Istoriniu maršrutu

Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) šią savaitę atidaryta paroda „Senieji meistrai iš Ukrainos muziejų. Nacionalinis Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejus ir Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija“.

Ukrainos ir Lietuvos muziejiniai senosios dailės rinkiniai turi daug bendro. Daugelis jų yra iš asmeninių kolekcijų, pažymėtų Potockių, Sapiegų, Tiškevičių, Branickių, Pšezdeckių, Višnioveckių ir kitų abiejų šalių istorijoje svarbių šeimų vardais. Paveldėjimo būdu, mezgant draugystes ar dėl kraujo ryšio, bendrų interesų ar, kaip ir dabar, užklupus negandoms, šie rinkiniai keliaudavo iš vienos giminės rezidencijos į kitą, dažnai šimtus kilometrų, kad džiugintų naująjį šeimininką ar tiesiog išliktų.

Maršrutas Ukraina–Lietuva nepamirštas ir vėliau, kai XX a. pradžioje kilmingų kolekcininkų gretas papildė pasiturintys verslininkai, visuomenės veikėjai, dėl privačių iniciatyvų viena po kitos ėmė kurtis pirmosios viešos galerijos ir muziejai.

Pažįstami vardai

Pirmąją parodos dalį sudaro Vakarų ir Vidurio Europos senųjų meistrų dirbtuvėse sukurti darbai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus.

XX a. pradžioje daugiausia iš aistringų kolekcininkų ir filantropų B. Chanenkos ir jo žmonos V. Tereščenkos rinkinio įsteigtas muziejus – viena svarbiausių senojo Europos ir Rytų meno saugyklų Ukrainoje. Vilniaus paveikslų galerijos lankytojai gali susipažinti su XVI a. siekiančiais religinės dailės pavyzdžiais, peizažais, portretais ir žanrinėmis scenomis. Tarp jų autorių – tokie visuotinai pripažinti meistrai kaip François Boucher (1703–1770) ir seras Joshua Reynoldsas (1723–1792).

Ukrainos muziejų kolekcijos leidžia prisiminti tuos rinkinius, kurių amžiams bėgant dėl lygiai tokių pat aplinkybių esame netekę ir mes patys.

 

Antroje parodos dalyje pristatomos vertybės iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos. Tai didžiausias Ukrainos meno muziejus, kuriame yra net aštuoniolika padalinių. Nedidelę šios institucijos vertybių dalį nuo kovo galima apžiūrėti naujajame Radvilų rūmų dailės muziejaus korpuse. Vilniaus paveikslų galerijos Istorinę salę puošiantys kūriniai yra vieno iš galerijos padalinių – Lozinskio rūmų – nuolatinės ekspozicijos dalis.

Daugumos šių paveikslų autoriai – Abiejų Tautų Respublikos valdovo dvare dirbę Jeanas-Pierreʼas Norblinas (1745–1830) ir Johannas Baptistas Lampi (1751–1830), Vilniaus meno mokyklos atstovai Jonas Rustemas (1762–1835) ir Juozapas Oleškevičius (1777–1830), taip pat lenkų dailės korifėjai Janas Matejko (1838–1893) ir Henrykas Siemiradzkis (1843–1902) – yra puikiai žinomi Lietuvos ir Lenkijos dailės mėgėjams.

Ukrainos muziejų kolekcijos leidžia atsigręžti atgal ir prisiminti tuos rinkinius, kurių amžiams bėgant dėl lygiai tokių pat aplinkybių esame netekę ir mes patys.

Pažintis su sakraliniu menu

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veikiančioje parodoje „Ukraina: nenugalimos tautos dvasiniai lobiai“ pristatomi XVI–XVIII a. sakralinio meno kūriniai iš didžiausio Ukrainos muziejų komplekso – Nacionalinio Kyjivo Pečorų lauros istorinio ir kultūrinio draustinio kolekcijos.

Nuo pirmųjų draustinio gyvavimo metų jo darbuotojai saugo ir tiria Kyjivo Pečorų vienuolyno – daugiamečio Ukrainos tautos dvasingumo centro – kultūros paveldą. Jų pastangomis buvo išsaugotas unikalus vienuolyno architektūrinis ansamblis, išskirtiniai Ukrainos ir Europos meistrų meno kūriniai.

Tais metais, kai bolševikų valdžia naikino tautines tradicijas, stengdamiesi, kad jos būtų užmirštos, Ukrainos intelektualai, prieštaraudami karingojo ateizmo ideologijos nurodymams, išgelbėjo būdingus tautinio meno pavyzdžius. Šiuo metu Kyjivo Pečorų lauros draustinio kolekcijoje yra šimtai kūrinių iš tauriųjų metalų ir prabangių audinių, senų spausdintų knygų, portretų, fotografijų, archeologijos objektų. Parodoje pristatomi kūriniai atskleidžia daugiametę Ukrainos ikonų tapybos raidą, supažindina su išskirtinėmis auksakalystės ir siuvinėjimo tradicijomis.

Ikonos išskirtinumas

Ikona yra didžiausias Ukrainos sakralinio meno pasiekimas. Būtent ikonose geriausiai įkūnyta Ukrainos žmonių tautinio savęs identifikavimo idėja. Ukrainos ikonų tapybos ištakos siekia Bizantijos kultūrą. Vėliau Ukrainos ikonų tapybą paveikė Europos menas, tačiau jai visada buvo būdingas nacionalinis savitumas ir nepakartojamas stilius.

Meistrų iš Galicijos ir Voluinės darbai parodo XVI–XVII a. Ukrainos ikonų tapybos raidą. Klasikinis Ukrainos ikonų stilius būdingas XVI a. paveikslui „Išganytojas šlovėje“, kurį sukūrė talentingas ikonų tapytojas iš Galicijos. Itin įdomus parodos eksponatas – XVII a. ikona „Žengimas į dangų“, sukurta ikonų tapytojo iš Voluinės, kilusio iš liaudiškos aplinkos ir išlaikiusio nuoširdų ir poetišką dvasinio pasaulio suvokimą.

Ukrainos menas klestėjo XVII a. pabaigoje– XVIII a. pradžioje, laikotarpiu, kai šalyje plito baroko stilius. Ukrainos barokas – unikalus reiškinys, tapęs išskirtinis, tipiškiems Europos baroko meno bruožams susiliejus su vietine tautine tradicija. Šio laikotarpio ikonose vyrauja spalvinga mažorinė gama, atitikusi optimistinę Ukrainos kazokų pasaulėžiūrą.

Pagrindiniai ikonų tapybos centrai tuomet buvo kairiojo Dniepro kranto Ukrainos regionuose – Kyjivo ir Černigivo srityse. Tarp parodos eksponatų – Dievo Motinos Hodegetrijos (rodančios Kelią) ikona iš Kyjivo srities, Šventojo Mikalojaus Stebukladario ir itin išskirtinė šventinė ikona „Arkangelo Mykolo susirinkimas“ iš Bereznos kaimo Černigivo srityje. Lauros menininkų kūrybos stiliaus pavyzdys – dvi 1730 m. ikonos iš Trejybės cerkvės šventinės ikonostaso eilės „Dievo Motinos gimimas“ ir „Kristaus Gimimas“.

Baroko tradicijas ryškiai įkūnijo ukrainiečių auksakalystės ir siuvinėjimo darbai. Parodoje pristatomi objektai – eucharistinė taurė, altoriniai kryžiai, tabernakulis, aeras ir siuvinėto liturginių drabužių dekoro pavyzdžiai vizualizuoja iškilmingą grožį ir dvasinį kilnumą, lydėjusį pamaldas Ukrainos bažnyčiose.