Velykų zuikis pirmą kartą pasirodė vokiečių vienuolių sukurtuose rankraščiuose, kuriuose jie vaizdavo Mergelės Marijos gimimą. Vėliau vokiečių protestantų dėka įsigaliojo nuostata, kad Velykų zuikis už gerą elgesį vaikus apdovanos dovanomis – spalvotais kiaušiniais.

Jungtinėje Karalystėje per Velykas valgomos bandelės, ant kurių įspaustas kryžius. Manoma, kad 1730 m. vienuolis paruošė šias bandeles Didžiajam penktadieniui ir, atsižvelgdamas į šventės prasmę, nutarė jas papuošti kryžiaus ženklu.

Kai kurie britai per Velykas valgo specialią mėsą. Istorija byloja, kad šernų mėsa, ypač nušautų rudenį ir vytintų per visą žiemą, apskritai yra tinkamiausia mėsa, kurią galima valgyti švenčiant Velykas.

Ispanai ruošiasi Velykoms ne tik per Didįjį tridienį, bet ištisą savaitę, kurią jie įvardijo "Šventąja savaite".

Nors daugelis ispanų švenčių vyksta su "trenksmu" – garsia muzika ir šokiais, savaitę iki Velykų kasdienis gyvenimas sustingsta, šalyje tampa mirtinai tylu.

Gatvėse vyksta procesijos, kuriose dalyvauja kunigai, vietiniai gyventojai ir piligrimai iš kitų šalių. Per procesijas savanorių grupė neša žmogaus dydžio Jėzaus, Marijos ir įvairių šventųjų skulptūras.

Tik Velykų sekmadienį Ispanija atgimsta – Jėzaus prisikėlimas švenčiamas garsiai, su puikia nuotaika ir tradiciniais patiekalais.

Veikiausiai pati įsimintiniausia Velykų procesija vyksta Sevilijoje, Andalūzijoje.

Tačiau visiškai priešingų velykinių tradicijų laikosi švedai ir suomiai. Ten per Didįjį ketvirtadienį švenčiamas Helovinas.

Suomiai ir švedai tiki, kad Kristaus išdavystės dieną į pasaulį buvo paleistas blogis, o raganos ir velniai buvo to blogio išraiška.

Iki šių dienų per Didįjį ketvirtadienį vaikai persirengia pabaisomis ir vaikšto po miestą, prašydami skanėstų. Mainais už juos siūlo savo gamintus atvirukus su velykiniais palinkėjimais.