Beveik prieš septynis dešimtmečius Rytų fronte prasidėjusią itin didelio masto karinę operaciją "Bagrationas" įspūdingame renginyje Baltarusijoje Stalino gynybos linijoje atkartojo istorinių karybos klubų entuziastai. Vilkėdamas SS karininko uniformą rekonstruotame mūšyje "kovėsi" ir klaipėdietis Egidijus Kazlauskis.

Egzotika Minsko pašonėje

Karyba besidomintis E.Kazlauskis pirmąkart dalyvavo šio istorinio įvykio rekonstrukcijoje Baltarusijoje. Tikroviškas spektaklis vyko maždaug 20 km nuo Minsko, vadinamojoje Stalino linijoje. Šiandien tai – milžiniškas parkas, Antrojo pasaulinio karo technikos muziejus po atviru dangumi.

Šiokiomis dienomis turistams čia organizuojama "Viena diena armijoje", kurios metu galima pasivažinėti autentiškais karo laikų tankais, pasimokyti šaudyti to meto šaunamaisiais ginklais ir pernakvoti kareivinėse. O kartą per metus surengiamas grandiozinis vaidinimas – operacijos "Bagrationas" imitacija.

Į šią operaciją suvažiavo aplinkinių šalių entuziastai, daugiausia iš buvusios Tarybų Sąjungos respublikų. Įvažiuoti į renginį kainavo 100 tūkst. baltarusiškų rublių arba 6 eurus žmogui. Įvažiavimą kontroliavo milicija. Žiūrovams buvo įrengtas specialus amfiteatras. Kovos vyko tris dienas.

"Pirmąkart teko dalyvauti naktiniame mūšyje prožektorių ir laužų šviesoje. Labai įdomi patirtis", – prisiminė klaipėdietis.

Nemirtingieji "raudonarmiečiai"

Paradoksas: vadinamųjų raudonarmiečių buvo triskart mažiau nei jų priešininkų – Vermachto ir SS dalinių karių. Tiesiog būti priešo "armijos" kareiviu tarp istorinių įvykių rekonstruktorių yra labai populiaru. Nors, remiantis istorine tiesa, jų gausios pajėgos turėjo sumušti savo priešus.

"Manyčiau, reikia tyrinėti ir rašyti mokslinį darbą, kodėl tokioje prosovietinėje aplinkoje labiau visiems norisi būti Vermachto kariu, o ne raudonarmiečiu. Nežinau kodėl, bet Raudonosios armijos rekonstrukcija nepopuliari. Organizatoriai ieškojo išeičių, kaip tą masiškumą kompensuoti, perrengė moksleivius, šauktinius. Bet tada jau buvo nebe rekonstrukcija, o tik momentinis problemos sprendimas", – dėstė E.Kazlauskis.

Pasak klaipėdiečio, būtent todėl mūšiuose raudonarmiečiai buvo tarsi nemirtingi, nes jų buvo gerokai mažiau. O, pasak faktų, jie turėjo laimėti, todėl ir reikėjo kažkaip situaciją gelbėti.

"Juk raudonarmiečiai tikrai laimėjo, tikrai atstūmė vokiečių dalinius toje vietoje, kai prasidėjo operacija "Bagrationas". Tai svarbus įvykis, kalbant apie Baltarusijos išvadavimą. Todėl per mūšio rekonstrukciją jie vis kildavo ir bėgdavo, nors, atrodė, mes juos jau "sunaikinome". O jie vis tiek – priklaupdavo, nukrisdavo, kildavo ir vėl bėgdavo", – šypsojosi klaipėdietis.

Priešai neapykantos nejaučia

Maža to, raudonarmiečiai vis provokavo grumtynes vyras prieš vyrą. Esą žiūrovams tai – puikus reginys, bet toks dalykas nėra labai saugus patiems dalyviams.

"Na, kam nesinorėtų pasižiūrėti regbio su uniformuotais ir ginkluotais žaidėjais? Tačiau tarp pačių mūšio dalyvių vyravo labai draugiška atmosfera, nesvarbu, kad esi "priešas". Niekas nieko neužgavo nei fiziškai, nei žodžiu", – pabrėžė E.Kazlauskis.

Tame parke rekonstruktoriai tris renginio dienas vaikštinėjo vilkėdami anų laikų vokiškas uniformas. Žiūrovai noriai su jais fotografavosi. Žmonės buvo labai draugiškai nusiteikę, išskyrus vieną incidentą.

"Praeidamas pro mus, dėvinčius SS uniformas, toks jaunas vyras savo penkiamečiam sūnui pasakė, matai, fašistai, juos šaudyti reikia. Bičiuliai iš Kaliningrado rusiškai jam atrėžė: "Žmogau, ar tu suvoki, ką kalbi? Tu juk puoli artistus". O šiaip žmonės labai draugiški, kartais išgirsdavome – "niemcy" (rus. – vokiečiai), bet nepasakyčiau, kad įžeidžiamai nuskambėdavo", – pasakojo E.Kazlauskis.

Saugumas žino viską

Istorinių karybos klubų, kuriuose rekonstruojami SS padaliniai tiek Rusijoje, tiek ir Baltarusijoje, yra labai daug. Ir vietos saugumiečiai apie tai labai gerai informuoti.

"Mums irgi buvo įdomu, kaip tarnybos reaguoja į tokį hobį. Vienas baltarusis vaikinas pasakojo, jog apie jų veiklą KGB kuo puikiausiai viską žino, jais domisi, nesvarbu, kad tie vyrai nieko blogo nedaro. Tas vaikinas man pasakojo, kad saugumiečiai ne kartą buvo atėję ir į jų klubą, ir į darbą, galiausiai jį pasikvietė pasikalbėti", – teigė E.Kazlauskis.

Esą pokalbis buvo labai kultūringas. Istorijos rekonstruktoriui buvo pasakyta, kad apie jų veiklą viskas yra žinoma, ir paprašyta, jog domėjimasis istorija nevirstų politika.

Vokiškos baltarusių vestuvės

Renginyje Egidijus dalyvavo ir vokiškose baltarusių vestuvėse. Nuotaka, kaip ir dera, buvo balta ilga suknele, o jos vyras – SS uniforma.

"Mes visi, taip pat apsirengę kariškais rūbais, sustojome į rikiuotę, jaunieji atvažiavo juodu anų laikų mersedesu, pagerbėme juos saliutu. Buvo padarytas altorius. Jų vadas priėmė jaunavedžių priesaiką. Oficialiai pora susituokė išvakarėse, o renginyje buvo šventė bičiuliams iš karybos klubo", – teigė E.Kazlauskis.

Jaunieji, siekdami karo metų autentiškumo, nuo šiuolaikinių alaus butelių valė etiketes ir klijavo ano meto, kad viskas būtų "kuo tikroviškiau".

"Kviestinės merginos irgi vilkėjo to laikotarpio rūbus. Viena buvo atvykusi net iš Maskvos, kur turi savo siuvimo ateljė. Jame siuvami Antrojo pasaulinio karo metais dėvėti rūbai. Ji rekonstruoja ne tik karinius drabužius, bet ir civilių madas. O paskui buvo vestuvių puota. Beje, maistą stengėsi patiekti irgi tokį, kuris buvo gaminamas karo metais", – pasakojo klaipėdietis.

Kiekvienas svečias iš jaunųjų gavo dovanų šokolado "Scho-Ka-Kola" skardinių, kurias karo metais duodavo vokiečių kareiviams kaip energinę priemonę. Šį skanėstą jaunieji užsisakė specialiai savo šventei iš Vokietijos.

Kitaip tariant, nepaisant karo, gyvenimas vis tiek plaukia savo vaga. Tai pasitvirtino ir per istorinį vaidinimą.

Išsaugojo autentiškumą

Stalino įtvirtinimo linija Baltarusijos teritorijoje buvo pastatyta prieš karą. Pasak karybos žinovų, tai buvo solidus įrenginys, kurio fragmentai išliko iki šių dienų.

Yra išlikę keli autentiškų dotų (rus. – долговременная огневая точка, ДОТ – "ilgalaikis ugnies taškas"), gelžbetoniniai fortifikaciniai statiniai, skirti ilgalaikei gynybai.

"Ten yra gana įdomių inžinerinių sprendimų, kurių mes nesame matę. Pavyzdžiui, 76 mm pabūklai, pakabinti ant įvairių amortizatorių uždarose patalpose. Puikiai įrengtas istorinis pramoginis parkas su karinės technikos ekspozicija. Viskas atrodo gana solidžiai", – tikino E.Kazlauskis.

Parke yra iškastas milžiniškas vandens telkinys su kanalais ir tiltais. Tame tvenkinyje eksponuojami kateriai, kuriuos naudojo tarybinė armija.

Klaipėdiečio teigimu, ginklinė taip pat labai solidi. Abiejų pusių kariams ginklai ir tušti šoviniai buvo išduodami vietoje. Kiekvienas, gavęs šautuvą, turėjo pateikti savo asmens dokumentą, duomenys buvo įrašomi į specialią knygą, po renginio teko ginklus išvalyti ir grąžinti atgal.

"Visi gavome karabinus. Vokiečiams, žinoma, davė vokiškus ginklus. Žavi tai, kad baltarusiai išsaugojo to meto techniką. Jie sugebėjo suremontuoti ir atkurti ne tik savo, bet ir vokiškus Antrojo pasaulinio karo tankus – istorinį palikimą", – pabrėžė E.Kazlauskis.

Šou – traukinio vagone

Iš renginio Baltarusijoje klaipėdietis namo į Lietuvą važiavo traukiniu "Minskas–Vilnius". Rūbai ir ekipuotė sudarė nemenką jo bagažą. Krepšį su manta Egidijus pasidėjo vagono take šalia savo kėdės.

"Išvažiuojant iš Baltarusijos, į traukinį įlipo muitininkas. Jam iš karto užkliuvo mano krepšys. Pasitikslino, ar bagažas – mano, patvirtinau, tada paklausė, kas viduje, sakau, asmeniniai daiktai. Paprašė atidaryti. Kadangi mano munduras po kovų buvo šlapias, buvau įdėjęs jį į patį krepšio viršų. Atidariau, bendrakeleiviai net aiktelėjo – kai išėmiau jį su visomis regalijomis, vokiškais ženklais ir taip toliau", – prisiminė E.Kazlauskis.

Pasak Egidijaus, iš akių buvo matyti, kad ši kelionė į Lietuvą važiuojantiems baltarusiams žadėjo būti įsimintina. Ne kasdien juk muitininkas pričiumpa lietuvį "esesininką".

"Nepasakyčiau, kad muitininkas mane puolė. Pradėjau traukti kitus daiktus, rodyti jam ir, žinoma, viso vagono keleiviams. Nes važiavome apie valandą ir kelionė jau buvo kiek pabodusi. O čia tokia atrakcija. Ištraukiau marškinius, kelnes, milinę, gertuvę. Tada muitininkas paklausė, ar turiu originalių, tai yra antikvarinių daiktų. Atsakiau neigiamai ir pridūriau, kad jie labai brangiai kainuoja", – pasakojo klaipėdietis.

Muitininkas, žinoma, suprato, kad lietuvis vyksta iš istorinio mūšio spektaklio. Dar pasiteiravo, ar neturi ginklų.

"Tik tada jis manęs paklausė, iš kur konkrečiai aš grįžtu. Papasakojau, kad vyko operacijos "Bagrationas" inscenizacija, parodžiau bukletą, kvietimą į renginį. Ir tada, nusivylimui visų bendrakeleivių, kurie veikiausiai tikėjosi, kad tuoj čia areštuos tą "esesininką", jis man paspaudė ranką, padėkojo ir atsisveikindamas pasakęs, kad darau labai reikalingą darbą, pakvietė į Baltarusiją atvažiuoti ir kitais metais", – sakė E.Kazlauskis.

Kadangi lietuvio taip ir neareštavo, klaipėdietis sumanė pratęsti šou dėliodamas savo istorinius rūbus atgal į krepšį, kad visi bendrakeleiviai gerai apžiūrėtų "nacio" reikmenis.

"Net grįžimas namo buvo smagus, jau nekalbant apie renginį, kuris – tikras atradimas istorijos mėgėjams, kurie viską galėjo pamatyti ne ekrane, o natūroje. Tai kaip teatras, kuris neišnyks niekada, nes jame gyvos artisto emocijos", – teigė E.Kazlauskis.