„Kaunas yra labai įvairus ir labai spalvingas miestas – ir savo istorija, ir architektūra, ir gamta. Sunku būtų jam parinkti vieną spalvą, norėčiau šį miestą spalvinti įvairiausiais atspalviais, išryškinti, kas paslėpta ir kas gražu“, – šypsodamasis į klausimą apie Kauno spalvas atsako Arvydas.

Be šio šviesų menininko kūrybos būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos popscenos grandų pasirodymus ir koncertus. A. Buinausko šviesų žaidimai scenoje lydėjo Justiną Jarutį, Gytį Paškevičių, „Radistus“, Jazzu, „Antį“, „Okean Elzy“, „Scooter“ ir daugybę kitų. Paklaustas, kokių reikalavimų jis yra išgirdęs iš atlikėjų, Arvydas šypsosi: „Kad būtų gražu!“

Tiesą sakant, kitaip jis nė nemoka. „Kūryba man yra suvokimas, kad gyvenu. Kurdamas esu gyvas, ir viena iš kūrybos apraiškų yra šviesa“, – sako jis ir priduria neabejojantis, kad kurti grožį yra menas. Ir visai nesvarbu, kokią priemonę renkiesi. „Manoji – šviesa“, – tvirtai ištaria.

Menų mokykloje tapybos, skulptūros ir kompozicijos pagrindus gavęs, visa tai, ko išmoko, Arvydas pritaikė pramogų pasauliui. Sako pats nepajutęs, kaip šviesos menas jį įtraukė ir nardino vis gilyn. Žaisdamas šviesomis scenoje, kurioje pasirodo atlikėjas, jis stengiasi perteikti jo išgyvenimus, emocijas ir įprasminti žinią, kurią šis nori perduoti savo klausytojams.

Šviesti architektūros ar gamtos objektus – kas kita, bet ne mažiau įdomu: „Su objektais turi susigyventi, juos išgirsti, pajusti, suteikti jiems gyvybę, paryškinti, parodyti, kas paslėpta. Objektai nekalba, jų sienose ar erdvėse gali atrasti tikrą žavesį ir tikrą meną. Esu išvedęs tokią formulę: objektas + meditacija + menininkas = rezultatas.

Kūryba man yra suvokimas, kad gyvenu. Kurdamas esu gyvas, ir viena iš kūrybos apraiškų yra šviesa.

Daugybę Lietuvos bažnyčių, dvarų, pilių ir piliakalnių savo šviesomis apgaubęs menininkas jau seniai peržengė savo gimtosios šalies ribas. Jo kūryba džiugino Estijos, Ukrainos, Vokietijos žiūrovus. Arvydas sako, kad kiekvienas architektūros objektas yra išskirtinis, unikalus, o menininko užduotis – tą išskirtinumą paryškinti, perteikti.

Įvairūs menininko ir jo komandos projektai suplanuoti mažiausiai metams į priekį – laukia darbai Ukrainoje, Vokietijoje, Estijoje.

Paklaustas, kokias spalvas mėgsta, menininkas ilgai nesvarsto: šaltą mėlyną ir baltą.

„Visada stengiuosi išlaikyti minimalizmo pojūtį, viename piešinyje dažniausiai naudoju ne daugiau kaip dvi spalvas ar atspalvius“, – sako ir priduria pavojingiausia spalva laikantis žalią. Nors... Kas vienam gražu, kitam – visiškai ne. Aišku tik viena: tikras grožis sukelia išskirtinių emocijų, išjudina giliausias kiekvieno žiūrovo širdies kerteles.

Didžiausias Arvydo įkvėpėjas – gamta. Iš jos menininkas mokosi pusiausvyros: „Mėgstu ją savo darbuose. Man svarbu, kad tarp atlikėjų, lokacijos, scenografijos sprendimų rastųsi pusiausvyra, kad matyčiau tokią visumą kaip gamtoje.“

Kūrinio idėją, jis sako, inspiruoti gali bet kas – šypsena, žodis, medžio lapas, gėlės žiedas, geometrinė forma. Kūryba prasideda nuo jausmo, pojūčio, išgyvenimo, iškeltos užduoties. Visa tai perkeliama į virtualiąją erdvę, kurioje maketuojami būsimieji sprendimai ir įvertinamas rezultatas.

„Ir vis dėlto 99 proc. atvejų paskutinis akcentas yra dedamas gyvai, vietoje. Jokia programa negali 100 proc. perteikti, to, ką jauti tuo momentu“, – sako šviesų dailininkas A. Buinauskas. Ir vaizdais kalbėti jam sekasi geriau nei žodžiais.