Tiesa nesvarbu
Kaip sako kino kritikai, geras filmas apie karą turi būti antikarinis filmas. Amžiaus pradžioje, kai menas Rusijoje praktiškai nebuvo cenzūruojamas, didžiuosius ekranus pasiekė ne viena kino juosta, atskleidžianti tiek Antrojo pasaulinio, tiek Čečėnijos karų realijas. Tačiau šių dienų Rusijoje viskas kitaip. Pastarąjį dešimtmetį čia sukurtas ne vienas filmas, kurį aiškiai galima priskirti karo populiarinimo žanrui.
Propagandinė preliudija prasidėjo 2012 m., Vladimirui Putinui sugrįžus į prezidento postą, o kultūros ministru tapus dabartiniam jo patarėjui (ir atstovui derybose su Ukraina) Vladimirui Medinskiui. Pradėjęs vadovauti Rusijos karo istorijos draugijai, rūpinosi Antrojo pasaulinio karo mitų sugrąžinimu į meną, pirmiausia – kiną.
V.Medinskio ministerija uoliai naikino platinimo licencijas filmams, kurie atkleidė tamsiąją šio laikmečio pusę ar stalinizmo nusikaltimus. Istorijos mokslų daktaro laipsnį turinčiam ministrui nerūpėjo istorinė tiesa, o kai tuometis Rusijos valstybės archyvo direktorius Sergejus Mironenka demaskavo, kad filmas „28 panfiloviečiai“ (2016 m.) tėra išgalvota istorija grįstas propagandinis šlamštas, V.Medinskis prabilo apie „šventą legendą“, į kurią, esą, negalima kėsintis. „Tie, kurie tai daro, yra paskutiniai niekšai“, – tąkart tėškė jis istorikui.
Zoja ir Marija
Nelabai tepasisekė ir su kitu SSRS dešimtmečiais puoselėtu mitu apie partizanę Zoją Kosmodemjanskają. V.Medinskio iniciatyva kurtas filmas „Zoja“ (2020) turėjo išaukštinti nacių nužudytą komjaunuolę, įkvėpti dabartinius Z.Kosmodemjanskajos bendraamžius, tačiau realybė buvo blogesnė. Filmas sulaukė neigiamos kritikų reakcijos ir patyrė fiasko. Nors juostos kūrėjai tikino, esą, scenarijus parašytas remiantis dokumentika, priekaištų nešykštėjo tiek istorikai, tiek meno kritikai, tiek auditorija, išjuokusi loginius naratyvo neatitikimus.
Šiemet sausį įvyko dar vieno Antrojo pasaulinio karo įvykius mitologizuojančio filmo „Marija. Išgelbėk Maskvą“ premjera. Filmo scenarijus paremtas legenda apie tai, kad Stalinas susitiko šventąją Matroną, kuri pasakiusi, kad Maskvos gynėjus nuo pralaimėjimo gali išgelbėti stebuklinga ikona. NKVD nurodymu į pavojingą kelionę į priešo užnugarį leidžiasi jauna mergina Marija. Rizikuodama gyvybe ji atgabena šventąjį paveikslą ir išgelbsti miestą.
Paradoksas, tačiau naujausiam karinio patriotizmo vajui pagelbėti gali senos juostos – tokios kaip legendiniai filmai „Brolis“ ir „Brolis 2“.
Iki šiol filmą pamatė tik 20 tūkst. žiūrovų – filmas kainavo 180 mln. rublių, o surinkti kol kas pavyko tik vieną keturiasdešimtąją šios sumos. Žiūrovų reakciją bene geriausiai nusako vieno internauto mintys: „Manau, reikia sukurti serialą... Kad istorija pasiektų mūsų dienas, kai Marija, nugyvenusi 100 metų, paslapčia perteikia tai, ką jai pasakė aiškiaregė Matrona... Aiškiaregės vizija buvo tokia, kad 1952 m. Leningrade gims berniukas, kuris padarys Rusiją didingą ir taps dideliu caru.“
Bene geriausia finansine prasme tarp patriotinių karinių filmų laikoma juosta „T-34“ (2018), jau pirmąją demonstravimo kino teatruose dieną surinkusi penktadalį gamybai išleistų lėšų. Žinoma, jos kūrėjams irgi labiau rūpėjo patraukli istorija su bjauria mirtimi žūstančiais naciais, kilniaširdžiais rusų kariais ir neįtikėtinais nuotykiais su laiminga pabaiga.
„Brolis“ – fenomenas
Paradoksas, tačiau naujausiam karinio patriotizmo vajui pagelbėti gali senos juostos – tokios kaip legendiniai prieš ketvirtį amžiaus sukurti Aleksejaus Balabanovo filmai „Brolis“ (1997) ir „Brolis 2“ (2000). Minint „Brolio“ 25-ąsias metines, abu filmai vėl grįžo į kino teatrus ir aktyvaus amžiaus auditorijai gali padaryti didesnę įtaką nei megaprojektai su masinėmis kovojančių ir be prasmės žūstančių sovietų karių scenomis.
Pirmajame filme teigiamas herojus (Čečėnijos karo veteranas) kovoja su Sankt Peterburgo kriminaliniu pasauliu, o filme „Brolis 2“ jis stoja į kovą su Čikagoje veikiančia amerikiečių ir ukrainiečių mafija.
Nieko keista, kad rėksmingais pasisakymais labiau nei kokios nors srities profesiniais gebėjimais garsėjantis Dmitrijus Rogozinas tviteryje prisiminė filmą „Brolis 2“ ir perfrazavo V.Putino žodžius, kuriais jis de facto paskelbė karą Ukrainai: „Denacifikacijos idėja ilgą laiką sklandė ore ir gyveno Rusijos žmonių galvose.“
A.Balabanovo filmai, atrodo, atliks svarbų vaidmenį ne tik propagandai – jų sugrįžimas į ekraną bent kiek pagelbės ties bankroto slenksčiu atsidūrusiai Rusijos kino industrijai. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, iš jos pasitraukė užsienio filmų platintojai, todėl šiemet kino teatrai skaičiuoja gausiantys jau nebe 50 mlrd. rublių (apie 500 mln. eurų) pajamų, o tik 18 mlrd. rublių (180 mln. eurų).
