Daržovės auginamos balkonuose, kambariuose, miške ir net laivuose. Valstybinėje žemėje paplitusi net partizaninė daržininkystė. Kas tai – badmečio baimė ar į genus įaugęs žemdirbio instinktas, šiandien atsakyti negali niekas.

Daržas jūroje

Klaipėdietis laivo kapitonas Jurijus Potašnikovas prisipažino, jog anksčiau niekada neužsiiminėjo daržininkyste, bet prieš reisą ankstyvą šių metų pavasarį į laivą pasiėmė agurkų ir pomidorų sėklų bei kelis maišus durpių.

„Laive jūrininkai sukalė dėžes. Ir pasėjau tas sėklas, nežinojau, ar pavyks, maniau, pamėginsiu. Juk bus tam tikras užsiėmimas. Kiek galima skaityti detektyvus ar žiūrėti į vandenį. Norėjosi įvairovės“, – apie neįprastą užsiėmimą laive pasakojo J.Potašnikovas.

Ir sėklos sudygo. Derliaus klaipėdietis sulaukė neilgai trukus, nes laivas plaukiojo po Viduržemio jūrą, kur klimatinės sąlygos daržovėms augti labai palankios.

„Jau liepos pabaigoje nuėmėme pirmąjį derlių – apie pusšimtį agurkėlių po 7–10 cm. Bet ne tai svarbiausia. Turėjau kuo užsiimti laisvalaikiu – tai buvo mano poilsis, užsukdavo ir įgula, žmonės džiaugdavosi, juk savo rankomis užsiauginome“, – pasakojo kapitonas.

Laivą aprūpinantys agentai atveždavo ne pačios geriausios kokybės produktų, tad jūrininkai turėjo galimybę skanauti savų daržovių ir tikino, kad jos gardesnės už atvežtines.

Žinoma, šios plantacijos visai komandai išmaitinti nepakakdavo. Prekybinis 88 m ilgio laivas plaukioja su Lietuvos vėliava, jo įguloje – 8 žmonės.

Tai buvo pirmoji kapitono-daržininko patirtis, o šiuo hobiu užsikrėtė ir visa nedidelio laivo komanda.

„Laive sulaukdavome nemažai visokių tikrintojų ir kai jie ant kapitono tiltelio pamatydavo mūsų daržą, maloniai nustebdavo. Kaip čia sugalvojote, klausdavo, juk tai neįmanoma, mūsų daržuose toks derlius neužauga“, – šypsojosi kapitonas.

Patikrinimai praeidavo be problemų, lankytojams nuotaiką pakeldavo laivo „žaliasis kampelis“.

Užgrobia valstybinę žemę

Daržas laive – išimtis, tuo tarpu uostamiesčio laukymėse – taisyklė.

Savavališkai užsodinti daržai Klaipėdoje itin paplito 1990 m., kai Lietuvai buvo paskelbta ekonominė blokada. Ši tradicija gyva iki šiol, pripažįsta miesto savivaldybės Žemėtvarkos skyriaus vedėja Raimonda Gružienė.

Dažniausiai partizaninę daržininkystę valdininkai aptinka pradėję kokias nors statybas. Tačiau nemažai klaipėdiečių kreipiasi į Žemėtvarkos skyrių ir prašo įsiteisinti tokius daržus. Bet tai padaryti esą faktiškai neįmanoma.

„Yra nemažai nelegalių daržų šalia sodų bendrijos “Diana„ 2, už geležinkelio, Trinyčių kvartalo prieigose. Ten tikrai plyti dideli nelegalūs sodai. Negaliu sakyti, kad mes tai toleruojame“, – teigė R.Gružienė.

Valstybine kontrole užsiima Nacionalinė žemės tarnyba. Žemėtvarkos skyrius tik informuoja apie pažeidimus.

„Kol miesto plėtrai teritorija nereikalinga, drastiškų veiksmų nesiimame – tiesiog neleidžiame jiems privatizuoti tos žemės“, – tvirtino R.Gružienė.

„Savavališką žemės užgrobimą Klaipėdoje šiuo metu tiriame vienoje sodų bendrijoje. Tik kai mums praneša, kad kažkas savavališkai įsirengia daržus valstybinėje žemėje, tiriame situaciją ir, jei informacija pasitvirtina, surašome protokolą“, – apie kovą su nelegaliais daržininkais pasakojo Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos skyriaus teisininkė Regina Vladykina.

Kelinta karta nuo žagrės?

Nelegalūs daržai tarpsta ir prie kelio ar geležinkelio, kur gausu teršalų. Tačiau žmonės apie tai nesusimąsto.

Kodėl toks gajus polinkis auginti daržoves, nors tai finansiškai ir neapsimoka, šiandien atsakyti sunku. Esą tai – įgimtas ekonominės nepriklausomybės siekis. Šiandien daržininkystės griebiamasi tikrai ne iš bado.

„Net ir viešuosius darbus dirbant daržovėms užsidirbti galima. Manau, kad šis polinkis yra užkoduotas genuose. Nes racionalaus paaiškinimo kolektyvinių sodų kultui neturiu. Mes dar esame mažai civilizuoti“, – įsitikinęs Pajūrio regioninio parko ekologas ir Žaliųjų judėjimo narys Erlandas Paplauskis.

Tarpukario Lietuva buvo agrarinis kraštas, sovietmečio industrializacija žmonių sąmonę mažai paveikė, per vieną dvi kartas to polinkio į žemdirbystę esą neišrausi. Nes tai – prigimtinis, giliai sieloje glūdintis dalykas.

„Pažįstu nemažai žmonių, kurie kasdien kankinasi, kad negali darželyje pasikapstyti, nes gyvena daugiabutyje. Bet labai norėtų nors ant stogo gėlių ar krapų auginti“, – pasakojo E.Paplauskis.

Veisti daržoves balkone neapsimoka – jų uždera per mažai, kad vertėtų tuo užsiimti.

Vakaruose yra kitaip, ten steigiami specializuoti žemės ūkiai. Jie dirba daug efektyviau ir išeiga mažesnė. Visa kita perkama iš kitų ūkininkų.

Užveisė ir kanapių

Valstybinėje žemėje, atokiau nuo svetimų akių, siekiama užsiimti ir nelegaliais dalykais. E.Paplauskis pasakojo, jog miške buvo aptikęs net kanapių daigų.

„Vaikštinėdamas mišku stebėjau paukščius ir pamačiau automobilį. Tą mašiną teko regėti ne vieną kartą, todėl kilo mintis apie tai pranešti aplinkosaugininkams, kad šie patikrintų, kas čia vyksta. Pagal pėdsakus nusekiau pažiūrėti, kur čia vaikštoma. Ir gražioje miško paunksnėje išvydau augančias kanapes“, – prisiminė E.Paplauskis.

Iš pradžių pasirodė, jog tai – baisus kriminalas, tačiau, ekologui pasikonsultavus su botanikais, šie nuramino, kad mūsų gamtinės sąlygos šiai kanapių rūšiai netinkamos.

„Aiškinausi, ar šiam kraštui svetimi augalai neims parazituoti, ar neišplis ir neišstums natūralių vietinių augalų rūšių. Bet Botanikos instituto darbuotojai nuramino, kad šios kanapės iki vartojimui tinkamo lygio pas mus neužaugs, nes nepalankus klimatas, nebent šiltnamyje“, – pasakojo E.Paplauskis.

Daržininkai chuliganai

Partizaninė daržininkystė egzistuoja ir kitose šalyse, bet ji kiek kitokia nei pas mus. Vakaruose miesto šiukšlynus populiaru apmėtyti vadinamosiomis gėlių sėklų granatomis. Tokias akcijas mėgsta žalieji.

Į apleistas miesto teritorijas aktyvistai atsigabena balionus, pripildytus įvairių žydinčių augalų sėklų, ir juos susprogdina. Pavasarį šie plotai pražysta įvairiaspalvėmis gėlėmis.

„Įsivaizduojate, buvusiame sąšlavyne – žydintis gėlynas, žmonės eina ten tomis gėlėmis grožėtis“, – džiaugėsi E.Paplauskis.

Ši partizaninės sodininkystės, kuri tapo masinės kultūros dalimi, rūšis užgimė XX a. Jos iniciatoriai – hipiai.

Sodininkystės „partizanai“ gėlėmis apsodina pavojingiausius ir nykiausius miesto rajonus, net mažiausiuose miesto žemės lopinėliuose augina gėlės ir daržoves.

Tačiau tuo užsiima ir paprasti žmonės, nesiekiantys jokių politinių manifestų. Pavyzdžiui, kad ir skurdžiai gyvenančios daugiavaikės šeimos, kurioms tai vienas būdų vaikams patiekti šviežių daržovių.

Nors partizaninė sodininkystė skamba gražiai, vis dėlto ji yra nelegali. Tiesa, pareigūnai į tokius sodininkus beveik nereaguoja, nes šių „nusikaltėlių“ ginklai – augalų sėklos, daigai, kastuvai ir vandens kibirai.