Jau netrukus, rugsėjo 19 d., ketvirtadienį, 18 val. knygą autorius pristatys visuomenei Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje (Gedimino pr. 24).

Tai daugiasluoksnė atsiminimų knyga apie iškilias asmenybes, palikusias ryškų pėdsaką V. Toleikio asmeniniame, o ir visos Lietuvos ar kitų šalių kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Šios pažintys autoriaus aprašomos remiantis subjektyviomis patirtimis.

Tai tarsi knygos autoriaus džiazo improvizacija jo mylimos profesorės Irenos Veisaitės palinkėjimo tema. Šį palinkėjimą, V. Toleikiui baigus tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (dabar VDU Švietimo akademija), dėstytoja įrašė į Algimanto Kunčiaus fotografijų albumą „Susitikimai“ – savo buvusiam studentui palinkėjo gyvenime daug prasmingų susitikimų.

Skyriuje „Gyvenimo mokytojai“ V. Toleikis rašo apie susitikimus su teatrologe I. Veisaite, kino scenaristu, eseistu Pranu Morkumi, dailininku Vincu Kisarausku ir ambasadoriumi Ričardu Bačkiu.

Didžioji knygos dalis skiriama prisiminimams apie bendraminčius, bičiulius, įkvėpėjus – lituanistes Vandą Zaborskaitę, Aldoną Vaitiekūnienę, Laimą Abraitytę, aktorius Rūtą Staliliūnaitę, Laimoną Noreiką, režisierių Eimuntą Nekrošių, disidentus Petrą Cidziką, Nijolę Sadūnaitę, kardinolą Sigitą Tamkevičių, arkivyskupą Julijoną Steponavičių, kunigus Vaclovą Aliulį, Stanislovą Dobrovolskį, Kazimierą Vasiliauską, filosofą Leonidą Donskį, rašytojus Vaidotą Daunį, Icchoką Merą, Romualdą Granauską ir daugelį kitų įvairiomis aplinkybėmis sutiktų Lietuvos ir užsienio asmenybių.

Organizatorių nuotr.

„Ši atsiminimų knyga – tai visų pirma padėkos knyga tiems sutiktiems žmonėms. Kaip dabar pajuokauju, tai jie iš manęs žmogų padarė!“, – rašė V. Toleikis.

Knyga parašyta gyva, sodria, šmaikščia kalba, su autoriaus mamos šilutiškių tarmės inkliuzais. Knygoje panaudotos nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo, pateikiama ir išsami asmenvardžių rodyklė.

Vytautas Toleikis (gim. 1960) – mokytojas, kultūrininkas, eseistas, visuomenininkas, skaitytojų pamėgtų atsiminimų „Pasakojimai prabudus“ (2017) autorius. Jis yra inicijavęs ir vykdęs daugybę kultūros ir švietimo projektų, skirtų romų, žydų ir kitų tautinių mažumų kultūrų atminčiai puoselėti, šiais klausimais išleidęs ir knygų, įvairiomis kultūros temomis nuolat publikuoja straipsnius ir esė. Mokytojas V. Toleikis žinomas ir kaip sostinės moksleivių Vaikščiotojų sezonų iniciatorius.

Kviečiame paskaityti įvadinę knygos ištrauką.

Vytautas Toleikis. Organizatorių nuotr.

Pa-si-aiškinimas – vietoje įvado

Pirmiausia tikriausiai turėčiau paaiškinti ir pasiaiškinti, kodėl knygos pavadinime atsirado toks banalus žodis. Argi kiekvienas trūks plyš turime pasipasakoti, ką per savo gyvenimą buvome sutikę? Kodėl tai turėtų rūpėti kitiems? Gal dėl to, kad ir jie buvo tuos pačius žmones ne kartą matę, apie juos girdėję, skaitę, juos sutikę, ir tikriausiai būtų įdomu užmesti akį, kaip aš juos tuo metu mačiau ir vertinau. Nes vieni visiems gerai žinomi, kone žvaigždės, kiti pažįstami atskiroms žmonių grupėms: aktyvesniems Lietuvos katalikams ir evangelikams liuteronams, Lietuvos žydų bendruomenės nariams, menininkams, rašytojams. Mėginau rašyti tarsi iš anų laikų perspektyvos, atidėdamas į šalį populiarius visuomenės vertinimus ir net sukurtus stereotipus apie čia minimus asmenis.

Kai 1986 metų vasarą baigiau Vilniaus pedagoginį institutą, Irena Veisaitė kažkodėl man ta proga padovanojo Algimanto Kunčiaus nuotraukų albumą „Susitikimai“. Ne vienas tikriausiai jį prisimena, ten daug žinomų dailininkų, rašytojų, aktorių, skulptorių, režisierių nuotraukų. Knygos pirmajame puslapyje užrašė dedikaciją:

Mielas Vytai,

sveikinu Jus instituto baigimo proga ir džiaugiuosi Jus sutikusi... Norėtųsi palinkėti, kad be praeities, kuri yra įamžinta šitoje knygoje, Jūsų gyvenime būtų dar daug prasmingų susitikimų. Tai laimės akimirkos, išbarstytos mūsų kasdienybėje.

Tikiu Jūsų ateitimi, kad nepasimesime laiko tėkmėje.

Su geriausiais linkėjimais Jūsų Irena Veisaitė-K.

Vilnius, 1986 VI.28

Taip jau gavosi, kad Irena su šiuo įrašu, kaip sakytų mano mamaitė‚ musiet ana tavi užčieravuoja. Nes tų susitikimų vis daugėjo ir net ligi šiol daugėja, ir kuo toliau – tuo prasmingesnių. Tai ne buhalterinė ataskaita vis dar skaitantiesiems spausdintus tekstus, ką sutikau, ką pažįstu. Viliuosi, ir ne snobiškų pasigyrimų rinkinukas. Čia pasakojimai visų pirma apie tuos susitikimus, kurie tikrai mane palietė, įsismelkė į širdį, buvo svarbūs, nubrėžė gyvenimo kryptis ar vertė perkainuoti savas vertybes ar požiūrius. Visuomenei kai kurie mano sutikti žmonės labai žinomi, kiti buvę žinomi, bet nedėkingai primiršti, o treti – tik siauresniam ratui svarbūs.

Ne vienus metus kirbėjo mintis, kad privalau apie jos papasakoti, taip tarsi netiesiogiai jiems padėkoti, o kartu ir su visais pasidžiaugti, kokių puikių žmonių Lietuvoje esama, ir ne tik joje. Bet vis abejonės apnikdavo: juk ypač apie iškiliuosius, žinomus žinomiausius Lietuvoje jau tiek prirašyta, tiek prisigirta, tiek pripasakota, ir dar kažkoks Toleikis lenda su savo naratyvais.

Dar ir kita kirbėlinė – pasakodami apie kitus, ypač už save daug didesnius žmones, esame dukart gundomi puikybe: tokiais atvejais daugiau kalbame apie save, be to, pasakodami apie garsenybes, skaitančiajam nejučia brukame mintį, kad ir patys esame kone verti tų iškiliųjų. Juk ne be reikalo politikai taip lenda fotografuotis su sporto čempionais ar pramogų verslo žvaigždėmis. Su pirmuoju gundymu net nesirengiu kovoti. Pasakodamas apie žinomą visuomenei asmenį, pasakosiu ir apie save, kartais net daugiau, bet, svarbiausia, rodysiu savo santykį ir kaip tas santykis ugdė mano sielą. O antrasis gundymas nelabai galioja, nes žmonės, apie kuriuos pasakoju, ne visi yra ar buvo mano artimi draugai ar bičiuliai, su kai kuriais bendrauta labai fragmentiškai. Neturiu jokių pretenzijų kam nors pirštis į draugus ar apsiskelbti – atskleisti „paslaptį“: „pasirodo, jis puikiai jį pažinojo“. Svarbiau – kaip mane veikė ta pažintis. Bet taip pat klausiu ir jūsų – o kaip jus veikia susitikimai? Kviečiu apie tai rašyti jau dabar.

Knygoje galime rasti istorijų apie žinomas asmenybes labai netikėtu rakursu. Arba visai trumpą liudijimą, kaip kartais vienas pokalbis, keli susitikimai ar perskaitytas tekstas padaro įtaką visam gyvenimui. Tai pasakojimai, kaip mūsų sielą formuoja, ugdo bičiulystė, susitikimai, išgirstos nuomonės ar net žvilgsnis.

Bet, svarbiausia, ši atsiminimų knyga – tai visų pirma padėkos knyga tiems sutiktiems žmonėms. Kaip dabar pajuokauju, tai jie iš manęs žmogų padarė!