Šiais metais jubiliejinė lenkų kino savaitė virto XV lenkų kino festivaliu, renginys padidėjo ir geografiškai: filmus matė ne tik Vilniaus, Kauno ("Romuvos" kino centre) bet ir Klaipėdos gyventojai.

Festivalis žiūrovus pasitiko žaismingai reprezentuodamas žinomus kino simbolius – Martino Scorsezės šypseną ir didįjį kino fabriką – Holivudą imituojantį užrašą "Hollylodz". Toks lenkų kino pristatymas sukurtas ne vien pramogai: žymusis amerikiečių režisierius M.Scorsezė – didelis lenkų kino bičiulis ir advokatas, neseniai suorganizavęs didžiausią pasaulinį lenkų kino klasikos turą, o 1948 m. įkurta Lodzės kino mokykla yra Lenkijos kino lopšys, todėl dažnai vadinama Lenkijos Holivudu. Lodzėje mokėsi garsiausi Lenkijos kino meistrai, jos absolventai yra ir didesnioji dalis iš Kaune rodytų filmų režisierių (Malgorzata Szumowska, Borysas Lankoszas, Janas Jakubas Kolskis ir Janas Komasa).

Kūnų ir sielų ryšiai

Režisierės Małgorzatos Szumowskos filmas "Body/Kūnas" ("Body/Cialo", 2015) nukelia žiūrovus į artimo žmogaus netektį išgyvenančios šeimos kasdienybę. Po žmonos mirties į darbus ir alkoholį paniręs prokuroras (Januszas Gajos) anoreksija sergančią dukrą Olgą (Justyna Suwałaz) nuveža į ligoninę, kurioje jie susipažįsta su terapeute Anna (Maja Ostaszewska). Netrukus sužinome, kad terapeutė turi mediumo galių ir laisvalaikiu visiems padeda bendrauti su mirusiaisiais. Kai prokuroro žmonos kūną kapinėse užlieja vandentiekis ir ištuštėjusiame jo bute ima dėtis keisti dalykai, Anna pasiūlo savo paslaugas.

Nepaisant filme svarbios dvasių ir vaiduoklių temos, tai labai realistiškas pasakojimas (dvasios čia taip ir lieka už kadro), per kasdienybės detales atskleidžiantis šiuolaikinių žmonių vienatvę ir susvetimėjimą: daug veiksmo vyksta sovietinę praeitį įkūnijančiuose pilkuose daugiabučiuose, jų interjeruose jaučiama dėl nutrūkusių saitų atsivėrusi vidinė personažų tuštuma. Realistinį gyvenimo tragizmą filme nuolatos lydi ir jokių galimybių patosui nepalieka juodasis humoras.

Kūnas šio filmo pavadinime turi ne vieną prasmę: vandentiekio užlietas prokuroro žmonos kūnas kapinėse (dėl to jos siela "bando susisiekti" su artimaisiais), sulysęs dvasiškai palaužtos dukters Olgos kūnas ir galiausiai viską pakeičiantis – į šią šeimos kasdienybę įsibrovęs (fiziškai, knarkimu prie stalo) mediumės kūnas. Filme nesvarstoma, ar mediumai iš tiesų gali gyvuosius sujungti su mirusiaisiais, bet parodo, kad neretai prireikia kažko kito – žmogaus ar daikto – kūno, kuris mus vėl sujungtų ir suartintų.

Nedieviški dievų keliai

Režisieriaus Łukaszo Palkowskio filmas "Dievai" ("Bogowie", 2014) – vienas sėkmingiausių pastarojo meto bandymų Lenkijos kine atkurti konkretų istorinį laikotarpį. Filmo siužetas – žymaus Lenkijos gydytojo kardiochirurgo Zbigniewo Religos ilgas ir sunkus kelias nuo pradinės idėjos iki pirmą kartą Lenkijoje sėkmingai atliktos širdies transplantacijos 1985 m.

Charizmatiškas, bet sunkaus charakterio pagrindinis filmo veikėjas yra tarsi XX a. Mikelandželas, gyvenimo nuošalyje palikęs viską, kas nesusiję su genijaus tikslu, savo kelyje nepaisantis jokių kliūčių, nes aukščiau jo (ar jo tikslo) – tik Dievas. Tačiau riba, skirianti pastangas išgelbėti žmogaus gyvybę nuo aistros pasigalynėti su dievais, yra trapi, ir genijų sunkiausias jo momentais gali būti sunku atskirti nuo bepročio...

Nors vėliau jau išgarsėjęs realus profesorius Z.Religa gana sėkmingai dalyvavo šalies politinėje veikloje – buvo sveikatos ministras, kandidatavo į prezidentus, biografinėje dramoje šie faktai visiškai nutylimi, istorija plėtojama dar iki to. Tačiau filmas labai gyvai ir su ironiška distancija perteikia Lenkijos sovietmečio atmosferą: politines ir socialines realijas atspindi vaizduodamas anekdotiškas situacijas, absurdiškas aplinkybes ir nepalankias sąlygas, su kuriomis susidūrė (ir neįtikimus rezultatus pasiekė) tuomečiai medikų profesijos atstovai. Tam pasitarnauja realistiška filmo scenografija ir autentiškos spalvos (pvz., paskutinysis filmo kadras atkurtas iki menkiausių smulkmenų iš garsios Nacionalinės geografijos žurnalo fotografijos), dinamiškas scenarijus ir meistriškas aktoriaus Tomaszo Koto persikūnijimas.

Vaikant gandų baubus

Filmo "Tiesos grūdas" ("Ziarno prawdy", 2015) – režisierius B.Lankoszas pasirinko jautrią istorinę lenkų ir žydų santykių temą. Pagrindiniam veikėjui prokurorui (Robertas Więckiewiczius) persikėlus į mažą Lenkijos miestelį Sandomierą tenka tirti žiaurias ir paslaptingas žmogžudystes, atliktas kaip "kruvini žydiški ritualai" – amžių senumo antisemitinės fantazijos. Ne sutapimas, kad kaip tik tokius ritualus vaizduoja ir paveikslas, kabantis Sandomiero katedroje.

Įdomus faktas, kad realaus Sandomiero – vieno seniausių ir gražiausių Lenkijos miestų katedroje iš tikrųjų kabo toks XVIII a. paveikslas. Ilgą laiką uždengtas ir tik neseniai, šalia pridėjus aiškinamąjį aprašą apie pramanytą ritualų kilmę ir istoriją, jis buvo vėl atidengtas, kaip nesantaiką gimdančių žmonių prietarų simbolis.

Iš pažiūros paprastu žanriniu filmu, šiuo atveju – kriminaliniu trileriu – kalbama subtiliomis temomis: apie sunkiai gyjančias atminties žaizdas, iš nekaltos kito baimės ir gandų kylantį antisemitizmą (tai gerai iliustruoja vokiečių filosofo Theodoro Adorno mintį, jog "antisemitizmas yra gandai apie žydus"), apie tai, jog tereikia tinkamo momento, kad kiekvienoje praeityje glūdintys vaiduokliai atgytų neatsargių "tiesos grūdo" ieškotojų galvose. ("Tiesos grūdo" pagrindinio vaidmens atlikėjas – vienas talentingiausių Lenkijos aktorių Robertas Więckiewiczius šiemet lankėsi Lenkų kino festivalyje Vilniuje ir pats pristatė filmą.)

Režisieriaus Jano Komasos istorinės dramos "Miestas 44" apie 1944 m. Varšuvoje vykusį sukilimą prieš nacių okupacinę valdžią premjera Varšuvoje iškilmingai žymėjo šio herojiško ir skaudaus įvykio, kurį dauguma lenkų laiko pačiu svarbiausiu šalies istorijoje, 70-metį. Dėl savo prabangių specialiųjų efektų ir dekoracijų įspūdingai atkūrusių karo sugriautą Varšuvą filmas sulaukė rekordinio tautiečių ir pasaulinio dėmesio. Bet ne vien dėl to – ko gero, tai pirmasis filmas, po Andrzejaus Wajdos "Kanalo" (1957) – vieno pasaulinės kino klasikos lobių, kuris vėl ryžosi pasakoti apie šį svarbų ir skaudų istorinį įvykį, tebegyvą kai kurių žmonių atmintyje.

Nors filmavimo aikštelėje apsilankęs A.Wajda ir gyrė jaunųjų kolegų norą prisiminti ir kalbėti apie svarbius istorinius dalykus bei faktus, apmaudu, kad šis kino metro palaiminimas jiems neįkvėpė didesnių meninių ambicijų. Deja, nuo senamadiško sentimentalumo filmo negelbsti net mechaniškai siužetinę meilės trikampio liniją vis pertraukiančios naujausių skaitmeninių technologijų sukurtos šaudynių scenos.

Festivalyje matytas Lenkijos kinas, nepaisant žanrinės įvairovės, yra vis dar ryškus savo šalies istorinių ir socialinių vyksmų atspindys (istorinė tematika pastebima netgi festivalio animaciniuose filmuose vaikams). Lenkų kine šiemet buvo nemažai skvarbių žvilgsnių į praeitį, toks kinas ne tik primena, kas turėtų būti visiems svarbu, bet ir, nori to ar ne jo kūrėjai, visada parodo tai iš dabarties perspektyvos, o nuo šio dalyko sąmoningumo neretai ir priklauso tikroji filmo vertė.

Dar vieną filmą iš XV lenkų kino festivalio – "Jeziorak" (2014, režisierius Michałas Otłowskis) bus galima pamatyti lapkričio 11 d. Kauno "Romuvos" kino teatre (seansas nemokamas).