Visas turtas, kurį matome muziejuose kabant ant sienų ar stiklinėse vitrinose, neatsirado lyg iš niekur. Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją ir savo gyvenimą. Kai kurie jų pilni linksmų nutikimų, kiti – verti detektyvinio romano. Į klausimą, kaip daiktai atsiranda muziejuje, atsako naujai pasirodžiusi knyga "Kolekcijų istorijos. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus".
Knygos įžangoje skaitome: "Šioje knygoje gausu intriguojančių faktų, įdomių tiek meno mėgėjams, tiek kolekcininkams, tiek tyrinėtojams". Tačiau šią knygą galima naudoti ir ne meno žinovams, o tiesiog smalsiems asmenims, kuriems vaikštinėjant po muziejus iškildavo klausimas: "Iš kur viskas čia atsirado?"

Knyga akivaizdžiai naikina atskirtį tarp visuomenės ir muziejų – "Kolekcijų istorijos. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus" atidengia širmą, po kuria slėpėsi visos įdomybės, ir leidžia muziejus pažinti kitaip.

2011-aisiais švęsdamas įkūrimo 90-metį, Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus surengė didžiausią savo istorijoje parodą "Mirable Visu" (lot. nuostabu matyti). Didžiausiais dėmesys šioje parodoje buvo skirtas apžvelgti, kaip kas dešimtį metų keitėsi muziejaus rinkiniai ir kokios buvo kolekcijų kaupimo tendencijos. Knyga apima 1921–2001 m., yra suskirstyta į atskirus dešimtmečius, tam kad geriau matytųsi, kaip politiniai, ekonominiai ir socialiniai įvykiai veikė meninį ir kultūrinį gyvenimą ir kaip tai atsispindėjo muziejuose bei jų kolekcijose.

Knygos sudarytoja Daina Kamarauskienė su "Santakos" skaitytojais pasidalijo mintimis ir pastebėjimais, kurie kilo rengiant šią knygą.

– Kokia kolekcijų ar vieno eksponato istorija jums buvo įdomi?

– Mane nustebino ne viena istorija. Manau, kad labai vertinga muziejuje saugoma medžiaga ir eksponatai, iliustruojantys M.K.Čiurlionio galerijos dalyvavimą II tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Monzoje (Italija). Tai istorija, atspindinti, kokioje situacijoje buvo jauna, nepriklausoma Lietuvos valstybė. Noras greitai patekti į pasaulio meno areną ir suvokimas, kad, deja, profesionalaus meno mes dar neturime. Todėl buvo labai sėkmingai nuspręsta pristatyti lietuvių liaudies meną. Tai pasauliui buvo šviežia, nauja, neregėta ir sukėlė didelį susidomėjimą. Po parodos netgi pasirodė pirma italų tyrinėtojo Giuseppe's Salvatori monografija apie lietuvių liaudies meną italų, anglų, prancūzų kalbomis. Tai buvo didelis pripažinimas. Įdomu tai, kad šioje parodoje tarp daugybės liaudies meno skulptūrų buvo eksponuotas "Rūpintojėlis", po 12 metų įkvėpęs skulptorių Juozą Mikėną sukurti monumentalią skulptūrą, skirtą 1937 m. pasaulinei parodai Paryžiuje.

Ne mažiau prasminga Evos Marios Kentner vokiečių modernios grafikos kolekcijos atsiradimo istorija. Dailininkė, surengusi muziejuje savo personalinę parodą, sužavėta muziejaus ir jaukaus bendravimo, nutarė savo iniciatyva surinkti žymiausių šiuolaikinių vokiečių autorių darbus ir padovanoti juos muziejui. Taip rinkinys pasipildė pirmo ryškumo žvaigždžių pavardėmis: A.R.Penckas, Paulas Uwe Dreyeris, Felixas Droese ir kt.

Ar ne intriguojanti "Veliuonos madonos" sugrįžimo į muziejų istorija? 1931 m. ši reto grožio gotikinė skulptūra buvo paskolinta parodai bažnytinio meno muziejui. Tačiau užsibuvo ten iki Antrojo pasaulinio karo. Eksponatai buvo slepiami nuo karo suiručių. Deja, "Veliuonos madona" buvo dingusi. Ir tik 1964 m., remontuojant Kauno dominikonų bažnyčią, ruošiantis ten įrengti "Santakos" kino teatrą, rasta sienoje užmūryta "Veliuonos madona".

– Gal kuris eksponatas ne toks vertingas, kiek vertinga jo patekimo į muziejų istorija?

– Tokių eksponatų irgi ne vienas. Man labai įdomi, atspindinti sudėtingas laikotarpio peripetijas Jono Šileikos tapybos darbo "Marytės darželis", istorija. Paveikslas buvo įsigytas 1938 m. Tačiau karo metais vokiečiams pradėjus disponuoti visais turtais, kaip savo nuosavybe, šio darbo buvo pareikalauta, matyt, biurui dekoruoti. Darbas buvo nurašytas, kaip "dingęs be žinios. 1958 m. dailininkas Antanas Žmuidzinavičius netikėtai šį darbą pamatė pas kažkokį jaunuolį. Pažino muziejaus inventoriaus numerį, nupirko už kelis rublius ir sugrąžino muziejui.

– Ar rengiant leidinį pasiekėte tokį rezultatą, kokio ir tikėjotės?

– Taip, pavyko įgyvendinti beveik visas sumanytas idėjas. Gal tik nebeliko vietos keliems priedams, kurie būtų skaitytojams palengvinę "navigaciją" po leidinį. Pvz.: asmenvardžių, vietovardžių rodyklės. Bet, manau, kad sėkmingas dizainerės Mildos Kairaitienės sprendimas padeda lengvai susigaudyti knygos struktūroje, – užbaigia mintis Daina ir palinki, kad ši knyga padėtų ištrinti nematomas ribas tarp muziejų ir visuomenės.

– Kaip elgtis miestiečiams, jeigu jie turi įdomių ir vertingų eksponatų, tačiau nenori jų perleisti/parduoti kolekcininkams, o labiau nori – muziejui. Ar muziejus turi lėšų įsigyti naujų eksponatų ir ką tokiam įdomių daiktų turėtojui patartumėte?

– Visi miestiečiai, turintys ne tik meno dirbinių, bet ir drabužių, nuotraukų, buities rakandų, mielai laukiami muziejuje. Muziejus, kad ir kęsdamas nepriteklius, kasmet skiria lėšų eksponatams įsigyti. Didesnę lėšų dalį skiria Kultūros ministerija. Kokių eksponatų įsigyti, sprendžia muziejaus komisija. Daugelis žmonių, pardavę arba dovanoję daiktus, muziejuje nuliūsta, neradę jų ekspozicijoje. Ne visi daiktai telpa muziejaus ekspozicijose, kiti keliauja į muziejaus rengiamas parodas. Kitiems dar prisireikia restauratoriaus pagalbos. Todėl netrukus muziejaus tinklalapyje www.ciurlionis.lt bus pristatyti visi naujai įsigyti kūriniai.