Kaip namiškiai

Švenčių proga LRT savo žiūrovams dovanoja išskirtinę televizijos ir radijo kanalų programą. Joje – naujausi pasaulinio garso koncertai, vaikų pamėgta animacija, filmai šeimai, radijo teatro premjeros ir specialios gražiausioms metų šventėms skirtos transliacijos.

Kūčių vakarą LRT televizija kvies praleisti su dvylika puikiai žinomų laidų vedėjų, autorių ir svečių, kurie žiūrovams pasakos apie įvairiausias švenčių tradicijas. Šventinėje laidoje "Tą naktį..." dalyvaus pranciškonas brolis Astijus Kungys, Jurgita Jurkutė, Zita Kelmickaitė, Saulius Pilinkus, Beata Nicholson, Selemonas Paltanavičius, Ramūnas Zilnys, Violeta Baublienė, Audrius Rakauskas-Gustavas, Deividas Jursevičius, Eglė Bučelytė, Edita Mildažytė.

"Visą laiką dirbant su kolegomis, ruošiant laidas – vieniems vienokias, kitiems kitokias – mes neturime laiko prisėsti ir tarpusavyje nuoširdžiai pasikalbėti ne apie darbus, o apie dvasinius dalykus. Taip jau atsitiko, kad per Kūčioms skirtos laidos filmavimą pirmą kartą sėdėjau su kolegomis – buvome kaip dvylika apaštalų. Kalbėjome ne visai įprastai, pokalbis vyko per nuotolį", – apie dieną, kai buvo filmuojama "Tą naktį...", pasakoja Z.Kelmickaitė.

Zita Kelmickaitė.

"Bet įvyko stebuklas, kuris visada įvyksta per Kūčias prie bendro stalo, todėl, kad kai susėdi prie Kūčių stalo, tu negali vaidinti. Iš karto dingsta atstumas, nėra aukštesnių. Iškart atrodo, kad visi čia – namiškiai, nesvarbu, kad tai yra televizijos žmonės. Bet jie – tavo būrys, jie – tavo šeima daug metų, nes tu šalia jų dirbi. Ir kai jie laidoje atsiveria, pasakoja savo įspūdžius, kokios buvo jų Kūčios, koks jausmas, koks nutikęs nuotykis, matai, kad prieš tave, atrodo, sėdi nuoširdūs vaikai. Paprasti ir, jau žiūrėk, su ašara aky. Nors mes kalbėjome beveik mėnuo iki Kūčių, bet atrodo, kad tu tikrai sėdi tą šventą vakarą", – tęsia pašnekovė.

Nereikia banalybių

Laidos dalyviai, prisimindami savo vaikystę ir pasakodami, ką jiems reiškia Kūčios, pasak Z.Kelmickaitės, žiūrovui atsivėrė tarsi mamai. "Brolis Astijus per pertraukėles vis sakydavo: "Va Jėzau, va Jėzau, kaip jūs gražiai šnekate. Jūs visi čia šventi." Mes, aišku, truputėlį pasijuokdavome, bet toliau pasakojome savo istorijas", – šypsosi ji.

"Mes kalbėjome… O kaip buvo su ta lėkštele? Aš pati visą laiką tikrindavau. Iki šiol atsimenu tą jausmą, kai mama palieka lėkštelę ir liepia ant stalo palikti visus valgius, kurie buvo per Kūčias, nes naktį vėlės, visi mūsų artimi mirusieji, ateis pavalgyti. Ir aš galvojau: "Ne, negali taip būti, man reikia patikrinti." Virsdavau į nepatikliąją mergaitę, šakutę padėdavau ant stalo keistai, kad ryte atsikėlusi galėčiau patikrinti, ar buvo kas nors valgyta, ar ne. Sakydavau mamai: "Nieko čia nebuvo, nes gi va – niekas nepajudinta." O ji paklausdavo: "O iš tos pusės matei? Gal jie iš kitos pusės atėjo?" Tada sugriūdavo mano visas planas, ir aš vėl patikėdavau, kad kažkas naktį ateidavo ir prie to stalo pabūdavo", – į vaikystę prisiminimais grįžta Z.Kelmickaitė.

Kūčios – tikėjimo ir vilties vakaras. Kaip sako etnomuzikologė, nesvarbu, kas kuo tiki: ar gimė Atpirkėjas, ar saulė nuo šios dienos jau eis ratu kitaip, jau bus šviesiau. Svarbiausia, kad visi apskritai prie Kūčių stalo susirinktų. "Aš manau, kad tai yra vienintelė tokia šventė Lietuvoje, kur tikintis ir netikintis gali susitaikyti, tikintis arba netikintis gali ramiai šnekėtis, kur galima paprašyti atleidimo arba pasakyti tokius žodžius, kokių galbūt niekada nesi ištaręs – kad tu tą žmogų labai myli, tas žmogus tau yra labai svarbus. Čia yra stebuklas", – neabejoja ji.

Z.Kelmickaitė skeptiškai žiūri į banalius klausimus apie Kūčių tradicijas ir ar jos šiandien yra gyvos mumyse. "Europoje Kūčių vakarą kiti valgo daug mėsos, Lietuvoje tai yra pasninkas, paskutinė advento diena, o jau per Kalėdas visi valgysime keptą žąsį ar keptą antį. Kai manęs paklausia, ar tradicijos gyvos mumyse, aš iškart klausiu: "Ką, jūs niekada nesate šventę Kūčių?" Vieną kartą vienas mano studentas yra sakęs, ir dar vienas pažįstamas, kad jie su tėvais nesėsdavo prie Kūčių stalo, nes bijodavo, buvo gana aukšto rango mokytojai. Visi kiti, net ir labai dideli sovietinių laikų komunistai, užėmę aukštas pareigas, namuose švęsdavo Kūčias", – sako ji.

"Žodis "švęsti" arba klausimas "Kaip tas Kūčias dabar švenčiate?" mane skatina atsakyti: "Ponai, tai yra tylos laikas!" Tai yra šeimos suėjimas, kai tu lauži kalėdaitį ir tau rankos gali drebėti sakant kitam palinkėjimą. Ir kai jauni žmonės šiandien mano, kad gali susprogdinti balioną ir padaryti "vau", tai "vauksėti" per Kūčias nereikia", – įsitikinusi Z.Kelmickaitė.

Švęsti juk galima!

Žurnalistė, LRT laidų kūrėja ir vedėja Violeta Baublienė šventes, kurias pirmiausia sieja su Kalėdomis, vertina vaiko akimis.

Violeta Baublienė.

"Dažniausiai per Kalėdas, ne per Kūčias, vaikai sulaukia labai daug dėmesio, ir aš pati jo sulaukdavau. Augau šeimoje, kurioje nebuvo mažų vaikų – aš buvau vienas vaikas tarp daugybės suaugusių žmonių, nes buvo mano mamos dvi sesės, kurios neturėjo savo šeimų, buvo seneliai. Įsivaizduokite, vienam vaikui tai yra rojus. Bet tais laikais neapipildavo dovanomis. Viena Kalėdų dovana man buvo didysis pasaulio stebuklas – man padovanojo trijų spalvų guašo. Dar dabar atsimenu: vienas buvo baltas, kitas – mėlynas, trečias – rudas, nes kitokių spalvų gal negavo pirkti. Su tomis trimis spalvomis visą pasaulį dažydavau, man tai buvo didžioji atradimų gelmė", – su šypsena prisimena V.Baublienė.

Ji gimė Vilniuje, tačiau jos protėviai kilę iš Ignalinos rajono, kuris buvo lenkų okupuotas. Ten susimaišė lenkų ir lietuvių tradicijos, todėl per Kūčias, Kalėdas ir maistas ant stalo nebūdavo kitoks nei daugumos vilniečių. "Mes švęsdavome, nebuvo taip, kaip dabar madinga sakyti, kad žmonės švęsdavo pasislėpę už užuolaidų, kad niekas nepamatytų. Mūsų aplinkoje to nebuvo. Po Kūčių kitą rytą visi atsinešdavome savo šližikų (kūčiukų – red. past.), kai kas – plotkelių (kalėdaičių – red. past.) į mokyklą, nes juk atostogos prasidėdavo gruodžio 28 ar 29 d. Mokiausi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, nebuvo spaudimo. Aišku, religinių dainų nedainavome, bet kas norėjo, tas šventė, o kas nenorėjo, galėjo prisidengti valdžia ar partija", – sako žurnalistė.

Vaikystės Kalėdas V.Baublienė prisimena su nostalgija. Tą gražų jausmą ji stengėsi perkelti į savo šeimą. "Švęsdavome su savo tėvais. Dabar viskas pasikeitė, nes sūnus užaugo, tėčio nebėra, o mama sunkiai serga. Kai filmavome Kūčių vakaro laidą, aš sakiau, kad be telefono niekur neinu. Zita ir pasakė, kad pasidėčiau jį ant stalo. Mes kalbėjomės apie naująsias technologijas: ar jos yra gėris, ar blogis. Laidą įrašinėjome dar prieš antrąją COVID-19 bangą, dar nebuvo tokių baisių susirgimų skaičių. Bet dabar, kai tiek daug žmonių serga, šios Kūčios be telefono bus neįmanomos. Per pasirinktą vaizdo konferencinį ryšį žmonės sėdėdami prie stalo turės ryšį vieni su kitais. Žmonės randa būdų, kaip švęsti, tiesiog reikia norėti susikurti tą šventę", – tiki laidų kūrėja.

"Per pirmąją COVID-19 bangą feisbuke rašiau, kad žmonės pyks, žmonės kaltins vieni kitus – bus konfliktų ir baimės, pykčio. Bet ką tai reiškia? Mes visi sėdime šiltai, visi turime maisto, kalbame apie Kūčias ir šventimą. Nelaimė yra tiems, kurie serga, kurie ligoninėse merdėja, – tai yra baisu", – emocijų neslepia ji.

Visiems kitiems reikėtų džiaugtis, kad gali, nors tyliai, nors vienumoje, bet švęsti – kad ir kitokiais būdais. "Tiesiog reikia apsivalyti ir atsijungti nuo vartojimo, pirkimo. 30 metų nepriklausomybės padarė daug gerų dalykų, bet ir patys žmonės sukūrė tiek blogio: žmonių galvose susiformavo ištisos šiukšlynų plynės. Juk dabar sakoma: "Va, per išpardavimą kiek visko prisipirkau." Bet paklausk savęs: "O pačiam namuose ar dar liko vietos?" Svarbiausi dalykai yra paprasti: mes gyvename ir, jei esame sveiki, visa kita galima susikurti galvomis ir rankomis. Tereikia tai suprasti, ir viskas stos į vietas. Bet kiti metai turi būti geri, tokie ir bus", – optimizmą sėja V.Baublienė.

Gyvenimo pamatas

Menotyrininkas, laidos "Daiktų istorijos" kūrėjas Saulius Pilinkus nesvarsto, ar masinis pirkimas prieš šventes yra geras, ar labiau blogas reiškinys. Pasak jo, taip tiesiog yra.

Saulius Pilinkus.

"Raudonaisiais laikais egzistavo sąvoka, kuri dabar yra pamirštama: sielų ir smegenų inžinerija. Tai buvo mūsų sesėms ir broliams taikoma, buvo mokoma, kaip konstruoti smegenis. Aš, aišku, esu nusivylęs, kad raudonoji propaganda tam tikra prasme buvo teisi, kad smegenis galima ne tik raudonai formuoti, bet ir kaip nors prekiškai ar dar kitaip. Manau, kad tam tikra prasme daugybė dalykų nugalėjo įvairias bažnyčias, konfesijas, tikėjimo klasimus, filosofines sroves ir iš tikrųjų tas pragmatinis materializmas dominuoja", – sako jis.

"Bet tokių dalykų jau yra buvę, turime nuostabų pavyzdį – Romos imperiją, kur reikėjo duonos ir žaidimų. Neilgai, kelis šimtus metų. O paskui vėl reikėjo kažko kito. Kai sustiprės mūsų pedagogai, o gal kai persirgsime visomis ligomis, tada neatrodys, kad svarbu gauti kažką arba net ir atiduoti. Man parduotuvių nereikia ir mano didžiuliam draugų ratui parduotuvių irgi nereikia", – dalijasi mintimis S.Pilinkus. Jam antrina ir prodiuserė, žurnalistė Edita Mildažytė: "Parduotuvių labiausiai reikia parduotuvėms."

O kad Kūčių vakaras Lietuvos šeimoms bemaž šventas, abejonių nekyla niekam. E.Mildažytė primena, kad gatvės tą vakarą Lietuvoje tuščios ne šiaip sau. "Aš pagalvojau apie fenomeną, kas nutiktų normaliais laikais – ne pandeminiais – pasikvietus kokį nors užsienietį, pavyzdžiui, iš Jungtinės Karalystės, ir per Kūčias jį išleidus į gatvę. O toje gatvėje – tuščia, nes visi namuose prie stalų su savo šeimomis. Tai yra tam tikras fenomenas, kurį mes išsaugojome per karus ir neigimus. Tradicijas prarasti labai lengva, o jas suformuoti ir išlaikyti yra gana sudėtinga", – pastebi ji.

Edita Mildažytė.

S.Pilinkus Kūčių vakarą ir Kalėdų rytą vertina kaip vieną iš jo gyvenimo pamatų ramsčių, kurį pastatė jo šeima. "Užaugau racionalistų šeimoje. Tiesą sakant, man vis atrodo, kad aš vis dar gyvenu vaikytsės, paauglystės ar ankstyvos jaunystės laikais. Ar tai būtų namuose pas tėvus, ar pas senelius. Tai yra vienas iš gyvenimo pamatų: Kūčių vakaras, Kalėdų rytas. Ir nors per gana netrumpą gyvenimą daug kas kito, bet, ačiū Dievui, tai vienas iš stabilių dalykų, kurie vis dar yra. Man stabilaus dalyko ženklas yra ne eglė ir žvakių kvapas, kiek, pavyzdžiui, burokėlių su džiovintais grybais sriuba. Tą stebuklą turiu jau 57-erius metus, per kiekvienas Kūčias. Man tai yra labai svarbus ženklas. Be to, žinau, kad kalba gyvuliai. Tai irgi labai padeda. Ir be to, žinau, kad labai daug žmonių iš tikrųjų įsitikinę, kad tai ne dovanų dalijimo metas, o diena, kai gimė Išganytojas. Tas irgi man labai svarbu. Pasaulio tvirtumo ir tikrumo vienas iš ženklų, kad yra pastovių dalykų, tokių, kaip tiesa, meilė", – atvirauja jis.

"Mūsų daliai labai pasisekė, jeigu turėjome tokias nuostabias šeimas – nesvarbu, ar tos šeimos genetiškai mūsų, gal jos formavosi nuo vaikų namų, bet jos įdiegė, kad yra šventų bazinių dalykų. Ir vienas iš jų yra Kalėdos. Man Kalėdos yra didesnė šventė negu Velykos – gal todėl, kad jos labiau vaikiška šventė, nėra mirties, yra gimimas. Mirties ne kiek bijome, kiek nenorime. Daugybė bent mano gyvenimo patirčių rodo, kad tai yra labai vienijantis įvykis, kai bent trumpam atsiprašome už banalybę, pakeliame nosį į viršų. Nebūtinai į fejerverkus žiūrėti", – sako S.Pilinkus.

Jis pabrėžia, kad stebuklas iš tikrųjų jau įvyko. "Kaip lietuviai, kaip tauta, kaip valstybė niekada negyvenome taip gerai, kaip dabar. Tiesiog fantastiškai. Ir panašu, kad gyvensime tik geriau, jei nebus kokių nors kataklizmų, žudynių, kančių. Ateis laikas, ir išmoksime džiaugtis", – šviesų akcentą deda S.Pilinkus.

Šventinė laida "Tą naktį..." – gruodžio 24 d., ketvirtadienį, per LRT.