Nereikia stebėtis, kad anksčiau pomidorai buvo skanesni ir braškės labiau kvepėjo, sako knygos „Gamtinė žemdirbystė“ autorius Saulius Jasionis. „Tai ne sukurtos ar atvežtos veislės, bet ilgai Lietuvoje augintos, prisitaikiusios prie mūsų sąlygų. Kuo veislė artimesnė laukiniam protėviui, kuo mažiau „ragavusi“ žmogaus rankų, tuo kvapesnė, skanesnė. O kai išvedame veislę dėl spalvos, transportabilumo ir pan., [...] nieko nelieka“, – pastebi jis.

Anot S. Jasionio, gamta augina ir puoselėja stipriausius augalus, o silpnus sunaikina: „Žmonės dabar augina daug iš šiltesnių kraštų atvežtų veislių, bet jos augti mūsų sąlygomis per silpnos. Dirva tai jaučia ir tą augalą smaugia.“

– Turbūt retas pagalvoja, kad Dzūkijoje galingi medžiai auga būtent smėlynuose. Kaip jie auga tame smėlyje?

– Paslaptis ta, kad pagrindinis augalų maistas yra iš anglies dioksido, iš kurio per fotosintezę gaminama gliukozė. Iš gliukozės atsiranda visi kiti organiniai junginiai. Pats svarbiausias augalų maistas – ne azotas, ne fosforas, ne kalis, o anglies dioksidas, kurio ore labai mažai – 0,03–0,04 proc., t. y. beveik nieko. Dirvoje jis atsiranda iš skaidomos augalinės organikos. Tarkim, iš pradžių neauga niekas, paskui pradeda augti kokios žolelės, jos žiemą sudžiūsta, kitą vasarą pradeda skaidytis ir jau duoda maisto, energijos kitiems augalams. Taip po truputį augmenija vešlėja. Ir Dzūkijoje matome, kad pušynų vietoje, smėlynuose, jau dygsta ąžuoliukai. Vadinasi, jei žmogus nesikištų, ten užaugtų ąžuolynas – derlingas miškas, nes ąžuolai pradėtų berti lapus.

Knygoje rašau apie simbiontus. Kuo skurdesnės sąlygos, tuo labiau augalui reikia pagalbos. Šis gamtos dėsnis tinka absoliučiai visiems gyviems organizmams, žmonėms – irgi. Kuo sunkiau gyventi, tuo labiau reikia pagalbos. Kai gyventi lengva, mes ir pagalbos neprašome, ir kitiems padėti nenorime. Augalų pasaulyje lygiai taip pat. Augalai gamina gliukozę ir per šaknis daug jos išskiria į žemę, kad priviliotų pagalbininkus (smėlynuose – daugiausia grybus). Pušynuose auga baravykai – medžių simbiontai. Jų grybiena susijungia su medžių šaknimis ir ima angliavandenius (gliukozę), o medį aprūpina daugybe mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų bei vandeniu. Grybiena daug kartų didesnė nei medžio šaknys, todėl susiurbia iš dirvos vandenį, skaido negyvos organikos sluoksnį dirvos paviršiuje ir taip maitina medį. Taigi medžiai išgyvena ekstremaliomis sąlygomis, nes jiems padeda grybai.

– O ką daryti, kad grybiena vešėtų? Juk sode jos nėra.

– Dirvos paviršiuje mes matome tik grybų kepures – tai tik vaisiakūniai. Be to, daugybės vaisiakūnių išvis nematome, nes vieni po žeme auga, kiti yra mažuliukai. Pirma svarbi sąlyga, kad augtų grybiena, – maistas (reikia negyvos augalinės organikos: lapų, senos žolės, pūvančių šaknų ir pan.). Antra – visi grybai kvėpuoja deguonimi. Todėl žemė turi būti puri, kad oras laisvai į ją patektų. Smėlynuose natūraliai taip ir yra. Ir dar reikia drėgmės.

– Kritikuojate kompostavimą – sakote, kad tai niekam tikę konservai. Kodėl?

– Kas atsitinka kompostuojant? Dirvos bakterijos suskaido augalinę organiką, kurią mes sudedame. Į kokius produktus skyla augalinė organika? Į du pagrindinius produktus, iš kurių susidarė – anglies dioksidą ir vandenį. Tai du pagrindiniai elementai, kurių augalai sunaudoja daugiausia. Vadinasi, kompostuojant pirmiausia išsiskiria anglies dioksidas ir vanduo. Tačiau anglies dioksidas yra dujos, todėl komposte nebesusilaiko. Komposte yra šiek tiek anglies, azoto, fosforo, kalio, bet pagrindinio elemento, kuris sudaro 70 proc. augalo mitybos, nebelieka. Tai negyvas, be energijos maistas.

– Knygoje skaičiau, kad labai gerai, kai sode mažai tuščių plotų, daug gėlynų, krūmelių, nes tie augalai iš medžių, vaismedžių ir vaiskrūmių maistingų medžiagų nepaims. Bet iki šiol buvo manoma, kad kaip tik reikia palikti plotą neuždengtos dirvos, kad ji kvėpuotų, kad augalai maistinių medžiagų nepaimtų ir nenukentėtų medžiai.

– Dirva geriau kvėpuoja per velėną ar kažkokius augalus nei plika. Turbūt ir daržuose matėte, kad po lietaus susidaro tokia sudžiūvusi pluta. Tada dirva nebekvėpuoja, reikia ją supurenti kauptuku, kad augalai augtų. Dirva geriau kvėpuoja, kai joje kažkas auga, nes žemėje susidaro kanalai, ertmės, ji kvėpuoja ir per augalų stiebus. O jei po medžiu paliekate pliką žemę manydami, kad medis geriau maitinsis, galiu paklausti, kaip jis maitinsis ir iš kur žemėje atsiras maisto. Jei po medžiu auga vienmečiai ar daugiamečiai augalai, žiemą dirvoje lieka negyvos jų šaknys arba jie patys nugriūva, sudžiūsta, supūva ir t. t. Energiją augalai ima tik iš kitų augalų negyvos medžiagos, t. y. saulės energija sukaupiama augalinėje masėje.

– Griaunate mitus ir apie ligas bei kenkėjus – tvirtinate, kad visi plėšrūnai, vabzdžiai – absoliučiai viskas reikalinga sodui.

– Daug bendrauju su žmonėmis, važiuoju į jų sodus ir daržus. Žmonės ne kartą teiravosi, ką daryti su kurmiais. Tada aš paklausdavau, o kokios žalos jie padarė. Tik nė vienas konkrečiai taip ir neatsakė, dažniausias argumentas – kurmiarausiai negražu. Tada išaiškindavau, kad labai gražu, kad šaknų tikrai nenugraužia ir kitaip nekenkia. Tiesą sakant, ypač sunkiose dirvose, sunkesniuose priemoliuose, kurių Lietuvoje nemažai, būtent kurmiai ir gelbsti sodą, be kurmių sodai dūstų. Rausdami kanalus, jie dirvą gerai supurena ir į ją patenka daugiau oro. Antra, ten, kur nėra kurmių, daug bėdų kelia kurkliai ir grambuolių lervos. Tada ne vienas ima gailėtis išnaikinęs kurmius. Gamtoje nėra nereikalingų dalykų, niekas šiaip sau neatsiranda. Čia tik mes įsivaizduojame, kad turime teisę spręsti, kas turi gyventi ir kas ne. Tai mūsų klaida.

– Gamta viską tvarko?

– Gamta yra tobula. Mes nebūsime jokiais kūrėjais griaudami gamtos tvarką.

– Dabar daugėja skruzdžių. Jos augina amarus, amarai ėda medžius. Ką daryti?

– Auginti stiprius augalus. Stipraus augalo neėda niekas. Gamtos tvarka paprasta. O augmenijos užduotis – sugerti saulės energiją. Kas vyksta? Visas gyvas pasaulis (ir mikroorganizmai, ir grybai ir visa kita) tarnauja tam procesui, kad saulės energija būtų gaudoma. Vadinasi, gamta augina, prižiūri ir puoselėja stipriausius augalus, kurie paims daugiausia saulės. Silpnesnį, neperspektyvų stengiamasi greitai suvirškinti, jo sukauptas medžiagas atiduoti dirvai ir auginti naują stiprų augalą. Kartais net verkti norisi, kad daržus užkariauja piktžolės, bet čia gamta taip dirba. Jai tavo burokėliai nereikalingi, jai reikalingos tos žolės, kurios gerai auga, yra atsparios. Jei auginsime stiprius augalus ir į dirvą atiduosime jų sukauptas medžiagas (lapus ar visa kita), mikroorganizmai palaikys dirvos gyvybę. Žmonės dabar augina daug iš šiltesnių kraštų atvežtų veislių, bet jos augti mūsų sąlygomis per silpnos. Dirva tai jaučia ir tą augalą smaugia.

– Kai kurios šalys rūpinasi augalų, daržovių, vaisių kultūriniu paveldu. Jūs Suomijoje atradote mūsų senąją ropę. Kuo vertingos senosios kultūros?

– Pirmiausia – tai kultūros, kurios šimtmečius augintos tam tikromis konkrečiomis sąlygomis, t. y. mūsų klimato juostoje. Tai ne sukurtos ar atvežtos veislės, bet ilgai Lietuvoje augintos, todėl prisitaikiusios prie mūsų sąlygų. Antra, svarbi maistinė augalų vertė. Paimkime skirtingų veislių morkas, pomidorus ar ką kita ir pamatysime, kaip skiriasi jų skonis, kvapas. Pojūčiai mūsų neapgauna – skonis ir kvapas pasako, kas mums naudinga. Kuo veislė artimesnė laukiniam protėviui, kuo mažiau „ragavusi“ žmogaus rankų, tuo kvapesnė, skanesnė. O kai išvedame veislę dėl spalvos, transportabilumo ir pan., bet nežiūrime į maistines naudingas savybes, nieko nelieka. Nors dar esame jauni, bet prisimename, kad pomidorai, agurkai prieš 30 metų buvo kitokie...

– Tiems, kurie nori išsaugoti kultūrinį paveldą, reikėtų susirasti senų kultūrų sėklų ir pradėti auginti savo sklype?

– Taip. Labai paprasta.