Kovo 20 d., penktadienį, 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma R. Jusionytės paroda „Mano vidinis gyvūnas“. Paroda veiks iki balandžio 11 d.
„Mano kūryba yra kvietimas apmąstyti pasaulio harmoniją ir mūsų vietą jame. Gyvūnai mano darbuose – ne tik simboliai, bet ir gyvi veidrodžiai, kuriuose matome save, savo meilę, rūpinimąsi ir, galų gale, rūpinimąsi pasauliu, kuriame gyvename. Kūryba kviečia ne tik žiūrovą apmąstyti žmogaus ir gyvūno santykius, bet ir susimąstyti apie visus gyvūnus, kuriems turime parodyti empatiją, suvokti savo atsakomybes už pasaulį ir jo gyvenimą“, – teigė autorė. Ji pasisako prieš ilgus amžius nusistovėjusią tvarką, kai į gyvūnus žiūrima kaip į menkesnius, žemesnio prado nei žmogus.
Estetinė parodos idėja glūdi antispecizmo filosofijoje, teigiančioje, kad gyvūnas ir žmogus yra lygūs. Šis požiūris atsisako antropocentrinio žiūros lauko, kur žmogus visada buvo laikomas viršesniu.
Meno kuratorė Neringa Miller pastebi, kad pasaulyje, kuriame konkurencija, valdžia ir galios santykiai formuoja mūsų visuomenės struktūrą, R. Jusionytės kūryba yra tarsi gryno oro gurkšnis, o kiekvienas paveikslas – mažas terapinis momentas.
„Naujausi tapybos darbai mus nukelia į autorei būdingą sapnišką, pasakų ar mitologinę dimensiją. Čia menininkės paletė ryški, linijos ekspresyvios, o pagrindiniai herojai – daugiausia moterys ir gyvūnai – sklando neutraliame, laiko ar erdvinėmis nuorodomis neapsunkintame fone.
Tačiau dabar, dar ryškiau nei bet kada anksčiau, jaučiame menininkės intenciją ieškoti darnos. Archetipiniai ar įsivaizduoti personažų kūnai liečiasi, glaudžiasi, persidengia ir persipina, užpildydami drobę jaukiu sąveikų tinklu. Gležna jaunos merginos ranka taikiai padėta ant laukinio žvėries. Tyloje susėdę gyvūnai saugo merginos miegą. Didelės, magiškos bitės žvelgia į mus globėjiškai, lyg su lengvu apgailestavimu… Čia nėra naratyvo ar jį lydinčio veiksmo.
R. Jusionytės drobės ir skulptūros – tai momentai, liudijantys taikią būtį. Šioje palaimingoje ramybėje išryškėja pagrindinė menininkės kūrybos tema – santarvė. Santykiai tarp žmogaus ir gyvūno, arba gyvūno žmoguje, šių ryšių emocinė ir intuityvi struktūra tampa centrine kūrybos ašimi. Juk kur baigiasi gyvūnas ir prasideda žmogus?
Istoriškai ilgą laiką kūnas ir dvasia buvo supriešinami. Instinktus būtina pažaboti, aistras sutramdyti, tamsius jausmus ir emocijas išstumti. Taip protas, siejamas su dvasia, o ne instinktyvumu, sukuria hierarchinę sistemą, kurioje visa tai, kas žmoguje gyvūniška, nugramzdinama į žemiausius sluoksnius.
R. Jusionytės kūryba kviečia ieškoti pusiausvyros ir susitaikymo. Užuot primetusi žmogaus dominavimą ar pranašumą, menininkė savo veikėjus persmelkia empatija, skatindama žiūrovą mąstyti apie kiekvienos būtybės vidinį orumą ir įgimtą vertę. Bent vienas personažas paveiksle žvelgia tiesiai į mus atviru, romiu, išmintingu žvilgsniu – tarsi žinys, šamanas ar psichoterapeutas lauktų, kol patys rasime savo atsakymus.
Akcentuodama gyvybingumą ir harmoniją, R. Jusionytė per savo kūrinius akimirkai kilsteli nuo žiūrovo krūtinės pasaulio svorį ir vietoj jo pasiūlo alternatyvą – stiprią antitezę cinizmui ir nevilčiai, kurie dažnai vyrauja šiuolaikiniame diskurse. Šios drobės paliečia mumyse kažką giliai pirmykščio ir instinktyvaus – pažįstamo ir suprantamo, galbūt kolektyvinės pasąmonės dėka. Šis susitikimas su savimi pačiu ir yra didžioji meno galia – kilstelėti, įkvėpti ir padovanoti mums akimirką taikos“, pastebėjo meno kuratorė.
R. Jusionytė – tapytoja ir skulptorė, gimusi 1978 m. Klaipėdoje. 1996 m. baigė dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete, o 2000 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Nuo 2001 m. menininkė gyvena ir kuria Paryžiuje. Parodose dalyvauja nuo 2004 m. Jos kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Prancūzijoje, Belgijoje ir Šveicarijoje.
Šveicarijos galerijoje „Univers“ šiuo metu pristatomi R. Jusionytės ir Francisco Sepúlvedos – tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų – darbai. Sutuoktiniai gyvenime, jie kiekvienas yra išvystę labai savitą meninę raišką, įsišaknijusią jų kilmės regionuose – Šiaurės Europoje ir Pietų Amerikoje, tačiau juos jungia bendras noras pasakoti istorijas ir bendras pasaulis – pasakų bei sapnų erdvė.
„Laikui bėgant R. Jusionytė tapo ne tik galerijos drauge, bet ir viena iš jos emblematiškų menininkių – čia ji pristato jau penktąją personalinę parodą. Per pastaruosius dvejus metus jos terakotos skulptūros evoliucionavo: pirmiausia atsirado spalva, vėliau – glazūra, stikliška medžiaga, suteikianti plačias kūrybines galimybes. Tai atspindi menininkės brandą ir atnaujina jos meninę kalbą. Ankstyvųjų darbų skvarbius žvilgsnius pakeitė ramesnis pasakojimas. Taip pat sustiprėjo jos tapybos darbų intensyvumas – spalvos tapo ir ryškesnės, ir gilesnės. Erdvių, kuriose susilieja intymumas ir teatrališkumas, viduje menininkė – save vadinanti pasakotoja – vaizduoja nematomus ryšius tarp personažų, atskleistų jų individualume“, – teigė galerijos atstovai.
Naujausi komentarai