Daugiau seansų, mažiau filmų žadėjęs 21-asis Vilniaus kino festivalis "Kino pavasaris" šiemet išdalijo juos per beveik 20 kino programų.

Islandiškų metaforų galia

Festivalio atidarymo filmas Benedikto Erlingssono "Viskas dėl šou" ("The Show of Shows: 100 Years of Vaudeville, Circuses and Carnivals"), kurį Kaune pristatė pats islandų režisierius, tai nebylus, beveik nespalvotas filmas su nuostabia Sigur Rós ir Hilmaro Örno Hilmarssono muzika, sumontuotas iš keliaujančio cirko, kabareto, varietė pasirodymų, datuojamų nuo pat kino atsiradimo iki XX a. aštuntojo dešimtmečio. Toks viso amžiaus liudijimas apie žmonijos potraukį įvairiausiems reginiams gerai perteikia šio daugiakultūrio, pačius įvairiausius žanrus ir skonius aprėpiančio kino festivalio kryptį ir koncepciją.

Pasak režisieriaus B.Erlingssono, surinkęs šimtmečio senumo vaizdo įrašus iš kasdienio gyvenimo, jis tarsi antropologas siekė sukurti keistą ir gražų laiko veidrodį apie Homo sapiens, ir iš perspektyvos parodyti besikartojančias žmonių elgesio, pomėgių struktūras.

Tai, ką matome, nedaug tepakito epochos laikotarpiu: tie patys ir panašūs sudėtingi numeriai, atliekami vis kitų artistų, tik kitu laiku (laiko aspektą nurodo juostų faktūriniai skirtumai, jų grūdėtumas, apsibraižymai, skirtingi atspalviai). Tik ilgainiui cirką populiarumu nurungė kita panaši iliuzijas ir triukus priglobusi meno šaka – kinas. Tačiau kino kamera remiasi tikrovės iliuzija, o cirke, pasitelkiant artistų techniką, – pati tikrovė dėl neįtikimumo tampa lygi iliuzijai. Kinas, kaip ir cirkas, žvilgsnius gali prikaustyti ir užhipnotizuoti, bet kamera, skirtingai nei cirkas, visada pasilieka galimybę akį apgauti, ji niekada neprilygs tikram ir rizikingam artisto salto mortale. Vis dėlto niekas kitas be kino kameros iš amžių dulkių nebūtų prikėlęs šių reginių.

Grimuro Hakonarsono, antrojo šiųmečio "Kino pavasario" svečio iš Islandijos, filmo "Avinai" (Kanų festivalio "Ypatingasis žvilgsnis" apdovanojimas, programa "Kritikų pasirinkimas") siužete – taip pat artimas žmogaus santykis su gyvūnais. Tik vietoje arenos šurmulio – kaimelio kalnų papėdėje ramybės ir monotonijos regimybė. Dėl prasidėjusios avių ligos avininkyste užsiimantys gyventojai priversti likviduoti ištisas kaimenes. Tai dar labiau paaštrina dviejų nuošaliai gyvenančių, bet 40 metų nebendraujančių brolių (aktoriai – Sigurðuras Sigurjónssonas ir Theodóras Jiliussonas) santykius.

"Avinai" ir yra filmas apie santykius, tačiau ne tik tarp žmonių, bet ir apie žmogaus ryšį su gyvenimu, su savo pasirinkimu.

Svarbiausia veikėjų akistata įvyksta ypatingomis sąlygomis – sniego pūgai visiškai sumažinus aplinkinį pasaulį. Tokioje situacijoje, kai viskas (nuomonės, principai ir t.t.) apnuoginama, paaiškėja, kad kitas, artimas žmogus, reikalingas ne tik, kad padėtų išgyventi, bet ir suteiktų žmogiškumą grąžinančius jausmus. Paprastas, realistiškas filmas apie užsispyrusius avis auginančius žmones pabaigoje netikėtai įgauna gilią filosofinę potekstę.

Tolimas artumas

"Iš toli" ("Desde alla", programa "Kritikų pasirinkimas") – tai pirmasis filmas iš Venesuelos, laimėjęs pagrindinį prizą Venecijos kino festivalyje. Režisieriaus Lorenzo Vigas darbas išsiskiria prieštaringa tematika ir savita, brandžia kino kalba. Filmo veikėjas – pagyvenęs vyras Armando (akt. Alfredo Castro) triukšmingose didmiesčio gatvėse ieško jaunų vaikinų, kuriuos už pinigus parsivedęs namo apžiūrinėja, bet neliečia. Pagrindinis veikėjas visada šaltas ir susikaupęs, nuolat tarsi iš toli stebi pasaulį, jis nemėgsta būti liečiamas. Tačiau su Elderu (Luis Silva) – impulsyviu vaikinu iš gatvės užsimezga prieštaringas ryšys.

Filmo veikėjai, daugiausia Armando, rodomi su aplink juos nesufokusuota erdve. Jie pasinėrę į save ir nieko daugiau aplink nemato, įdėmiau į jų būsenas priversti susitelkti ir žiūrovai. Taip L.Vigas stengėsi sukurti įspūdį, kad pagrindinis veikėjas yra lyg vaiduoklis mieste. Šiame filme garsas yra itin aktyvus ir dažnai jis lenkia vaizdą, yra už jį ryškesnis, daugiau ir greičiau ką nors praneša, nurodo, skatina vaizduotę. Pasakojimo dinamikai labai svarbios elipsės: scenos jungiamos nedaugžodžiaujant, įvykių aplinkybės paliekamos suvokti žiūrovui. Stambus planas išfokusuotai kamerai sekant herojui iš paskos primena kito stulbinančio šių metų filmo – "Sauliaus sūnus" (rež. Laszló Nemesas) – kadrus.

"Iš toli" – tai filmas apie žmonių santykių sudėtingumą ir jausmų tragiškumą. Ši subversyvi juosta pabaigoje žiūrovą palieka sumišusį, sutrikdytą, neradusį konkrečių atsakymų. L.Vigas teigia, kad daugelio dalykų kine jis išmoko iš Roberto Bressono, Bruno Dumont, Michaelio Hanekės filmų ir ši įtaka tikrai pastebima.

Santykiai ir pasirinkimai

Graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos distopija – filmas "Omaras" (programa "Kritikų pasirinkimas") turi tikros, britiškos satyros galią ir antikinę tragediją primenančią pabaigą.

Visi vieniši žmonės siunčiami į prabangų viešbutį, kuriame per kiek daugiau nei mėnesį privalo susirasti antrąją pusę. Nesėkmės atveju viešbučio personalas moderniomis technologijomis juos paverčia pačių pasirinktais gyvūnais. Aplinkiniuose miškuose ganosi įvairi gyvūnija: čia slapstosi ir užkietėję vienišiai, ir pabėgėliai iš viešbučio, susibūrę į partizaninius būrius.

Filmo veikėjas Deividas (Colinas Farrellas) yra vienas viešbučio klientų, atvykęs su šunimi (kuris yra jo brolis), ir nesėkmingai bando užmegzti emocinį ryšį su kitais, kaip ir jis ne itin jautriais piliečiais. Pabėgusį į mišką jį priima laisva bendruomenė, draudžianti tik vieną dalyką – bet kokius romantiškus santykius. Nors įsimylėjus lyderės (Léa Seydoux) nurodymu yra net baudžiama, jis pamilsta kaip ir jis silpnaregyste išsiskiriančią moterį (Rachel Weisz), kuri yra šio filmo pasakotoja. Filme rodoma tolesnių šių santykių perspektyva.

Filme iki kraštutinumo išryškinami, lyg padidinamuoju stiklu iškraipomi įsimylėjus artimuose žmonių santykiuose glūdintys dažnai net nesąmoningi dalykai. Visuomenės nejautrumas, į vienatvę arba susvetimėjusius šeiminius santykius vedantis jausmų praradimas, jausmuose slypinčios inercijos galia – kelios iš ryškiausių šios, estetiškai suvaldytos (šaltas, natūralus filmo apšvietimas, statiškos kameros rakursai ir įtaigus garso montažas) satyros temų.

Širdyje telpantis gyvenimas

Laurie Anderson filmas "Šuns širdis" ("Heart Of A Dog", programa "Aš esu hibridas") tai kino esė, kurios pagrindine tema būtų galima pavadinti šios garsios menininkės ir kompozitorės santykius su dabar jau mirusiu mylimu šunimi terjeru Lolabele.

Tačiau L.Anderson (jos balsą už kadro ir muziką girdime viso filmo metu, bet jos pačios beveik nematome) šiuo filmu pasakoja kur kas daugiau nei tik savo ir mylimo šuns draugystės istoriją. Tiksliau – šioje vienoje istorijoje telpa daugybė kitų istorijų, santykių, sapnų, prisiminimų, budistinių įžvalgų, filosofinių citatų. Tas pats vyksta ir vizualiai: piešiniai, seni 8 mm vaizdo įrašai iš autorės (ar kažkieno kito) vaikystės, kadrai iš bėgančio ar sapnuojančio šuns požiūrio taško, vaizdai užsimerkus (pasirodo, tai vadinama kalinių kinu), viešų stebėjimo kamerų įrašai keičia vienas kitą, atsižvelgiant, kur pasisuks autorės mintis.

Autorė, vis kitaip sumontavusi, nevengia pakartoti tam tikrų vaizdų, kloja juos vieną ant kito ir ne kartą užduoda klausimą – ką matai užmerkus akis? Filme naudojami avangardinio kino metodai, jame vaizduojamos tam tikros būsenos, pvz., budistinis pereinamasis būvis tarp gyvenimo ir mirties: kadrai ir garsai sluoksniuojami, kol baigiasi vandenyno bangomis ir akimirksniu iš asmeninio L.Anderson gyvenimo – sušmėžuoja roko muzikanto Lou Reedo, 2013-aisiais staiga mirusio L.Anderson vyro, veidas.

Šio, galbūt gražiausio šiųmečio festivalio filmo vaizdai turi labai didelę emocinę įkrovą, prie to prisideda autorės išsakomos, išgyventos mintys, pvz., apmąstymai apie meilės ir mirties ryšį.

Pažinimo kaleidoskopas

Dar vienas jautrus, estetiką ir turinį gerai suderinęs filmas – brazilo režisieriaus Ale Abreu "Berniukas ir pasaulis" ("O Menino e o Mundo", programa "Filmai šeimai"). Tai animacinis, muzikinis pasakojimas apie berniuko klajones po margą futuristinį miestą (primenantį Fritzo Lango "Metropolį"), ieškant savo tėvo.

Į minimalistines, balto lapo kompozicijas, sudarytas iš vaikiškai keliomis linijomis nupieštų veikėjų, įsipaišo realistiškos, spalvotos, išbaigtos formos, praslenka modernistinių koliažų formas įgavę mechanizmai (traukinys, militaristiniai pabūklai). Daiktai čia mutuoja, keičiant požiūrio tašką transformuojasi.

Mažojo veikėjo nuotykiai įrėmina egzistencines, šiuolaikinio globalaus vartotojiškojo pasaulio problemas, kai viskas paverčiama preke, greitai vartojamu objektu. Gamtos, jausmų tyrumas – tai lyg praeinanti, nesugrąžinama berniuko vaikystė. Bet šiuos dalykus filmo veikėjas išsaugo savo širdyje, prisiminimuose.

Menas yra tarsi šukes į harmoningus ornamentus paverčiantis kaleidoskopas, kurį atranda mieste pasiklydęs šio filmo berniukas, tačiau kol gali per jį matyti pasaulį, nieko blogo neatsitiks. Taip ir šiųmetiniame "Kino pavasaryje" apstu išsiskirtinių kino kūrinių, kur – lyg didžiuliame kino kaleidoskope – kiekvieno žiūrovo laukia skirtingi vaizdų, jausmų ir prisiminimų deriniai.

Tikrų asmenybių sugrįžimas

Šiemet "Kino pavasaris" vyksta ir kino centre "Romuva", kur lankytojai turi galimybę išvysti naujausias juostas, įkvėptas tikrų žmonių istorijų, prilygstančių filmų scenarijams.

Net ir tiems, kurie nematė Alfredo Hitchcocko darbų, jo vardas puikiai žinomas ir siejamas su kino legenda. Režisieriaus Kento Joneso dokumentinis filmas "Hitchcockas / Truffaut" (angl. "Hitchcock / Truffaut") sukurtas pagal tokiu pačiu pavadinimu prieš 50 metų išleistos knygos siužetą. Pati knyga – tai tikra 1962 m. įvykusio prancūzų režisieriaus Franco Truffaut ir A.Hitchcocko Holivudo kalnuose slaptai įvykusios diskusijos apie naujoves kine refleksija. Literatūros kūrinyje pasakotojo vaidmenį vis dėlto perima F.Truffaut, norėdamas atskleisti novatoriškas kolegos idėjas. K.Joneso filmo kokybę bei unikalumą liudija ir septintajame dešimtmetyje užfiksuoti autentiški dviejų režisierių pokalbio garso įrašai. Šią kino juostą puikiai iliustruoja psichoanalizę kine taikiusio A.Hitchcocko garsiausi kūriniai, kaip "Psichopatas", "Langas į kiemą" ir kiti. Šiame bendrame prancūzų ir amerikiečių darbe pristatoma ne tik autoritetinga F.Truffaut ir A.Hitchcocko režisūrinė karjera, bet ir šių kolegų bičiuliškas vienas kito supratingumas. "Hitchcockas / Truffaut" – filmas apie legendą, kuri praėjusio amžiaus vidury paneigė nusistovėjusias režisūros taisykles ir atrado tai, kas kiną daro stebuklingą.

Antrojo pasaulinio karo pradžia, 1940 m. Hitlerio vadovaujama nacistinė Vokietija užgrobia Prancūziją. Rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo šedevras savo siužetine linija, itin artima dokumentikai, pristato Paryžiaus centre esančio Luvro muziejaus istoriją, vos nesibaigusią Prancūzijos kultūros paveldo sunaikinimu. Režisierius juostoje "Frankofonija" (ang. "Francofonia") tarsi pats atlieka vieno iš dialogo dalyvių vaidmenį. Muziejaus vadovas Jacques Jaujard'as ir Reino grafas Franziskus Wolffas Metternichas, suvokdami meno ir galios svarbą karo akivaizdoje, stengiasi daryti viską, kad apsaugotų istoriškai svarbius ir šimtmečiais kurtus meno dirbinius, objektus ir kūrinius. Nuostabūs vaizdiniai, pristatantys Paryžių iš viršaus, subtiliai pajuokia neteisėto karinio įsiveržimo ir režimo menkumą prieš didį meną. Venecijos kino festivalio metu į šį filmą dėl puikaus kritikų ir žiūrovų įvertinimo nepakliuvo visi norintys sinefilai.

Kas: Filmo "Hitchcockas / Truffaut" seansas.

Kur: Kauno kino centre "Romuva".

Kada: balandžio 8 d. 18 val.

Kas: Filmo "Frankofonija" seansas.

Kur: Kauno kino centre "Romuva".

Kada: balandžio 9 d. 18 val.