Šių metų Joninių šventė Saulės mieste pakvietė į unikalų patyriminį žaidimą – kelionę per keturias gamtos stichijas, kurios atgijo gyvuose kiemuose, išsidėsčiusiuose skirtingose miesto erdvėse. Šie kiemai – tarsi mažos senųjų gyvenviečių oazės – suteikė galimybę kiekvienam lankytojui įsijausti į baltų tradicijų pasaulį, kuriame susipynė amatai, muzika, būrimai ir ritualai.
Zubovų parke įsikūręs Vandens stichijos kiemas viliojo pasinerti į teatralizuotą vandens misteriją, meditacines praktikas ir molio dirbtuves. Kiekvieną lankytoją simboliškai sutiko ir nuo negandų apvalė „Saulės virsmo“ vartai, o netoliese eksponuojama fotografijų paroda „Etnokultūros sąsajos lietuvių ir ukrainiečių gyvenime“ leido iš arčiau pažinti abiejų tautų vestuvių papročius ir tradicijas, atskleidusį bendrus kultūrinius saitus.
Miesto širdyje, skvere prie Šiaulių miesto savivaldybės, gyvybingai pulsavo Žemės stichijos kiemas – jame šurmuliavo lankytojai, atgijo kalvystės, odos bei medžio amatai, skambėjo liaudiški skrabalai, o šviežiai keptos duonos kvapas kvietė stabtelėti ir pajusti autentišką ryšį su gamta. Kiemas tapo tikra tradicijų dirbtuve, kurioje kiekvienas galėjo prisiliesti prie seno amato, pajausti gyvą istoriją ir atkurti ryšį su savo kultūrinėmis šaknimis.
Povilo Višinskio aikštėje įsikūręs Oro stichijos kiemas alsavo lengvumu, judesiu ir bendrystės dvasia. Čia netrūko šokių, dainų ir šelmiškos liaudiškos energijos – scenoje sukosi Šiaulių kultūros centro kolektyvai: liaudiškų šokių ansamblis „Kalatinis“ (meno vad. Indrė Šerpytienė, Evaldas Račkauskas), liaudiškų šokių grupės „Šėvulis“ (meno vad. Greta Šveikauskaitė) ir „Vajaunas“ (meno vad. Romualdas Laugalis). Aplinkui veikė įvairios kūrybinės ir edukacinės erdvės – lankytojai galėjo išbandyti makramė rišimą, vytelių pynimą, pažinti senąsias tekstilės technikas ar tiesiog atsipalaiduoti šviesioje, įtraukiančioje aplinkoje.
Ugnies stichijos kiemas, įkurdintas Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos kieme, tapo tikru šventės paslapčių ir virsmo židiniu. Čia ugnis reiškė ne tik šilumą, bet ir vidinę transformaciją – pranašystes, stiprybę, dvasinį apsivalymą. Kiemą gaubė žolynų turgelio aromatai, būrėjos, pasitelkusios augalų magiją, kvietė pažvelgti į ateitį. Gintaro dulkių kvapas, žarijų alsavimas ir apeiginiai akcentai kūrė intensyvią, simboliškai įkaitusią atmosferą. Ši erdvė ragino sustoti – išgirsti save, nusimesti kasdienybės dulkes ir pasisemti jėgos.
Vakarėjant šventės ritmas persikėlė į Muzikos kiemą, įsikūrusį Saulės Laikrodžio aikštėje. Čia rinkosi ne tik patyriminio žygio dalyviai, įveikę visus keturis stichijų kiemus ir pelnę simbolines atminimo dovanas – gamtos įkvėptus suvenyrus, bet ir visi, norintys pasinerti į gyvą vasaros garsų sūkurį. Muzikos kiemas tapo šokio, garso ir bendrystės širdimi – scenoje pasirodė folkloro meistrai kapelija „Sutaras“, atlikėjos Rasa Serra ir Petunija, sukūrusios savitą liaudies tradicijų ir šiuolaikinių garsų sintezę.
Kai miestą apgaubė naktis, visi susirinkusieji šviesos taku pajudėjo link Talkšos ežero pakrantės, kur laukė šventės kulminacija – šviesos ir ugnies ritualas. Čia iškilmingai atidengtos keturios šamoto skulptūros – „Žemė“, „Vanduo“, „Oras“ ir „Ugnis“, simboliškai įprasmino gamtos stichijų galią ir žmogaus kūrybinį ryšį su ja. Skulptūras daugiau nei savaitę kūrė menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Vokietijos.
Nakties tamsoje įsižiebusi ugnis ir garsas kūrė ypatingą atmosferą – elektroninės muzikos kūrėjo „Girių dvasios“ pasirodymas užliejo Talkšos ežero pakrantę hipnotizuojančia garso banga ir vainikavo Joninių naktį įtaigia muzikinės apeigos galia.
Naujausi komentarai