Kultūros vadybą studijuojantis Justas Piliponis šią vasarą gavo neeilinę galimybę – studentas buvo pakviestas iš arti stebėti 71-ąjį Venecijos kino festivalį ir kartu su dar 27 jaunuoliais iš Europos Sąjungos šalių vertinti programoje pateiktus kūrinius.

„28 Times Cinema“ programos dalyviai išrinko naujos festivalio nominacijos – „Venice Days Award“ – laureatą.

„Mūsų dėka „Venice Days Award“ apdovanojimą laimėjo Laureno Canteto juosta „Return to Ithaca“, kuri buvo nufilmuota vienoje vietoje – ant terasos stogo Havanoje“, – sako J. Piliponis.

– 71-asis Venecijos kino festivalis jau baigėsi, kokie jūsų įspūdžiai?

– Festivalis buvo labai gerai organizuotas. Teko dalyvauti filmų premjerose su kūrybinėmis grupėmis ir aktoriais, diskusijose su režisieriais. Taip pat susipažinti su tokiais kino pasaulyje daug pasiekusiais žmonėmis, kaip Karelis Ochas, kuris yra vienas iš „Karlovy Vary kino festivalio“ organizatorių ir buvo mūsų komisijos moderatorius, Giorgio Gosetti, kuris organizuoja „Venecijos kino festivalį“. Kartu su Paulu Wesley žiūrėjome filmo „Before I dissapear“, kuriame jis vaidina, premjerą. Šis filmas, beje, buvo atrinktas mūsų vertinimui, tačiau į finalą nepateko.

– Būti Venecijos filmų festivalio komisijoje – garbinga pozicija. Kaip pats vertinate šias pareigas?

– Džiaugiuosi gavęs šią galimybę. Buvo labai malonu ir kartu didelė pareiga bei atsakomybė reprezentuoti Lietuvą šiame projekte. Buvome paprašyti būti LUX kino ambasadoriais savo šalyse ir kartu įgyvendinti su tuo susijusius projektus.

– Kaip atsidūrėte Venecijoje?

– Šis specialus projektas yra įtrauktas į Venecijos kino festivalio veiklas. Iš 28 skirtingų ES šalių buvo atrinkta po vieną jaunuolį reprezentuoti tam tikrą šalį ir būti komisijos nariu. Atrankos metu reikėjo išsiųsti savo CV, motyvacinį laišką ir tris pastaruoju metu matytų filmų vertinimus. Galbūt juos sudomino tai, kad studijuoju kultūrinės veiklos vadybą, praktiką atlikau kino centre, todėl jie ir pasirinko būtent mane.

– Su kokiais kolegomis teko dirbti?

– Visi jaunuoliai yra dideli kino mylėtojai. Kai kurie iš jų dirba kino centruose ar festivaliuose, o kai kurie neturi tiesioginio ryšio su kinu (sutikau architektą, veterinarę), bet visi domisi kinu, seka naujienas. Kai kurie iš jų rašo scenarijus filmams, užsiima aktoryste, kuria filmus. Visi jaunuoliai yra iš įvairiausių sričių, todėl dirbti su 27 skirtingų kultūrų ir patirčių turinčiais žmonėmis buvo labai įdomu.

– Kaip vyko vertinimo procedūra?

– Vertinimui buvo atrinkta 13 labai skirtingų filmų. Juos atrinko festivalio organizatoriai, turintys daug patirties. Festivalio metu mūsų, kaip komisijos narių, pareiga buvo visus juos peržiūrėti ir išrinkti nugalėtoją. Su kai kuriais filmų autoriais teko bendrauti susitikimų ir premjerų metų, jie atsakydavo į mums iškilusius klausimus, tačiau galiausiai stengėmės nekreipti dėmesio į bendravimą su jais, o vertinti tik patį filmą.

– Galbūt galėtumėte išskirti šiame festivalyje pristatomų filmų ypatybes? Kuo jie skiriasi nuo kitų kino industrijoje?

– Festivalyje stengiamasi pristatyti naujus, dar niekur nematytus filmus, stengiamasi suteikti erdvės naujiems veidams, jauniems kino kūrėjams, kurie pristatytų netradicinius, ne holivudinius filmus, turinčius kažką išsiskiriančio ir žavaus.

– Papasakokite apie filmų turinį, o gal svarbiau yra filmo idėjos realizavimas? Kas svarbiau – filmo turinys ar idėjos realizavimas?

– Iš mūsų programai pateiktų filmų buvo akivaizdu, kad didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne technologijoms ar modernumui, bet idėjoms. Labiausiai įsiminė „The farewell party“. Čia veiksmas sukasi senelių namuose, kur senoliai nusprendžia nesikankinti ligos pataluose ir sukuria eutanazijos mašiną, kad galėtų sau atimti gyvybes. Filme nemažai dėmesio skiriama ir Alzheimerio ligai.

Taip pat įsiminė juosta „The smell of us“, kuri pristato jaunuolių, gyvenančių Paryžiuje, gyvenimą. Jie norėdami užsidirbti pinigų pradeda teikti eskorto paslaugas vyresnio amžiaus moterims ir vyrams. Filme taip pat pristatomos jaunimo nusikalstamumo, alkoholio vartojimo, meilės be atsako, savižudybės ir kitos problemos. Visi filmai labai skirtingi ir pristato vis kitokį požiūrį bei problemas.

– Kaip procentaliai pasidalino vertintojų įtaka?

Vertinimo komisijos pirmininkas – kino kūrėjas iš Argentinos Diego Lermanas turėjo du balsus, o 28 komisijos nariai – po vieną balsą. Susitikę trečią kartą balsų dauguma išrinkome tris finalistus. Paskui slaptu balsavimu rinkome nugalėtoją. Net 23 balus surinko filmas „Return to Ithaque“. Nuo pat to momento, kai pamatėme šį filmą, buvome juo sužavėti. Tą parodė ir lemiamas balsavimas.

– Apie ką ši juosta?

– Beveik visas filmas nufilmuotas vienoje vietoje, ant terasos stogo Havanoje, kur iš vienos pusės matyti jūra, iš kitos – miesto panorama. Filmo veiksmas vyksta vieną naktį, kai penki draugai susirenka atšvęsti draugo grįžimo į Havaną po 16 metų. Nors veiksmas vyksta vieną naktį, tačiau veikėjų dialogai kalba apie kelių dešimtmečių Kubos ir šių žmonių istoriją. Komisijai, tarp jų ir man, jis pasirodė įdomus tuo, kad per veikėjų dialogus galima išgirsti apie tokias problemas, kaip emigracija, namų ilgesys, valdžios diktatūra. Nors veiksmas ir vyksta vienoje vietoje, tačiau operatoriaus bei kitų filmo kūrėjų darbas atliktas puikiai, todėl filmas palieka tik teigiamus įspūdžius.

– Kokias idėjas ir įspūdžius iš festivalio parsivežėte atgal į Lietuvą?

– Filmai buvo netradiciniai ir įdomūs. Jie atskleidė ir pristatė problemas, egzistuojančias šiuolaikinėje visuomenėje. Taip pat turėjome galimybę susipažinti su pretendentais į „LUX Prize Award“ apdovanojimą. Mūsų paprašė, kad taptume LUX kino ambasadoriais savo šalyse ir padėtume įgyvendinti šį projektą.

Filmas „Class enemy“ pasirodė ypatingai įdomus ir galintis sudominti jaunimą Lietuvoje. Filmo siužetas sukasi apie klasę, kurios viena moksleivė nusižudo, ir šios klasės jaunuoliai pradeda maištą prieš mokyklos tvarką ir mokytojus. Grįžęs ketinu pasitelkiant šį filmą įgyvendinti programas, skirtas jaunimui.