Klimato kaitos, išteklių trūkumo ir gyventojų skaičiaus augimo kontekste pasaulis ieško naujų maisto šaltinių. Ir jie – tiesiogine prasme – yra po mūsų kojomis. Valgomieji vabzdžiai jau šimtmečius yra tradicinės Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos virtuvės dalis. Šiandien mokslas juos pripažįsta maistinga, ekologiška ir perspektyvia mėsos alternatyva.
Skaičiuojama, kad 128 pasaulio šalyse vartojama daugiau nei 2,2 tūkst. valgomųjų vabzdžių rūšių – daugiausia Azijoje, Meksikoje ir Afrikoje. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra trumpalaikė mada, o rimtas atsakas į mitybos, ekologijos ir planetos ateities iššūkius.
Kas yra valgomieji vabzdžiai?
Šiai kategorijai priskiriami:
-
svirpliai;
-
žiogai;
-
miltiniai kirminai;
-
vabalų lervos;
-
skruzdėlės;
-
termitai;
-
šilkaverpių lėliukės.
Jie gali būti vartojami neperdirbti – kepti, virti ar skrudinti orkaitėje – arba perdirbti į miltus, pastas, aliejus bei baltymų koncentratus. Pastarieji dedami į duoną, makaronus, užkandžius ir batonėlius. Vakarų šalyse toks formatas padeda sumažinti psichologinį barjerą ir vabzdžius paverčia įprasta mitybos dalimi.
Maistinė vertė
Baltymai. Vabzdžiuose yra 35–75 proc. sausosios masės baltymų. Tai visavertis baltymas su visomis nepakeičiamomis aminorūgštimis. Įsisavinimo požiūriu jis prilygsta pienui, sojai ar mėsai.
Riebalai. Riebalų kiekis siekia 10–50 proc., o didžiąją jų dalį sudaro nesočiosios riebalų rūgštys, naudingos širdžiai. Daugelyje rūšių vyrauja linolo ir alfa-linoleno rūgštys.
Skaidulos ir chitinas. Vabzdžiuose yra chitino – maistinių skaidulų formos, galinčios turėti prebiotinių savybių ir palaikyti žarnyno mikroflorą.
Vitaminai ir mineralai
Valgomieji vabzdžiai yra reikšmingas šaltinis:
-
geležies;
-
cinko;
-
kalcio;
-
vitamino B12;
-
riboflavino;
-
tiamino.
Kai kurių rūšių geležies ir cinko kiekis gali būti toks pat ar net didesnis nei mėsoje. Tai ypač svarbu regionuose, kur dažnas mikroelementų trūkumas.
Ekologinis aspektas
Vabzdžiams auginti reikia žymiai mažiau vandens, pašarų ir žemės nei tradiciniams gyvuliams. Jie greitai auga, pasižymi aukštu pašarų pavertimo baltymais efektyvumu ir gali būti auginami naudojant organines atliekas. Dėl to jie laikomi tinkamu sprendimu žiedinei ir tvariai maisto sistemai.
Vis dėlto šiuo metu tik apie 6 proc. valgomųjų rūšių auginamos pramoniniu būdu – dauguma vis dar surenkamos iš laukinės gamtos.
Saugumas ir alergijos
Tinkamai auginami ir paruošti valgomieji vabzdžiai laikomi saugiais. Tačiau būtina atsižvelgti į:
-
galimą kryžminę alerginę reakciją žmonėms, alergiškiems jūros gėrybėms;
-
sunkiųjų metalų kaupimosi riziką, jei auginimo sąlygos nekontroliuojamos;
-
mikrobiologinės saugos užtikrinimo poreikį.
Mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikio vartojimo poveikiui įvertinti reikalingi išsamesni tyrimai.
Valgomieji vabzdžiai – tai ne egzotika dėl mados, o baltymingas, maistingas ir ekologiškai atsakingas maistas, galintis tapti ateities raciono dalimi. Klausimas lieka atviras: ar tam pasiruošę vartotojai?
(be temos)