Dūžtančio stiklo garsą gebėtume atpažinti kiekvienas. Jo šaižumas sukelia išgąstį, priverčia kūnu nubėgti šiurpus. Tačiau šis nemalonus garsas – tik viena iš daugybės stiklo kalbos formų, kurias kūrinyje "Stiklo triukšmas", kuris yra tarptautinio stiklo meno festivalio "Vitrum 2020 Pulsas" dalis, atskleidžia stiklo, kaip optikos, skaidrumo, jo sąveikos su aplinka ribas tyrinėjantis menininkas.

"Kūrinio "Stiklo triukšmas", kurį sudaro trys dalys – veidrodžių instaliacija, karšto stiklo pasirodymas ir garsas – idėja gimė kasdienybėje, kurioje susiduriame su įvairiais garsais. Tik dirbant su stiklu, galima išgirsti jo kalbą, nes kiekvienas menininko prisilietimas prie šios medžiagos sukuria garsą – nuo duslaus minkštos stiklo masės atsitrenkimo į šaltą metalo plokštę iki šnypščiančių garų išsiskyrimo į vandenį, kai merkiamas įkaitęs stiklo pūtimo vamzdis. Per garsą pavyksta atskleisti visus šios medžiagos būvius: kietą–skystą–kietą, šaltą–karštą–šaltą", – vaizdingai apie stiklo garsinę dimensiją pasakoja M.Mikutavičius.

Stiklo įgarsinimas menininko kūrinyje tampa netikėtumu, nes įprastai ši medžiaga siejama su iškalbingu vizualumu, plastiškumu. Galbūt todėl žiūrovas girdimus garsus nustumia į antrąjį planą ir visų pirma susidomi kūrinio vizualumu.

Per garsą pavyksta atskleisti visus šios medžiagos būvius: kietą–skystą–kietą, šaltą–karštą–šaltą.

Iš sfera sustatytų veidrodžių sukurta architektūrinė konstrukcija, atspindinti ją supančią aplinką, kurioje vyksta garsinis M.Mikutavičiaus karšto stiklo pasirodymas, tampa objektu, balansuojančiu tarp regimos realybės ir atspindžiais kuriamos iliuzijos.

"Veidrodžiai buvo pasirinkti siekiant į kūrinį įtraukti žiūrovą, kad, stebėdamas pasirodymą, jis dalyvautų procese. Kiekvienas atspindys – tai skirtingos galimybės suvokti kūrinį. Pavyzdžiui, viena iš galimybių yra tik klausyti ir įsijausti į tai, ką pasirodymo metu girdi neregintis žmogus arba, priešingai, tik žiūrėti į veiksmo atspindžius veidrodžiuose, atsiribojant nuo garso", – atskleidžia menininkas.

Dviejų skirtingų tikrovių suartėjimo ir naujų galimybių atsivėrimo erdvėje veikiantis M.Mikutavičius tampa kūrinio dalimi, priklausiančia tiek supančiai realybei, tiek atspindžiais kuriamai iliuzijai. Judėdamas veidrodinės architektūrinės konstrukcijos erdvėje menininkas nuolatos kerta ribas, skiriančias priešingas erdves, savo veiksmais tarsi patvirtindamas, kad tikrovė ir iliuzija yra neatskiriamos. Tai dvi vienu metu ir skirtingos, ir viena kitą papildančios erdvės. Jų susikirtimas kuria galimybes kitokiam supančios aplinkos suvokimui, kurį menininkas praplečia, žiūrovui suteikdamas ne tik vizualinių, bet ir garsinių patirčių.

"Degančio" stiklo gabalėlio formavimas pasirodymo metu, jį traukiant iš krosnies, apdirbant skirtingais įrankiais, ugnimi, lydimas neįprastų garsų – metalinio įrankių skambėjimo, skirtingų medžiaginių paviršių lietimosi, šnypščiančio krosnies karščio, kuriuos žiūrovas yra linkęs ne girdėti, o matyti, tampa nauju ir netikėtu būdu pažinti supančią aplinką. Taip išplečiamos suvokimo ribos ir ne tik įžvelgiama, bet ir išgirstama tai, kas iki šiol buvo neįprasta.