Klaipėdietis Edvardas Šeputis, daugeliui geriau žinomas tiesiog kaip Šepa, pats sau ir kitiems įrodė, kad pomėgis gali virsti amatu bei tapti pragyvenimo šaltiniu. Pradėjęs, kaip ir daugelis berniūkščių, aerozoliniais dažais terlioti sienas, dabar 26-erių vaikinas neatsigina pasiūlymų dekoruoti ne tik kavinių bei naktinių klubų erdves, bet ir būstų sienas.

Brangiausia dalis – idėja

E.Šeputis pasakojo, kad piešti patiko nuo vaikystės, o kai tapo paaugliu, kartą draugas parodė, kaip elgtis su aerozoliniais dažais.

Užsidegęs grafičiais vaikinas netrukus pradėjo kurti savo sugalvotus vaizdus. Mokėsi pats iš savęs. Galiausiai atėjo tokia diena, kai Edvardas suprato, kad iš savo kūrybos gali pragyventi.

Jaunuolis dekoruoja tiek išorines pastatų sienas, tiek puošia interjerus.

Pirmaisiais jo darbų užsakovais tapo draugai, draugų draugai, giminaičiai. Pirmieji kūriniai buvo kuklūs, o klientai sumokėdavo tik už dažus ir pieno butelį.

Dabar už vieną darbą E.Šeputis gauna nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų. Didžiausia kainos dalis yra kūrinio idėja. Kažką panašaus į tai, ką kuria šis klaipėdietis, galima būtų tik susapnuoti. Kaina priklauso ir nuo kūrinio ploto.

"Esminis dalykas, kiek sudėtingas pats darbas. Anksčiau į mane kreipdavosi žmonės, kurie savo namuose norėdavo matyti Sacharos dykumą ar pasvirusį berželį. Tačiau tai – ne mano stilius. Jis – nežemiškas. Per kelerius metus pasiekiau lygį, kai klientai man nebediktuoja, jie ateina ir prašo padaryti tai, ką aš pats noriu. Per 12 metų, kai kuriu grafičius, susikūriau ir savo vardą. Žmonės net neieško kažkokių katalogų. Tiesiog yra matę mano darbus ir pasitiki mano fantazija", – pasakojo E.Šeputis.

Nepakenčia minties varžymo

Su klientu Šepa dažniausiai aptaria tik kūrinio spalvinę gamą, derina ją prie viso būsto interjero. Kartais tenka patarti, kad miegamajame ryškiai oranžinė netiks.

E.Šeputis dirba be jokių eskizų ir dažniausiai užsakovams nepasakoja būsimo kūrinio idėjos.
Garsus tarp grafitininkų vaikinas tikino, kad nusivylusių jo darbais dar nepasitaikė. Užtat esą daugybė užsakovų buvo priblokšti jo minčių bei fantazijos išraiškos.

Jis pasakojo pasiekęs tokį lygį, kai gali rinktis užsakovus bei darbus. Kai klientas aktyviai kišasi į kūrybos procesą ar labai konkrečiai apibrėžia būsimo darbo idėją, vaikinas atsisako užsakymo, nes jam tai neįdomu.

Dirba be jokių eskizų

Kalbėdamas apie techninius dalykus meistras pasakojo, kad ekologijos aspektas jam aktualus. Pavyzdžiui, dekoruodamas vaikų kambarį jis niekada nenaudoja aerozolinių dažų, nors šie kenksmingi tik kol garuoja. Tokiais atvejais jis imasi teptuko.

Interjero grafičių darbams jau galima įsigyti vandeninių dažų, kurie visiškai nekenkia sveikatai.

"Kai ateinu į namus ir kalbuosi su šeimininku, man gimsta vizija. Tada namuose dar kartą "prasuku" visą tą mintį, kokias spalvas naudoti, kokią techniką. Kai ateinu dirbti, namų šeimininką dažniausiai išprašau pasivaikščioti. Jei manęs neklauso ir kaišioja nosį, dar griežčiau pareikalauju netrukdyti. Dažniausiai darbą atlieku nuo vienos iki kelių dienų", – apie kūrybos procesą atviravo Šepa.

Vaikinas tikino gyvenąs labai kukliai, tad uždarbio jam užtenka per akis.

Tarp klientų – ir pensininkai

Nors užsakymų Edvardui netrūksta, grafičiai interjere, anot jo, dar nėra tapę mados dalyku, o štai Europoje jie kur kas populiaresni.

Kol kas gyvenamosiose ir viešosiose erdvėse E.Šepučiui tenka dirbti vienodai dažnai.

"Lietuviai dar gana santūrūs. Nors yra tekę sutikti net pagyvenusių tautiečių, kurie pasiduoda visiškai avantiūrai ir impulsyviai ima tai, ką duodu. Bet tokie atvejai dar retoki. Dažniausiai grafičių savo namuose nori nestandartiniai, atviresni nei visi kiti žmonės. Įdomu tai, kad išoriškai ne visada net gali įtarti, kad jiems galėtų patikti tokie dalykai. Gyvenimas juos verčia kasdien neišsiskirti iš minios, – apie klientus pasakojo meistras. – Kartais pats stebiuosi, kokių įvairių žmonių tenka sutikti. Jūros šventės metu pardavinėjau savo paveikslus. Vieną jų nupirko pensinio amžiaus moteris. Kadangi piešiu visišką "kosmosą", labai nustebau ir paklausiau, kodėl ji šį darbą pasirinko. Atsakymas mane taip pat pribloškė – esą tądien ją tiesiog traukė fantastika."

Piešimo pamokose – dvejetai

Vaikinas tikino, kad ryškūs piešiniai namuose po kažkiek laiko šeimininkams tampa tarsi nepastebimi, nematomi.

Ne kartą jam yra tekę po remonto ar mechaniškai sugadintus piešinius juos atnaujinti, patobulinti. Tai rodo, jog tokių darbų savininkai juos vertina ir tausoja.

Beje, E.Šeputis prisipažino, jog panašiai kaip batsiuvys be batų, taip ir jis savo būste grafičių neturintis.

Pašnekovo teigimu, Klaipėdoje yra dar pora interjeruose grafičius kuriančių vaikinų, tačiau Šepa jų nelaiko konkurentais, veikiau – kolegomis.

E.Šeputis prisipažino niekada ir niekur nesimokęs klasikinės dailės. Maža to, patikino, jog mokykloje per piešimo pamokas jis neretai gaudavo dvejetą, nes tapyti puodynes jam būdavę neįdomu.