Gyvenimas panašus į namą: jį nuolat reikia prižiūrėti. Dažyti sienas, keisti sutrešusias medines detales. Svarbiausia – kad būtų gyvybės, be jos namas yra niekas.

Šią metaforą suomis Pekka Heikkinenas pasirinko žmogaus gyvenimui apibūdinti. Pirmiausia – savo paties. 44-erių aktorius yra prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio: praėjus vos dvejiems metams po Helsinkio teatro akademijos baigimo aktorius pateko į avariją ir buvo suluošintas. Po avarijos P.Heikkinenas vaidino kine ir televizijoje, bet į teatro sceną grįžo tik po penkiolikos metų. Ir netuščiomis: su autobiografiniu monospektakliu "Ant ratų".

Atgimusią suluošinto kūnu, bet ne valia ir dvasia žmogaus gyvenimo istoriją galėjo išvysti ir Lietuvos žiūrovai Kauno kameriniame teatre vykusiame monospektaklių festivalyje "Monobaltija". Po pasirodymo aktorius sutiko dar vienam atvirumo seansui – interviu "Kauno dienai".

– Spektaklyje jūsų veikėjas, būdamas neįgaliojo vežimėlyje, susiremontuoja seną apgriuvusį namą, bet savęs klausia, kaip šiam įpūsti gyvybės? Ar pats galėtumėte atsakyti į šį klausimą?

– Suremontuotas, bet tuščias namas yra niekas. Namas – tai žmogaus kūno metafora. Norėjome sukurti spektaklį, kurį žmonės suprastų taip, kaip nori, pasitelkdami savo gyvenimiškąją patirtį. Tai nėra vien spektaklis apie mano paties gyvenimo istoriją po avarijos, jame slypi ir filosofinių aspektų. Gyvenimas yra panašus į namą ir jo renovaciją. Namas visada reikalauja atnaujinimo. Sienos turi būti nudažytos, grindys sutaisytos, visos skylės užlopytos, kaminai nuglaistyti. Kartais namo pamatuose randi supuvusį rąstą, tad jį reikia pakeisti nauju. Kai kas gali pasiduoti, sakydamas: "Tegul namas pasilieka toks, koks yra, neverta taisyti. Jei gali būti padaryta, vadinasi, gali būti ir išardyta."

Neįmanoma baigti tvarkyti namo, bet jame galima gyventi. Laimei, kaimynas šalia turi tokių pat problemų dėl savo būsto. Peizažas aplink namą taip pat yra gražus – miškas, kalnai, ežerai, paukščiai. Ir žaidžiantys vaikai... Jeigu nenori matyti šio vaizdo, neturi energijos remontui, – viskas pražus. Gyvybė bus tol, kol galėsi priimti trūkumus.

Šis būstas iš tiesų egzistuoja. Aš iš tikrųjų susiremontavau tikrą namą Tamperėje. Po motociklo avarijos ir paralyžiaus taisiausi psichologiškai ir fiziškai.

– Ar jums sunku būti kitokiam?

– Skirtingumas jau pats savaime yra sunkus dalykas. Ypač, jei tai susiję su gėda. Išvaizda, jausmas, kad esi luošas, negražus, nenormalus ir silpnas, verčia nekęsti savęs. Kaltinti likimą ir bėgti nuo gyvenimo. Jaučiau tą gėdą, bet turėjau tai, kas nuolat laikė mane įtrauktą į socialinį gyvenimą: teatrą, vaidybą. Tai man davė įrankių, kuriais kovojau su savo traumomis ir kitoniškumu. Bandžiau naudotis net ganėtinai šiurkščiai. Manau, kad dėl to dirbu televizijoje. Žinau, kad esu laikomas neįprastai psichologiškai stipriu ir tai leidžia gerokai lengviau nešti tą kitoniškumo naštą. Kartais man tai yra kaip raudonas audeklas buliui – noriu jį nuplėšti. Be to, žinau, kad ne kiekvienas tai turi ir yra sugraužtas širdgėlos dėl savo kitoniškumo. Laimei, mūsų vakarietiškas pasaulis vis labiau tolerantiškėja.

– Šį spektaklį vaidinote ligoninėse. Kokios reakcijos sulaukėte?

– Reakcija buvo padrąsinanti. Kai pirmoje eilėje sėdėjo žmonės su kvėpavimo aparatais, o kita auditorijos dalis buvo patyrusi rimtų sužalojimų, atmosfera tvyrojo keista gerąja prasme. Klausimas, ar būtų tokia pati reakcija, jeigu vaidintų sveikas aktorius. Ar galima tokį asmeninį ir atvirą monologą apskritai suvaidinti, jeigu tie įvykiai nepatirti tikrame gyvenime? Ar jis nebūtų pernelyg atstumiantis? Ar aktoriaus talento reprezentacija nebūtų pernelyg neteisinga? Nežinau tikslaus atsakymo, bet dalyvaudamas keliuose seminaruose ir konferencijose, supratau esmę ir atsakymas visada tas pats: prezentacija neatrodytų tokia pati, jeigu aktorius scenoje būtų sveikas. Tai kelia dar daugiau klausimų bei pamąstymų, kas yra santykis tarp žiūrovo ir aktoriaus.

– Galbūt atradote ką nors nauja vaidyboje?

– Taip, tai pakeitė kažką manyje, suteikė naujo. Scenoje jaučiuosi savimi, tiesiog būnu savimi, o ne vaidinu, bent jau šiame spektaklyje. Įdomu, kad galiu tiesiog būti scenoje. Po visų šių ilgų metų su paralyžiumi susijusius nemalonius prisiminimus galiu naudoti kaip savo pranašumą. Pavyzdžiui, žmonės klausia, kaip apibūdinti skausmą. Blogi dalykai gali būti suvaidinti nepatetiškai, lyg visai ir nevaidintum – tai tiesa. Tai sukelia ironiją, ne visiems priimtiną. Kurdamas savo personažą susitelkiu ties mažiausiomis detalėmis, bet ne išorinėmis. Mano dabartinė išvaizda jau pati savaime yra dominuojantis sceninis vaizdinys, keliantis klausimų: "Žmogus neįgaliojo vežimėlyje! Kaip? Kur? Kada?" Prieš avariją buvau fiziškai labai aktyvus aktorius, nes nuo mažumės mėgau sportuoti. Kartais net per daug aktyvus. Būdavo sunku lipti ant scenos, jeigu prieš tai nebuvau pasportavęs. O gal tai jaunystės kvailystės? Nežinau...

– Spektaklyje jūsų veikėjas sako, kad vaidino, kad viskas yra gerai, taip bandydamas įtikinti ir save patį, ir kitus. Elgėtės taip pat?

– Nesąmoningai, bet turbūt po tiek metų galiu pripažinti, kad taip elgiausi. Ateina akimirka, kai turi priimti situaciją ir būti sau nuoširdus. Patyriau šį momentą, kai rašiau monopjesę. Žinoma, tai taip pat yra dramatiškai itin tinkama idėja ir skamba galbūt tragiškiau negu yra realiame gyvenime. Tai sukėlė daug įdomių minčių. Monospektakliai man patinka todėl, kad jiems būdingas atvirumas ir sąžiningumas. Vienas aktorius. Viena auditorija. Jei spektaklis sėkmingas, pasirodymas perauga į vieną ypatingą bendrą įvykį, leidžiantį pajusti tuos pačius jausmus.

– Kaip nusprendėte grįžti į teatro sceną?

– Po avarijos labiau vaidinau kine ir televizijoje, su šiuo spektakliu grįžau į teatro sceną. Iš meilės teatrui. Ieškojau savęs kitur, norėjau atrasti ką nors nauja, bet supratau, kad negaliu be to. Maniau, kad nebevaidinsiu, bet dabar vėl esu scenoje. Negalėjau nevaidinti, supratau, kad tai yra mano pašaukimas ir niekas manęs nesustabdys. Troškimas stovėti prieš gyvą auditoriją buvo labai stiprus. Teatras mane rado keletą kartų. Pirmą, kai buvau dar itin jaunas, kai tik įsitraukiau, iš karto jį pamilau. Antrą kartą – po avarijos.

– Kuriate naują spektaklį?

– Taip. Manau, kad atradau savo stilių, bet nenoriu apsiriboti konkrečiu žanru. Kitas monospektaklis bus apie po Antrojo pasaulinio karo sovietų nelaisvėje atsidūrusį suomį. Lapkritį sukaks 70 metų, kai išgyvenę kaliniai buvo sugrąžinti namo. Tėvynė pasikeitė per tą laiką, kol kalėjo, jis išgyveno košmarą ir buvo pasmerktas mirčiai. Veikėjas pasakoja savo istoriją šią akimirką ir apie dabartines problemas.