Prašome neišmesti senų ar net neveikiančių muzikos instrumentų ir padovanoti Kauno Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejui, sako muziejininkė Laura Lukenskienė. „Jie gali būti dėmesio verti eksponatai arba juos galima sutaisyti ir naudoti per edukacinius renginius. Galimybė prisiliesti prie muzikos instrumento – didelė dovana ir mums, ir visų mūsų vaikams“, – pabrėžia ji.

Anot L. Lukenskienės, muziejus laukia bet kokių instrumentų, pavyzdžiui, kanklių, armonikų, smuikų. O tie, kurie padės muziejui, visus metus galės jame lankytis nemokamai.

– Ponia Lukenskiene, kiek ir kokių eksponatų sukaupta Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje?

– Mūsų muziejus kaupia būtent lietuvių tautinės muzikos instrumentus ir turi sukaupęs labai daug.  Ekspozicijose galima pamatyti visą lietuvių muzikos instrumentų raidą – ir pačius seniausius, ir šiuolaikinius.

– Kokie eksponatai seniausi?

– Dauguma lietuvių muzikos instrumentų pagaminti iš medžio, kuris nėra ilgaamžis.  Taigi keli šimtai metų mediniam muzikos instrumentui yra jau daug. Turime ir XVIII a. eksponatų, tik, deja, senuosius instrumentus labai sunku datuoti.

– Kaip eksponatai pas Jus atkeliauja? Gal rengiate ekspedicijas, dovanoja žmonės?

– Kartais vykstame ir į ekspedicijas, bet dauguma muzikos instrumentų yra dovanoti.

– Ir dabar prašote neskubėti išmesti nereikalingų instrumentų. Kokie instrumentai muziejui gali būti įdomūs?

– Muziejininkams iš esmės viskas įdomu. Kartais žmonės turimo, bet nebereikalingo daikto neįvertina. Todėl būna, kad išmetami ir vertingi dalykai. Mes ragintume neišmesti net neveikiančių muzikos instrumentų – jie gali būti dėmesio verti eksponatai arba juos galima sutaisyti ir naudoti per edukacinius renginius. Galimybė prisiliesti kad ir prie nevertingo, jau sugedusio muzikos instrumento – didelė dovana ir mums, ir mūsų vaikams.

– Ar svarbu instrumentų būklė ir amžius?

– Nesvarbu. Jei juo ir nebegalima groti, jis gali būti gera edukacinė priemonė. Dažnai žmonės brangina savo muzikos instrumentus, kuriais grojo patys ar jų tėvai, bet nemoka ar neturi sąlygų jų saugoti. Tada instrumentai kur nors užkišami, o į muziejų patenka nebepataisomai sugadinti.

– Ponia Lukenskiene, muziejui tikrai galima dovanoti seną armoniką, o seną pianiną?

– Tai gali būti ir smuikas, ir kanklės ar kt. Iš tikrųjų mes kiekvieną kartą galvojame, pasitariame su kolegomis. O ateityje tikimės rasti vietos ir pianinams. 

– Į ką kreiptis žmonėms, norintiems muziejui ką nors padovanoti?

– Kreiptis į mūsų muziejaus darbuotojus – bet kuris žinos, ką daryti. O geriausia kreiptis į Ritą Šopienę arba į mane – Laurą Lukevičienę.

– Kaip žadate naudoti padovanotus instrumentus? Kokios edukacinės programos numatytos?

– Dabar kuriamos edukacinės programos, kad vaikai galėtų paliesti muzikos instrumentus, pabandyti jais groti, galbūt kažką net sukurti.

– Ar didžiąja dalimi Jūsų eksponatų dar galima pagroti?

– Eksponatai yra saugomi ir jais negrojama.

– Bet jie dar skamba?

– Kai kurie, bet negaliu dabar pasakyti skaičiaus.

– Ar labai prastos būklės instrumentai yra kaip nors restauruojami?

– Prieš restauraciją labai rimtai pagalvojame, nes restauruojant daiktas šiek tiek atnaujinamas ir pakeičiamas, todėl netenka  autentiško pavidalo.  Todėl restauruoti reikia tuos, kurie tikrai avarinės būklės.