti kulkosvaidį. Su draugais Drakonu ir Strausu jis planavo bėgti lėktuvu į Vakarus ir buvo pasidirbinę ginklą. Vilniuje iš tiesų egzistavo jaunimo grupuotė MK, kurios pavadinimas reiškė „mušk kacapą“. KGB archyvuose radau šios organizacijos narių sąrašus“, – pasakojo istorikas, kurio prisiminimus užrašė R. Sinkevičienė.

„Penki dešimtmečiai partinė̇s diktatū̄ros – per tą laiką sovietmečiu gimė ir užaugo pustrečios jaunimo kartos, – ji rašo knygoje. – Tokie kaip aš, gimę po 1965-ųjų, vadinami X karta. Jaunystė̇je dažnai nesuvokdavome savo poelgių̨ prasmės, bet intuityviai ieškojome savojo kelio, vietos po saule. Jauni žmonės buvo maiš̌tingiausia visuomenės dalis, karta, kuri lengviausiai atsikratė posovietinių nuostatų̨. Tokius jaunuolius persekioję̨ kagė̇bistai vos spė̇davo pildyti protokolus apie jų kvailystes ir į̨vairios formos protestus prieš komunistų santvarką.“

M. Savičiūtės nuotr.

P. Girdenis įsitikinęs, kad jei žmogus neįjungia smegenų, kritinio mąstymo, atsigręžęs į praeitį mato tik tai, kas buvo šviesu, linksma, romantiška, jaunystę. Į tokius laikus norisi grįžti, štai kodėl negalime nuo jų atitolti. Vis dėlto, net ir būdami už geležinės sienos, nematydami alternatyvos, daugelis jautė, kad gyvenimas suspaustas, suvaržytas, netikras. Žmonės, ypač jauni, su viltimi žvelgė į Vakarus, ieškojo plyšių ir gaudė menkiausią gurkšnį to, kas iš ten ateidavo, – muzikos, meno, mados, neformalių judėjimų.

„Negaliu pasakyti, kad jauni žmonės šiandien liaupsina sovietmetį, tie laikai jiems atrodo kaip nereali pasaka. Tik baisu, kad jie nesuvokia vieno svarbaus dalyko – laisvė, kurioje augo, nėra duotybė. Gali ateiti diena, kai jos neliks“, – pristatyme kalbėjo istorikas.

Siekis skaldyti lietuvius

P. Girdeniui pritaria ir knygos autorė R. Sinkevičienė. Siekdamas skaldyti lietuvius, Kremlius sovietmečio pabaigoje tarsi užminavo Lietuvos žmonių sąmonę ano laikmečio ideologinėmis minomis.

„Propagandiniai sektantai, norė̇dami mus skaldyti ir valdyti, kai jų jau nebus, siekė̇, kad mes rietumė̇s toliau, savo vėliavų kotais vieni kitiems dauž̌ytume per galvas, prieš savo policiją̨ eitume su akmenimis. To meto jau pamirš̌tos nuotraukos – istorinis atspindys, atskleidž̌iantis, kokius instrumentus pasitelkę̨ komunizmo ideologai niekino mūsų vertybes, tikėjimą, atėmė̇ nuosavybę̨, kaip plovė̇ smegenis ir baimė̇je vertė̇ eiti į „laimingą̨ rytojų̨“, – rašo žurnalistė.

Jos kolegė A. Žukauskienė pristatyme kalbėjo, kad tokią įdomiąją istoriją, kokią savo knygoje aptaria R. Sinkevičienė, būtina skaityti mokytojams, kad jie tas žinias perteiktų mokiniams.