Pereiti į pagrindinį turinį

V. Čepas laužo stereotipus (interviu)

2024-07-21 02:00

Po kelerių metų teismų maratono, kurio priežastimi tapo dokumentinis romanas „Siena“, jo autorius klaipėdietis, visuomenės veikėjas, rašytojas ir psichologas Vytautas Čepas ką tik išleido naują kūrinį. Tačiau ir romanas „Surask mano vyro kaulus“, panašu, gali patikti ne visiems.

„Moterys atveria širdį“

– Pagrindinė naujojo romano herojė Vida dirba Mokesčių inspekcijoje ir, kaip matome paskaitę kūrinį, yra gana pašėlusi moteris. Pradėkime nuo to, kuo jums nusidėjo Mokesčių inspekcija?

– Tai nutiko visai atsitiktinai. Pagalvojau, kad apie buhalterius niekas niekada nerašė. Dažniausiai visokių romanų pagrindinės veikėjos yra įvairios stilistės, influencerės, modeliai. Todėl mano romano herojė – paprasta moteris, dirbanti darbą, kurį dažniausiai tik moterys ir dirba, nes tik jos tai geriausiai ir geba. Būna buhalterių ir vyrų, bet negali lyginti jų kruopštumo ir atidumo skaičiams. Pradžioje net nesitikėjau jos paversti pagrindine heroje, maniau, gal ji bus aprašyta tik kokiame epizode, bet viskas kitaip išvirto.

– Jums, kaip autoriui, buvo gana rizikingas mėginimas įsikūnyti į moters vaidmenį. Kodėl ryžotės?

– Nežinau, kaip man tai pavyko, bet gyvenime su moterimis esu daug dirbęs. Be to, kai dirbau psichologu visuomeninių santykių kabinete, ten lankydavosi daugiausia moterys, nes vyrai juk užsisklendę. Iš jų neišpeši nieko net kritinėse situacijose, net kai kelio atgal nėra, jie vis tiek tyli ir mano, kad yra teisūs ir patys pajėgūs išspręsti visas problemas. O moterys atveria širdį, išsipasakoja.

– Ar iš jūsų sutiktų žmonių ir iš jų išgirstų istorijų ką nors panaudojote savo romane?

– Ne, gal tik kokius labai tolimus niuansus.

– Bet jūsų romane yra aprašomi ir realūs tikri žmonės su jų tikromis pavardėmis, gerai žinomi klaipėdiečiai?

– Yra tokių, bet jie – šalutiniai personažai.

Herojus turi mirti

– Kodėl taip anksti „numarinote“ vieną pagrindinių herojų antisemitą Joną Juozainį, kuris, kaip paaiškėjo, pats turėjo žydų kraujo?

– Buvo labai gera proga jį numarinti, jis buvo stresinėje situacijoje. Bet kuriam, bent kiek nusimanančiam psichologijoje, buvo akivaizdu, kad jis jau buvo rimtas ligonis. Jis buvo neadekvatus, žydų klausimas tapo jo gyvenimo alfa ir omega. Jis viską vertino per žydų prizmę, kaltino juos visomis pasaulio nuodėmėmis. Ir kai pats sužinojo, kad yra pusiau žydas, jam buvo šokas, juk tiek metų jis juos koneveikė. Jo mirties aplinkybes taip ir palikau neaiškias. Jis ėjo tuo mišku, nugriuvo, gal jį ištiko insultas ir jis sušalo, nežinau. Ta mirtis liko paslaptimi ir man pačiam.

– Kas pagrindinį romano herojų-antisemitą apskritai paskatino domėtis žydais?

– Augdamas jo vaikas vis labiau ėmė panašėti į žyduką. Tad jam kilo abejonių, ar tikrai jis yra vaiko tėvas, ar jo žmona nenusidėjo su kokiu žydu. Jis pradėjo ieškoti, kas tai galėjo būti, taip ir užsikabino už žydų problemos apskritai. Ir tai jam tapo gyveno druska, cukrus ir kas tik nori. Ir kai po genetinio tyrimo galiausiai paaiškėjo, kad tas vaikas jo, vis tiek nenurimo. Tada jam kilo klausimų, ar jo žmona pati neturi žydiško kraujo. Jis ėmė domėtis žmonos kilme, kuri, kaip paaiškėjo, jokio ryšio su žydais neturi.

Knyga skirta šiuolaikinėmis save vadinančioms moterims ir liurbiams vyrams.

– Paskui atsigręžėte į savo romano herojaus antisemito Jono genealoginį medį ir ten jau radote ne vieną žydišką šaką. Ar tie asmenys, aprašyti jūsų knygoje, realios istorinės asmenybės?

– Taip, tik pavardes truputį pakeičiau, kad nepakliūčiau, kaip buvo su romanu „Siena“. Išstudijavau Jakovo Bunkos parašytą „Plungės miestelio žydų istoriją“. Tai yra tikri žmonės, tikri jų gyvenimai.

– Užsiminėte apie romano „Siena“ atvejį, dėl kurio teko bylinėtis. Ar nebijote, kas visai tikėtina, kad ir šiuo atveju kas nors gali pareikšti pretenzijas dėl žydiško naujojo romano aspekto?

– Atvirai pasakysiu, iki šiol nebijojau, bet prieš kelias dienas paskambino ilgametis klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis, kuris man sakė perskaitęs pusę romano ir įspėjo, kad galiu vėl įkliūti. Paklausiau dėl ko. Jis sako – dėl žydų. Bet, sakau, kad apie žydus aš nieko blogo nerašiau. Jis atrėžė, kad apie vieną „Sienos“ herojų irgi nieko blogo nerašiau, bet paskui iš teismų neišbridau. Bet tai yra kūryba, tai yra romanas, aš turiu teisę rašyti, kas man gali ką prikišti? Juolab siužetinėse linijose siekiu demaskuoti visuomenėje įsisenėjusius stereotipus. Yra stereotipų, kad žydai yra tokie ir ne kitokie: ir kraują geria, ir turtingi, ir sukčiai. Norėjau atskleisti, kaip tie stereotipai formuojasi. Parodžiau, kad tas romano herojus, nors pats žydiškos kilmės, yra persisunkęs lietuviško požiūrio į žydus. Mes apskritai mąstome stereotipais, kad latvis kvailas tampa po pietų, kad estas – lėtas, kad pietiečiai – karštakošiai. Yra sakoma, kad prostitutės visos yra kvailos, yra ir tokių, bet būna ir labai intelektualių.

Ekskursas apie Kazachstaną

– Beje, romane pagrindinė herojė Vida atranda savo vyro, kuris kažkur prapuolė, paslėptą labai didelę pinigų sumą. Jūs taip ir neatskleidėte jų atsiradimo priešistorės. Kodėl?

– Na, manau, kad to ir nereikėjo, aprašiau, kad Vidos vyras prekiavo dėvėtais automobiliais su kazachais, tai vienu nepriklausomybės laikotarpiu darė labai daug lietuvių. Daug kas iš to uždirbo milijonus. Įsivaizduokite, į Kazachstaną iš Lietuvos geležinkeliais iškeliavo tūkstančiai dėvėtų automobilių, už kuriuos kažkas uždirbdavo milijonus. Taip ir mano herojus sukaupė tuos dolerius.

– Romane gana tikroviškai aprašytas Kazachstanas. Pats ten esate buvęs?

– Ne. Jaunystėje labai domėjausi geografija, labai įstrigo upės Jaikas pavadinimas, kuri dabar pavadinta Uralu. Man tapo labai įdomu kodėl. Be to, jo žiotyse yra miestas Gurjevas, Kazachstane – Gurjevas, kodėl? Dabar – Atyrau, esantis ant Europos ir Azijos ribos. Pasidomėjau, paaiškėjo, kad tai yra klestintis Kazachstano miestas, kaip ir daugelis šios šalies miestų, kuriuose užsiimama naftos gavyba. Jis dydžio sulig Klaipėda, bet apstatytas kaip Niujorkas. Taip ir užsikabinau, tada internete susiradau konkretų restoraną, susiradau meniu ir mano herojai knygoje ten apsilanko ir valgo tai, ką realiai galima užsisakyti kad ir šiandien.

Buhalterė atrandą prasmę

– Jūsų aprašytas herojus Jonas bent žydais domėjosi, nors ir liguistai, bet jo žmona Vida – tokia neįdomi, nyki. Kodėl?

– Kaip ir daugelis ištekėjusių lietuvių moterų. Nykios, atsidavusios tik šeimai, vaikams, joms tik rūpi, kad visi būtų pavalgę. Visiškai nesidomi išoriniu pasauliu, politika.

– Tai romane sąmoningai nieko nerašėte apie politiką, nes kažkaip tarsi pritrūko kažkokių naujienų, žinių, televizoriaus žiūrėjimo?

– Sąmoningai apie tai nerašiau. Mano herojės gyvenimas buvo labai siauras – tik darbas ir namai, na dar – savaitgalio žmonos duoklė vyrui, kol vėliau ji atrado seksualinius džiaugsmus.

– Ar neatrodo, kad jūsų pateikti stereotipai apie santykius šeimoje kiek pasenę? Kaip pats vertinate, ar nepersūdėte savo kūrinio erotinėmis scenomis?

– Iki 120 puslapio apie tai nieko nėra. Paskui jau mano herojė ima atsigauti po savo vyro dingimo. Ji suvokia, kad nėra kokia vergė, ne tarnaitė, ne paklusni jo norų pildytoja ir ne tik atsakinga kontoros darbuotoja, bet yra dar ir moteris, graži, įdomi.

– Dėl įdomumo dar būtų galima ginčytis.

– Na, vienos būna įdomios savo intelektu, ko vyrai labiausiai bijo, kitos įdomios erotine patirtimi, kuo vyrai yra labai patenkinti. Šia prasme mano herojė pasirodė turinti tokių savybių, kurios vyrus traukia. Norėjau atskleisti, kaip moteris keičiasi, ieškodama vyrų, atrasdama erotiką ir kaip ji tampa žymiai laimingesnė nei tada, kai gyveno tvarkingą gyvenimą.

– Bet vis tiek ji lieka ne itin įdomi?

– Gal dėl to, kad ji buhalterė, bet paskui ji tapo viršininkė.

– Šioje vietoje, žinant seksistinį požiūrį į moteris viršininkes, ar neatrodo, kad šis jūsų sprendimas pakelti savo heroję karjeros laiptais buvo nelabai tikroviškas?

– Bet pažiūrėkite, kiek daug moterų vadovių dabar yra. Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės.

Sprendimas: mintis pavadinti naująjį romaną „Surask mano vyro kaulus“, pasak V. Čepo, kilo spontaniškai. Vestos Jašinskaitės nuotr.

„Ką noriu, tą rašau“

– Kokiam skaitytojui ši knyga yra skirta?

– Šios knygos prekyboje dar nėra, tad nežinau. Bet manyčiau, kad knyga skirta šiuolaikinėmis save vadinančioms moterims ir liurbiams vyrams. Skirta tiems, kurie domisi moters psichologija, vyrų ir moterų santykiais, moters metamorfozėmis. Nes tai, ką pergyvena moteris, aišku, ir vyras, susituokus, kaip jie keičiasi per santuokos metus, pokyčiai yra labai ženklūs. Neretas atvejis, kai pora pagyvena penkerius metus, nespėja apsitrinti, o jau skiriasi. Kalbant apie vyrus, jie nori išsidūkti, išsilakstyti, kad paskui būtų ramesni. Buvo net tokia teorija, bet, manau, tai yra nesąmonė.

– Bet kalbant apie šiuolaikines moteris skaitytojas, jos tame romane neras nieko tokio, kuo jas galėtumėte nustebinti. Ar nesutinkate?

– Kituose mano romanuose apie tai parašyta, dėl ko mano dukra ir pasakė, kad kol esu gyvas, ji mano knygų neskaitys. O žmona perskaito ir dar praleistus kablelius surašo. Kartais pabara, kad galėčiau būti santūresnis, bet galiausiai sako, kad galiu rašyti, kaip noriu. Dažnai būna, kai dirbi, visi vis patarinėja, ką rašyti, ko nerašyti.

– Aprašėte įvykius tikrame Klaipėdos viešbutyje, tik supainiojote liftus, nes iš kambarių nėra įmanoma nusileisti į automobilių aikštelę. Ar sąmoningai?

– Nesąmoningai, supainiojau ir tiek, bet kas čia tikrins. Šis romanas apskritai yra grynai klaipėdietiškas. Yra daugybė romanų prirašyta apie Vilnių, apie Kauną, juose Klaipėda būna paminėta tik epizodiškai. O mano romane veiksmas vyksta Klaipėdoje, gatvių pavadinimai neiškraipyti, aprašytas senamiestis, jame veikiantys restoranai, net meniu tuose restoranuose neiškraipytas, tik liftas viešbutyje ne tas, ne kiekvienas ten ir laužiasi. Yra ir daugiau neatitikimų, bet čia – mano romanas, ką noriu, tą rašau.

– Žinoma, romanas neturi tiksliai atitikti realybės, bet kalbu apie jūsų aprašytą paauglį vaiką, jis kone idealus, tačiau dabartinės mokyklos persunktos narkotikų ir jūs apie tai net neužsiminėte.

– Visokių vaikų būna. Buvo galima plėtoti ir abortų temą, ir narkotikų temą, betgi visko į vieną knygą nesudėsi. Be to, dabar apie tuos paauglius rašoma tiek neigiamų dalykų, kad atrodo, jog normalių vaikų net nėra. O tokių vaikų juk daugiausia.

Su knyga – per galvą

– Kaip manote, kaip skaitytojai sutiks jūsų naują romaną?

– Pasakysiu taip – gali parašyti arba labai blogą, arba labai gerą knygą, vieniems jos patinka, kitiems ne. Bet apskritai viskas priklauso nuo reklamos. Gali parašyti visišką šlamštą, o pateikti kaip šedevrą, ir visi išpirks, ir aikčios, kaip nuostabu. Taip jau daug kartų yra buvę. Kadangi aš tokiais reikalais neužsiimu, man tai yra svetima, tad kaip priims, taip priims. Esu gavęs su savo knyga ir per galvą.

– Su kuria?

– „Po saule keičiasi tik laikas“.

– Kam ji taip nepatiko?

– Tokiai bobutei prie bibliotekos. Klausiu jos, tai kam, ponia, tada skaitote, tiesiog neskaitykite. Visokių yra žmonių. Dėl to ir nežinau, kam skirta mano nauja knyga, gal buhalterėms patiks ar Mokesčių inspekcijos darbuotojams, gal patiks moksleiviams.

– Ką darysite, jei knygos iš viso niekas nepriims?

– Nieko, rašymas nėra mano gyvenimo tikslas – kažką parašyti ir palikti. Rašau, nes tiesiog neturiu ką veikti. Rašyti romanus pradėjau dar dirbdamas Seime (1996–2000 m. kadencija – A. D.). Darbas baigdavosi 17 val., užsukdavau kur pavalgyti ir – į laikinus namus. Šeima toli, Klaipėdoje. Aišku galima buvo daugiau laiko praleisti ir kavinėse, bet buvo pavojus prasigerti, todėl ėmiausi kūrybos. Dabar esu pensijoje ir vėl rašau, o ką daugiau veikti? Gyvenimas taip ir rieda.

– Romaną rašėte net penkerius metus. Kodėl taip ilgai užsitęsė?

– Kai buvau pusę šitos knygos parašęs, manęs paprašė parašyti dokumentinį romaną „Siena“. Parašiau, išleidau, paskui dvejus metus dėl tos „Sienos“ vyko teismai, kurie uždraudė šitą kūrinį. Paskui sėdau ir pabaigiau knygą „Surask mano vyro kaulus“. Todėl taip viskas ir užtruko.

– Naujo romano pavadinimas „Surask mano vyro kaulus“ spontaniškai kilo?

– Spontaniškai, paskutinę akimirką. Galvojau romaną pavadinti „Vida“, herojės vardu. Kodėl Vida? Todėl, kad keturios raidės, nes tie vardai – Jolanta, Loreta, Jolita – tam tikra prasme nuvalkioti. Be to, nepažinojau nė vienos buhalterės Vidos. Apskritai, rašymas – prasmingas užsiėmimas, neleidžia supelyti nei sielai, nei kūnui, aišku, kūnas kenčia nuo ilgo sėdėjimo, bet siela labai atsigauna, kartais net susapnuoju tolesnį siužetą. Ir dabar tęsiu jį, rašau romano tęsinį apie tuos paauglius, kur užsiminėte. Jau apie 70 puslapių esu parašęs, kol kas užmečiau, bet gal žiemą prisėsiu pabaigti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų