Taip LRT KLASIKAI sako Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas aktorius Vytautas Anužis. Anot jo, nereikia eiti į teatrą, jei nėra ambicijų vaidinti Hamletą, Lyrą, Makbetą ir kitus didžiuosius vaidmenis, bet tokiems vaidmenims būtina patirtis: „Jei gyvenimas tavęs neaplaužo, neaplamdo, netraumuoja, nieko gero iš tavęs ir nėra.“

– Kaip jaučiatės apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija?

Labai džiaugiuosi, kad per mano asmenį buvo atkreiptas dėmesys į teatrą. Gal netiksliai pasakysiu, bet, kaip atrodo, tik vienas procentas mūsų gyventojų vaikšto į teatrą.

– Tokie apdovanojimai aplanko nedažnai, turbūt vieną kartą gyvenime. Tą smūgį, kad ir džiaugsmingą, reikia išgyventi, jis nėra kasdieniškas. Tai sujaukia tavo jausmus ir protą, bet supranti, kad viskas juk praeina. Tavo dvasioje lieka graži žymė, malonus paglostymas, bet paskui laukia darbai. Žinoma, ateina minutė, kai pagalvoji apie praėjusį laiką ir apie žmones, kuriuos sutikai gyvenimo kelyje.

Labai džiaugiuosi, kad per mano asmenį buvo atkreiptas dėmesys į teatrą. Gal netiksliai pasakysiu, bet, kaip atrodo, tik vienas procentas mūsų gyventojų vaikšto į teatrą. Visgi labai skųstis negalime – po 1990 m. baisaus, tuščių salių laiko žiūrovai grįžta į teatrą. Ir grįžta į rimtus spektaklius – rimtos minties, rimtos režisūros. Tokių spektaklių Lietuvoje, Vilniuje – labai daug.

Atkreiptas dėmesys ne tik į teatrą, bet ir aktoriaus vaidybos meną. Buvo laikas, kai Lietuvos teatras išgyveno ne tik režisūros, bet ir aktorių laiką. Man teko džiaugsmas ir laimė scenoje matyti didžiuosius mūsų artistus – Bronių Babkauską, Donatą Banionį, Regimantą Adomaitį, Dalią Melėnaitę, Eugeniją Šulgaitę, Stepą Jukną, Moniką Mironaitę, Juozą Miltinį.

Tai buvo laikas, kai ant pakylos teatre buvo aktorius, ne režisierius ar dailininkas. Tai buvo taip natūralu, kad, net jei spektaklis nebūdavo labai vykęs, žiūrovai eidavo dėl aktorinių darbų. Pagal savo specifiką, teatro menas, nors sudarytas iš daugelio dalių, remiasi aktoriaus kūryba, vaidyba. Režisieriaus profesija – išvestinė. Be to, gana jauna. Tačiau dabar teatras išgyvena režisieriaus laiką.

Ilgiuosi tų laikų, kai, būdami studentai, J. Miltinio studijoje žiūrėdavome visus spektaklius, laukdavome tam tikrų scenų. Jose pasirodydavo, pavyzdžiui, D. Melėnaitė ir, Augusto Strindbergo „Mirties šokyje“, pasiekdavo emocijas, regis, neįmanomas žmogui.

Norisi, kad ir dabar teatras būtų vertinamas, kad žiūrovas sugebėtų atskirti, kas yra tikro aktorinio meno skrydis, dvasios spinduliavimas, kuriame aktorius pats save sudegina. Ir tai, kas tik pridengta šviesa, vizualiniu menu ar režisieriaus išmone, technologija. Teatras negali konkuruoti su šiuolaikiniais menais ar kinu ne kuo kitu, tik gyva dvasia, kuri skleidžiasi ir juda – čia ir dabar.

– Užsiminėte, kad Lietuvos žiūrovai grįžta į teatrų sales. O kaip pakomentuotumėte režisieriaus Gyčio Padegimo mintį, kad Lietuvos teatrai yra paskelbę varžytuves, kuris žmonėms įvarys daugiau depresijos?

– Šiame pasakyme yra tiesos. Pamąsčius apie gyvenimą, apie prasmę, galima sakyti, kad jei neturime stipraus atramos taško, tikėjimo arba aktyvios meilės, besireiškiančios kiekvieną dieną ir atitraukiančios nuo liūdnų minčių, visiškai natūralu, kad įkrentame į depresiškumą. G. Padegimas, ko gero, teisus.

Gerai, jei menininkas turi atramą, tikėjimą, sugebėjimą ir galimybę mylėti ir tą meilę reikšti. Tuomet jis depresiškumą aplenkia. Bet gali būti, kad labai talentingas menininkas, neturintis atramos taškų, nugrimzta į juodąją gyvenimo pusę, ten ieško atsakymo. Tuomet natūralu, kad jo kūriniai taip nuspalvinti. Kalbant apie varžytuves, teatre yra mados. Ir jei didieji grandai kažkuo užsiima, tai jaunesnieji, net nesusimąstydami, mėgdžioja tą mados bangą.

– Ar dabar, žiūrėdamas į sukurtus vaidmenis, jaučiate, kad vienas ar kitas jų buvo per anksti? O gal buvo tokių, kuriuos reikėjo suvaidinti anksčiau? Pavyzdžiui, karalių Lyrą?

– Suvaidinti karaliaus Lyro anksčiau niekaip negali, dar neturi tiek proto, daug ką gyvenime vertini neteisingai. Lyrui reikia tam tikros patirties, išminties, tam tikro savęs sulaužymo. Jei gyvenimas tavęs neaplaužo, neaplamdo, netraumuoja, nieko gero iš tavęs ir nėra. O karalius Lyras yra perminkytas, jis paliestas didelių gyvenimo patirčių.

Kalbant apie kitus vaidmenis, tai galbūt Napoleono vaidmuo man buvo ankstokas. Kita vertus, man buvo beveik 30 metų, vaizduojamam Napoleonui – maždaug 48-eri. Galbūt ten trūko patirties, tačiau aktorius juk turi intuiciją. Nebūtinai turiu nužudyti savo žmoną tam, kad pajusčiau herojaus kančią ir atgailą po tokio akto.

Labai gerbiama ir garsi Klaipėdos dramos teatro aktorė, amžiną atilsį, Elena Gaigalaitė yra mane nuraminusi, kai karjeros pradžioje sėdėjau be darbo. Ji sakė – „Vyteli, tu nenusimink, ateis tavo laikas. Nuo 30 metų viską vaidinsi.“ Ir kaip pirštu į akį. Bet tą laiką reikėjo išlaukti. Kai esi pilnas jėgų, baigęs tokius prestižinius mokslus, tai gana sunku.

Savo studentams linkiu nestovėti su alebarda prie užpakalinės uždangos. O aš tokį laiką turėjau gana ilgai, mane tai kankino, net norėjau išeiti iš teatro. Vėliau įvyko pokyčių ir pasilikau.

– Viename interviu esate sakęs, kad niekada nenorėjote, dabar nenorite ir tikitės, kad ateityje neteks kurti mažų, epizodinių vaidmenų. Tai suprantamas noras aktoriui. Tačiau, kaip paaiškinate savo studentams, kad ne visiems pavyks gauti nacionalines premijas, būti hamletais ir lyrais?

– Šia prasme turbūt esu prastas pedagogas, nes visus orientuoju į didelius vaidmenis. Nėra reikalo eiti į teatrą, jei nėra ambicijų vaidinti Hamletą, Lyrą, Makbetą ir kitus didžiuosius vaidmenis, apie kuriuos privalai žinoti. Toje vyrų ir moterų vaidmenų galerijoje yra idėjos, amžinieji žmonijos klausimai.

Jei esi orientuotas ne į tai, o į tam tikrą atlikimą, gali įvaldyti amatą per tris semestrus. Bet tai tik amatas. Ačiū Dievui, jauni žmonės paprastai prisipildę to idealizmo, noro keistis ir keisti. Tie tikslai ir turi būti aukšti, kilnūs, idealizuoti. Tik tada verta eiti, gauti nedidelį atlyginimą, būti labai rizikingoje pozicijoje, be jokių garantijų, neprognozuojamame teatro laike.

Tačiau, jei taip pasakiau, nereiškia, kad nesu vaidinęs epizodinių vaidmenų. Jų yra ir vaidini, stengiesi tai padaryti kuo įmanoma geriau. Skaitai apie didžiuosius aktorius, kurie vaidindavo mažus vaidmenis, domiesi, kaip jie tai padarydavo. Sukurti mažą vaidmenį kartais nežmoniškai sunku.

– Teatras – tai ne tik aktoriai, režisieriai, dekoracijos, bet ir pats teatro pastatas, jo architektūra. Pirmojo J. Miltinio dramos teatro pastatas Panevėžyje labai gražus, bet dabar ten pardavinėjamos automobilių dalys. Kaip manote, ar tai – teisingas sprendimas? Ar reikėtų kažką keisti?

– Koks čia sprendimas, ašaros kaupiasi, kai apie tai pagalvoji. Kyla mintys, kokia nedidelė mūsų tauta, kiek mūsų nedaug ir kiek sričių, kuriose talentingiausi mūsų žmonės pasiekė pasaulines aukštumas. Ir koks unikalus dalykas buvo Panevėžio dramos teatras, vadovaujant J. Miltiniui. Tai laikas nuo 1940 m., kol pereita į dabartinę Laisvės aikštę.

Tame teatre gimė geriausi J. Miltinio pastatymai, vien todėl jis turėtų būti kokiu nors būdu išsaugotas. Dabar ten automobilių dalys, o aš prisimenu, kad buvo pardavinėjamos ir plytelės, parketas, unitazai. Negyvenau Panevėžyje, atvažiuodavau ten ir negalėdavau patikėti.

Tačiau vėliau gyvenimas parodė tokių baisių grimasų, kad atrodė – kyšo šėtono uodega, ausys ir sakoma: „Kvaili jūs žmonės, tamsūs, taip jums ir reikia.“ Nežinau, kokiems reikia būti neprotingiems, negiliems, negerbiantiems nei savęs, nei savo tautinio, nei elementaraus žmogiško orumo, nei istorijos...

Kokiam mankurtui reikia būti, kad ne puoselėtum tai, kas sukurta, o apdergtum. Tai yra dergimas. Toje vietoje kūrė tokie mūsų dvasios gigantai, kaip B. Babkauskas, D. Banionis, pats J. Miltinis. Ką galima pasakyti? Tik kreiptis į Panevėžio valdžią – atsikvošėkite, paskaitykite apie kultūrą, teatrą, meną, apie tai, ką Panevėžys davęs Lietuvai. Negyvenkite tik šia diena, esamuoju laiku, nes jis labai greitai praeina. Nebūkite mankurtai – turėkite atmintį, gerbkite tai, ką turėjote, ir nusiimkite prieš tai kepurę.