Sukurta ne viena legenda

Pasak meksikiečių legendos, prieš kelis tūkstančius metų viena vargšė mergaitė, kuri norėjo ką nors padovanoti Jėzui Kristui, bet neturėjo pinigų, pakelėje priskynė piktžolių ir Kalėdų vakarą sudėjo jas bažnyčioje ant altoriaus. Tikėta, kad iš širdies, su meile įteikta dovana bus Dievo priimta, kad ir kokia kukli būtų. Įvyko Kalėdų stebuklas: piktžolės pražydo nepaprastais žiedais.

Senovės actekai šią gėlę laikė nekaltybės simboliu ir naudojo kaip puošmeną per šventes. Iš jos raudonų lapų gamino dažus, o sultis naudojo, kai reikėdavo sukelti prakaitavimą žmogui karščiuojant.

Šiais laikais gana ilgai buvo manoma, kad iš augalo bėgantis baltas skystis nuodingas. Jame esančios medžiagos kai kuriais atvejais gali sukelti pykinimą, vėmimą, sudirginti odą, tačiau pavojaus sveikatai ar gyvybei nekelia.

Lotyniškas, mokslinis šio augalo pavadinimas yra Euphorbia pulcherrima (puošniausioji karpažolė). Taip jį pavadino vokiečių botanikas Carlas Ludwigas Willenowas. Tik XIX a. pab. karpažolė tapo puansetija, pirmojo JAV ambasadoriaus Meksikoje Joelio Robertso Poinsetto garbei. Jis buvo botanikas mėgėjas, ir 1825 m. šią gėlę, nusipjovęs keletą šakelių, atgabeno į savo tėvynę.

Augo šiltnamiuose ir lauke

Iš pradžių J.R.Poinsettas meksikietišką gražuolę augino šiltnamiuose, Pietų Karolinoje, kur gyveno. Vėliau ji paplito po visą Ameriką, o pasiekusi Kaliforniją, kur šilta, beveik taip pat kaip Meksikoje, tapo lauke auginamu dekoratyviniu augalu. Jos šakeles žmonės skindavo ir merkdavo į vazas, kad papuoštų namus. Vazoniniu augalu šaltesniuose kraštuose puansetija tapo tik apie 1950-uosius.

Iš JAV, kur dar buvo vadinama Žiemos rože, kadangi žydi šiuo metų laiku, ji pradėjo kelionę po visą pasaulį – Europą, Aziją ir Vidurio Rytų valstybes. Turkijoje ji vadinama buvusio prezidento Mustafa Kemalio Atatiurko gėle, kadangi buvo jo mėgstamiausia. Kalėdų simboliu puansetija tapo amerikiečių dėka, kadangi jie prieš šventes pradėjo masiškai auginti ir pardavinėti šias gėles.

Vėliau šią tradiciją perėmė europiečiai. Šiuo metu yra apie 100 skirtingų puansetijų rūšių.

Be karališkų puansetijos žiedų daugelis nebeįsivaizduojame Kalėdų. Jų vazonėliais puošiame namus jau nuo gruodžio pradžios. Atrandame ir subtilesnį baltos, rausvos, gelsvos spalvų puansetijų grožį. Įspūdingai atrodo kompozicijos iš kelių vazonėlių, papuoštos lemputėmis ir žvakėmis, arba puošniose vazose pamerktos puansetijos.

Prižiūrimos džiugina ilgai

Lietuvoje naujiena nupjautas puansetijas merkti į vazas, kitur toks dekoravimo būdas įprastas. Floristų teigimu, ir vandenyje jos gali išsilaikyti daugiau nei dvi savaites. Vazonėliuose šias gėles galime auginti visus metus, o artėjant kitoms Kalėdoms tikėtis, kad vėl pražys. Tiesa, tai, ką laikome jų žiedais, yra pažiedlapiai. Pačioje viršūnėje slepiasi neišvaizdus mažas žiedelis, kurio net nepastebime.

Jei norime puansetijas merkti, reikia pasirūpinti dviem indais vandens, karšto ir šalto. Įstrižai peiliu nupjautą šakelę reikia pirma pamerkti į karštą (60 ⁰C), palaikyti 5 sek., o paskui dėti į šaltą vandenį.

Vazone augantį krūmelį reikia saugoti nuo šalčio ir vėjo, kol parnešite į namus. Čia joms taip pat nepatiks skersvėjai ir šaltis. Tai lepūnėlė gėlė – šilta, saulėta vieta tinkamiausia, bet jos neturi pasiekti tiesioginiai saulės spinduliai. Žydėjimo laikotarpiu puansetijoms tinkamiausia 16–20 ⁰C temperatūra.

Puansetijas reikia laistyti šiltu vandeniu, žemė turi būti drėgna, bet ne šlapia. Tręšti geriausia kas 2 savaites trąšomis žydintiems augalams. Norint, kad išaugintų spalvotus lapus, augalą reikia mėnesį (spalio ar lapkričio) po 14 val. per parą laikyti tamsoje. Pavyzdžiui, uždengti kartono dėže ar maišu.

Šventėms pasibaigus, neskubėkite išmesti puansetijų. Galite jas auginti ir toliau, kadangi tai – daugiametis augalas. Nužydėjusias puansetijas reikia nugenėti, saikingai laistyti, laikyti ant rytinės ar vakarinės palangės. Po poros mėnesių ims sprogti pumpurai, tada galima persodinti, daugiau laistyti, tręšti. Krūmelis užauga per vasarą.