Visų nebesuskaičiuoja

V. Žukienė pripažįsta nė nežinanti, kada gimė jos meilė augalams. Gamta ir žaluma pašnekovę domino jau nuo vaikystės. Namai augalais pildytis pradėjo daugiau nei prieš trejus metus, kol galiausiai užkariavo dalį buto.

„Vaikystės vasaras leisdavau kaime pas senelius. Turėjau ir savo nedidelę lysvę, kur galėdavau sodinti ką tik noriu. Tad tikriausiai jau tada įpratau prie augalijos, – prisimena ji. – Su vyru šiuo metu gyvename bute ir neturime savo sklypo. Tačiau dažnai vykstu pas tėvus ir sodinu augalus jų kieme. Per žiemą dažniausiai prisiperku įvairių sėklų, o pavasarį imuosi sodinti. Pas tėvus kuriu savo gėlynus – bandau suformuoti olandiškosios bangos stiliaus gėlyną.“

Vis dėlto didžiausia augalų armija, kuria reikia pasirūpinti, Viktorijos laukia namuose. Augalais apstatytos visos buto palangės, jiems taip pat skirtos trys specialios lentynėlės, dalis augalų vazonų stovi ir ant žemės.

Daugiausia V. Žukienės namuose yra sukulentų, nes jie užima mažiau vietos, jais lengva rūpintis, nereikia dažnai laistyti. Vis dėlto pašnekovė tikina neturinti mėgstamiausios augalų rūšies, visi žalieji augintiniai jai mieli ir gražūs savo skirtinga išvaizda, lapų tekstūra. Gal tik žydinčių augalų Viktorijos namuose kiek mažiau.

Įvairovė: Viktorijos namuose sutelpa įvairių rūšių augalai – nuo mažų sukulentų iki storalapių gėlių. / V. Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

„Visi augalai man yra įdomūs, juk net tos pačios rūšies augalas augdamas suformuoja vis kitokią formą. Šiuo metu namuose esu kiek labiau pamėgusi storalapius, bet visi mano auginami augalai man brangūs, nes turi savo istoriją. Vieni buvo padovanoti, kiti primena kelionę ar artimą žmogų“, – akcentavo ji.

Pašnekovė juokiasi, kad tikslaus savo augalų skaičiaus ji jau nė nebežino.

„Prieš kurį laiką buvau suskaičiavusi, kad auginu 110 sukulentų ir 43 lapinius augalus. Vis dėlto šis skaičius yra pakitęs, nes augalus kartais užpuola kenkėjai, kai kurie jų numiršta. Po paskutinio skaičiavimo namuose taip pat atsirado pora naujų lapinių augalų. Dabar naujų kambarinių gėlių stengiuosi nebepirkti, nes namai juk neguminiai. Jei augalų daugės, mums patiems būste gali nebelikti vietos, – juokiasi ji. – Be to, augalams reikia tinkamų sąlygų, šviesos. Kai jų daug, ne visiems pavyksta atrasti tinkamą vietą. Naujausias namų gyventojas – mažas sukulentukas delosperma napiforme – atsirado pavasarį ir nuo to laiko bandau susilaikyti nuo naujos augalijos.“

V. Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

Augalams – pusė buto

V. Žukienė pasakoja, kad iš pradžių augalams buvo skirta viena buto erdvė – Viktorijos darbo kambarys. Tačiau vėliau jie ėmė migruoti ir į vyro darbo kambarį. Kadangi viena buto pusė yra rytinė ir saulės šviesos joje mažiau, pašnekovė šviesą mėgstančius žaliuosius augintinius stengiasi įkurdinti kitose namų vietose. Rytinėje pusėje gyvena tamsesnes kertes mėgstantys augalai.

„Mano ir vyro kambariuose yra pagrindinės trys lentynos, kur įkurdinti augalai. Saulę mėgstančiais augaliukais nustatytos ir visos namų palangės, – atskleidžia pašnekovė. – Jau galvoju apie ketvirtą lentyną augalams, nes norisi juos gražiai sukomponuoti. Turiu pripažinti, kad augalų prie namų interjero nederinu. Pamačiusi augalą, kuris man patinka, jį ir įsigyju, o tik paskui suku galvą, kur jį įkurdinti, nors reikėtų elgtis atvirkščiai.“

Be abejonės, turint tokią didžiulę augalų armiją, jiems prižiūrėti tenka skirti nemažai laiko. Viktorija atskleidė augalus laistanti vidutiniškai kartą per savaitę, atsižvelgdama į metų laiką. Sukulentus laistyti reikia rečiau, lapinius augalus – dažniau.

„Augalų priežiūrai skiriu vieną dieną per savaitę. Kasdien jais tiesiog pasigrožiu, nurenku pageltusius lapus. Vieną dieną, dažniausiai savaitgalį, apeinu visus namus, atidžiau apžiūriu augalus, juos palaistau. Tam neretai prireikia visos popietės. Pavasarį, jei dalį augalų reikia persodinti, gali prireikti ir visos dienos. Į visas puses besikerojančius lapinius augalus norisi ir paformuoti, tad tenka skirti išties nemažai laiko, – pasakoja ji. – Vasarą augalus tiesiog palaistau su trąšomis ir užmetu akį, ar nėra kenkėjų. Žiemą laistyti reikia kiek mažiau, bet būtina pasirūpinti šviesa. Tad sukulentams įjungiu specialias lempas. Būna, kad ant sukulentų užberiu akmenukų, juos estetiškai sudėlioju, nuplaunu vazonus. Kartais su augalais pražaidžiu visą savaitgalį.“

V. Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienas – su istorija

Kaip ir daugumos augalų augintojų, didžiausias Viktorijos galvos skausmas – kenkėjai. Kai jie užpuola augalus, pašnekovė deda visas pastangas, kad jais atsikratytų.

„Bjauriausi kenkėjai yra tripsai, nes su jais kovoti sunku. Kai kuriuos kenkėjus gali tiesiog mechaniškai nurinkti, o šie vabaliukai labai smulkūs, šokinėjantys. Tad, jiems užpuolus, tenka gėles nupurkšti specialiu purškalu, nuimti viršutinį dirvožemio sluoksnį, kruopščiai viską apžiūrėti. Neseniai mano storalapius augalus buvo užpuolę skydamariai. Tad dezinfekavau palangę ir vazonus, nupurškiau augalus. Laimei, pavyko jais atsikratyti“, – pasakoja ji.

Rūpinimasis augalais man yra tarsi meditacija, kurios metu pailsiu, atsikratau blogų minčių.

Viktorija pripažįsta, kad sunkiausia, kai reikia kur nors išvykti. Vasarą pašnekovė buvo mėnesiui išvažiavusi, tad lapinius augalus sumerkė į specialius indus ir dar paprašė artimo žmogaus, kad užsuktų jų palaistyti.

„Kita vertus, grįžusi radau puikiai išsilaikiusius augintinius – vieni žydėjo, kiti buvo prileidę naujų lapų. Tad, auginant augalus, reikia atrasti viduriuką, nes per daug meilės taip pat kenkia“, – šypsosi pašnekovė.

V. Žukienė pasakoja, kad augalai pas ją atkeliauja įvairiais būdais. Vienus padovanojo draugai ar artimieji, kitus ji parsivežė iš kelionių, trečius išsimainė augalų mainų grupėse. Žinoma, dalį augalų Viktorija įsigijo parduotuvėse. Tačiau moteris teigia, kad pastaruoju metu stengiasi jų nebepirkti.

„Namuose vietos nelabai daug, o lietuviškose parduotuvėse dažniausiai parduodami tradiciniai augalai. Tad renkuosi nebent įdomesnius, retesnius, kuriuos randu mainų grupėse. Vis dėlto dabar esu apskritai pristabdžiusi jų įsigijimą, nes augalai tiesiog nebetelpa, – paaiškino pašnekovė. – Jei norisi naujo žaliojo draugo, jį išsikeičiu į jau turimą seną. Nereikėtų pamiršti ir to, kad augalai auga, tenka juos paformuoti, apkarpyti. Taip atsiranda nukarpytų augalų ūgliukų, kuriuos man gaila išmesti. Tad juos dovanoju, mainau.“

Draugija: V. Žukienė džiaugiasi, kad su augalais gerai sutaria ir į juos nesikėsina šeimos katinas Čilė ir šuo Leta. / V. Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

Kokį augalą išsirinkti?

Didžiule kambarinių gėlių armija besirūpinanti Viktorija teigia, kad, norint auginti laimingus augalus, būtina atkreipti dėmesį į tris svarbiausius aspektus: namų sąlygas, augalams galimą skirti plotą ir laiką.

„Geriausia pasirinkti tokį augalą, kuriam tiks jūsų namų sąlygos. Kitaip teks jam dirbtinai sukurti reikiamą mikroklimatą. Pavyzdžiui, aš auginu mažiau lapinių augalų, nes mano namuose labai sausa, o šie augalai dažniausiai būna kilę iš karštų ir drėgnų kraštų. Tad žiemą juos tenka papildomai drėkinti, – paaiškina V. Žukienė. – Jei jūsų būste drėgniau, verta ieškoti augalų, kuriems patinka drėgmė. Įvertinkite ir šviesą namuose. Jeigu būste tamsiau, rinkitės augalus, kuriems tinka tokios sąlygos. Namuose neturint daug vietos, geriausia rinktis smulkesnius augalus, kurie neužaugs labai dideli. Kitaip greitai teks sukti galvą, kur išstypusį augalą padėti. Be abejonės, augalus reikia prižiūrėti, juos laistyti, ginti nuo kenkėjų, persodinti. Tad, jei neturite tam laiko, rinkitės vos kelis mažiau lepius augalus.“

Gyvūnai nekreipia dėmesio

V. Žukienė džiaugiasi, kad augalai jos namus pavertė tikra poilsio oaze. Pasak pašnekovės, gyvenimas žalios spalvos apsuptyje tapo ramesnis, o užklupus blogai nuotaikai, tereikia pabūti šalia augalų.

„Dauguma žaliųjų augintinių yra įkurdinti mano darbo kambaryje. Juokiuosi, kad vaizdo skambučių metu tikriausiai aš, sėdinti tarp lapų, atrodau keistai. Tačiau kai pavargstu dirbti kompiuteriu, tereikia akis nusukti į šoną ir pasigrožėti augalais, kad energija vėl sugrįžtų, – atskleidžia ji. – Rūpinimasis augalais man yra tarsi meditacija, kurios metu pailsiu, atsikratau blogų minčių.“

Viktorija pripažįsta, kad jos vyras Artūras kiek skeptiškai žvelgia į žmonos aistrą augalams ir kartais užsimena, kad gal naujų pirkinių jau nebereikia. Tačiau dėl džiunglėmis paverstų namų jis per daug nepyksta. V. Žukienei džiugu, kad augalai nekliūva ir šeimos katinui Čilei ir šuniui Letai, kurie į gausią augmeniją nekreipia per daug dėmesio.

„Gyvūnai namuose atsirado jau po augalų. Baiminausi, kad jie augalus kapstys, išvartys, grauš – o juk kai kurios kambarinės gėlės toksiškos gyvūnams. Laimei, tiek katinas, tiek šuo su augaliukais sutaria gerai. Tiesa, katinas Čilė kartais pakramto jukos lapus. Nors palangės yra nukrautos augalais, katinui esu palikusi plotelį, kad jis galėtų tupėti ir gulėti žiūrėdamas pro langą, – sako ji. – Džiugu, kad man nereikia, kaip kitiems gyvūnų ir augalų augintojams, į vazonus smaigstyti dantų krapštukų, kad augintiniai jų nekapstytų. Manau, kad mano gyvūnai supranta, jog augalai yra gėris, todėl jiems nieko blogo nedaro.“

V. Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

Gamta – sielos atgaiva

Savo augalų istorijomis ir patarimais V. Žukienė dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje leaves.and.spines. Pašnekovė pasakoja, kad per šią paskyrą ji susipažino su kitais augalų mylėtojais. Su jais neretai mainosi augalais, pasidalija savo patirtimi.

Nors Viktorija gimė, augo ir gyvena Vilniuje, ji tikina, kad nėra miesto vaikas.

„Tikriausiai ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti, kiek kartų praėjusią vasarą lankiausi Vilniaus centre. Paprastai leidžiu laisvalaikį gamtoje, mane galima sutikti miške, prie ežero ar kokiame nors pažintiniame take. Gamta yra tikra mano sielos atgaiva, – tikina ji. – Manau, kad žmonės yra gamtos dalis, tad mums nereikėtų pernelyg nuo jos nutolti. Kai nuo gamtos atsiskiriame, gali kilti įvairių psichologinių ir fizinių problemų. Tad mano svajonė yra kada nors išsikelti gyventi į kaimą gamtos apsuptyje ir lakstyti basomis, maudytis ežere.“