Nusipirkus naują butą, jį įsirengus ir įsikūrus nereikia manyti, jog visi vargai jau baigėsi. Statybų defektai gali išryškėti tik po tam tikro laiko. O jeigu namą stačiusi įmonė bus bankrutavusi, taisyti broką teks pačiam.

Negelbėtų ir teisių gynėjai

Mūsų šalies įstatymai reikalauja, kad statytojai atviroms konstrukcijoms suteiktų penkerių, o paslėptoms – dešimties metų garantinį laikotarpį. Statytojai kaip įmanydami nori trumpinti garantinį laiką. Bent jau apdailos darbams. Jų nuomone, nekokybiškų darbų padariniai išryškėja jau po dvejų metų, tad ilgesnio garantinio laikotarpio lyg ir nereikėtų.

Vis dėlto praktika rodo, kad penkerių metų garantinis laikotarpis nėra per ilgas. Vilnietis Romas, prieš keletą metų pirkęs butą ką tik pastatytame mūriniame daugabutyje, tik per plauką išvengė išlaidų dėl statytojų padarytų klaidų.

Įsigijęs nevisiškai įrengtą butą, naujakurys suskubo darytis apdailą. Samdyti meistrai viską atliko pagal pageidavimus, Romas liko patenkintas jų darbu. Tačiau jau po kelių mėnesių vienoje iš vietų atsirado įtrūkių. Naujakurys iš pradžių į juos nekreipė dėmesio – apdailininkai buvo paaiškinę, jog naujas namas sėda ir tokie nežymūs defektai galimi.

Tačiau tie nežymūs defektai kuo toliau, tuo labiau darėsi labiau pastebimi. Galiausiai ėmė byrėti tinkas ir sienoje buvo matyti jau ne tik įtrūkiai, bet ir duobės. Vilnietis su specialistais išsiaiškino, jog šie nesklandumai atsirado ne dėl prastai atliktų apdailos darbų, o dėl broko statant namą.

Pažvelgęs į būsto pirkimo–pardavimo dokumentus, Romas suskubo – garantinis laikotarpis darbams jau ėjo į pabaigą. "Paskambinau namo statytojams. Išgirdęs atsakymą supratau, jog jis iš anksto paruoštas. Matyt, ne aš vienas jau buvau kreipęsis dėl statybų kokybės. Vos išklausęs mano pastabas, įmonės atstovas suskubo pareikšti, jog jam viskas aišku – broką padarė apdailininkai, tad iš jų ir reikėtų reikalauti atsakomybės. Kai paprašiau atvykti ir įsitikinti, kaip viskas yra, statytojų atstovas teigė nematąs reikalo to daryti, nes ir taip viskas aišku", – prisiminė vilnietis.

Tik pasitelkęs į pagalbą vartotojų teisių gynėjus, naujakurys įstengė pasiekti, kad statytojai atvyktų į butą, įvertintų padarinius ir vykdytų garantinius įsipareigojimus. Tačiau šiandien tokia istorija gali skambėti neįtikinamai. Mat vienai po kitos bankrutuojant statybos įmonėms, vykdyti garantinius įsipareigojimus ir taisyti broką jų priversti neįstengtų net vartotojų teisių gynėjai. Neliko įmonės, neliko ir įsipareigojimų vykdytojo.

Tarsi pakimba ore

Vartotojų teisių gynėjai tvirtina, jog gyventojų skundų daugiausia sulaukia ne dėl statybos broko, bet dėl nekokybiškų atskirų gaminių ir įrenginių. Skundų sąraše lyderiauja langai – dėl prastos jų kokybės pretenzijų būna daugiausia.

Tačiau ne tik dėl atskirų gaminių sulaukiama priekaištų. Skilinėjančios sienos ir prasta garso izoliacija taip pat verčia gyventojus pamąstyti, ar iš tiesų jie mokėjo už tokią kokybę, kokią gavo.

"Šiandien skundai dėl prastų langų yra kone smulkmė. Didžiausia bėda – neužbaigti ir nepriduoti namai. Gyventojai, nusipirkę butus, nebesulaukė, kol statytojai juos priduos valstybinei komisijai, nes paprasčiausiai bankrutavo", – sakė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorius Aurelijus Kuisys.

Jo teigimu, taip nukentėjusių gyventojų – šimtai. Šie, bankrutavus statytojams, tarsi pakimba ore. Įstatymai draudžia gyventi valstybinei komisijai nepriduotuose namuose, tačiau šios procedūros užbaigti nebėra kam. Statybų inspektoriai bejėgiai kaip nors pagelbėti gyventojams.

A.Kuisio teigimu, bankrutavus statytojams, valstybinei komisijai nepriduoto namo gyventojams lieka vienintelė išeitis – patiems steigti bendriją, užbaigti darbus ir įteisinti statinius.

"Kai buvo statybų bumas, niekas negalvojo apie draudimą nesėkmės atveju. Statytojai mąstė tik apie pelną, nors patys iš rangovų reikalaudavo atsakomybės už netinkamai atliktus darbus. Jeigu statytojai būtų apsidraudę nuo nesėkmės, gyventojai gautų išmokas ir galėtų taisyti išryškėjusį broką", – kalbėjo A.Kuisys.

Norėjo mažinti atsakomybę

Prieš kurį laiką statybų bendrovės mėgino inicijuoti įstatymų pataisas ir sutrumpinti garantinius įsipareigojimus apdailos darbams. Rodydami užsienio šalių pavyzdžius statytojai tvirtino, jog būsto vidaus apdailos darbams pakanka ir dvejų metų garantinio laikotarpio. Apeliuota ir į tai, kad pačių gyventojų samdyti darbininkai, atliekantys apdailos darbus, dažniausiai nesuteikia jokios garantijos.

Statytojai jautėsi nuskriausti, mat milijoninių investicijų laidavimas bankuose garantiniu laikotarpiu jų kišenę kasmet patuštindavo keliomis dešimtimis tūkstančių litų.

Lietuvos statybininkų asociacijos duomenimis, gretimose Baltijos šalyse – Latvijoje ir Estijoje – bei Skandinavijoje garantinis laikotarpis vidaus apdailos darbams yra dveji metai.

Vis dėlto siūlymui trumpinti garantinį laikotarpį paprieštaravo Aplinkos ministerija. Jos atstovai atrėmė statytojų argumentus teigdami, jog penkerių metų garantiniai įsipareigojimai yra motyvuotas sprendimas. Ir jo reikėtų laikytis, nes statytojų atsakomybės ir darbo kokybės problema nėra visiškai išspręsta. Todėl lygiuotis į Skandinavijos valstybes pagal darbų kultūrą mums dar anksti.

Ilgesnio garantinio laikotarpio šalininkai teigia, kad statinio pranašumai ir trūkumai dažniausiai išryškėja tik praėjus porai metų po statybų pabaigos. Dažniausiai pasitaikantis defektas – sėdantys pamatai ar konstrukcijos. Tad jei būtų dvejų metų garantinis laikotarpis, vėliau gyventojai nebegalėtų skųstis nei dėl sutrūkinėjusių sienų, nei dėl kito statybų broko.

Kitas ne mažiau svarus argumentas, parodantis, kad nedera trumpinti garantinio apdailos darbų laikotarpio, – gyventojų skundai. Pažiūrėjus į juos matyti, kad dėl netinkamai atliktų statybos darbų naujakuriai statytojams ima skųstis ne anksčiau kaip po dvejų metų, kai būstas pastatomas.

Statybų priežiūros specialistai tvirtino, jog sumažinti garantinį apdailos darbų laikotarpį norėta siekiant apsisaugoti nuo pagrįstų pretenzijų. Statistika rodo, kad beveik visos reikštos pretenzijos buvo pagrįstos – daugiau nei 90 proc. skundų pripažįstami gyventojų naudai. Dažniausi skundai dėl langų įstatymo, sienų įtrūkių, kurie atsiranda sėdant pamatams. Tik išskirtiniais atvejais statybų brokas būna atsiradęs ne dėl statytojo kaltės.

Pretenzijos – į Vokietiją

Skirtingai nei darbus atliekančios įmonės, statybinių medžiagų ir įrenginių gamintojai stengiasi ne trumpinti, bet ilginti garantinius įsipareigojimus. Negana to, dėl kai kurių gaminių kokybės, gamintojui pasitraukus iš rinkos, galima kreiptis į užsienio bendroves.

Viena tokių įmonių – medinius langus gaminanti "Megrame medis". Ji prieš kelerius metus gavo sertifikatą, patvirtinantį, jog gaminiams suteikiama sisteminė garantija. Lietuvoje tokia naujove dar negali pasigirti nė vienas medinių langų gamintojas. Tokių įmonių nedaug ir visoje Europoje.

Sisteminė garantija – tai ne tik langų gamintojo suteikiama garantija. Atskirų detalių ar medžiagų gamintojų taip pat galima reikalauti atsakomybės, jeigu lango kokybė kelia abejonių. Net jeigu langų gamintojas pasitraukia iš rinkos, garantinius įsipareigojimus perima medžiagas ar detales gaminusios tarptautinės bendrovės.

Sisteminė garantija 2000 m. buvo pradėta taikyti Vokietijoje, kur langų gamintojų konkurencija išties didelė. Norėdamos savo pusėn palenkti kuo daugiau klientų, įmonės ieškojo būdų, kaip įtikti ne tik kokybe, bet ir suteikiant ilgą garantinį laikotarpį savo produkcijai. Tad Vokietijoje yra keli langų gamintojai, suteikiantys savo produkcijai ilgalaikę sisteminę garantiją.

Sisteminės garantijos sertifikatą suteikiančios institucijos atstovai vertino įmonės "Megrame medis" darbą, naudojamą įrangą, medžiagas, gamybos kontrolę, kaip laikomasi technologinių reikalavimų.

Medinių langų pirkėjai, turintys 10 metų garantijos patvirtinimą, dėl nesklandumų, atsiradusių ant dažytų paviršių, turi teisę kreiptis tiesiogiai į dažų sistemų gamintojus "Remmers" arba "Sikkens". Lietuvoje pasitaiko, kad langų pirkėjai kartais piknaudžiauja suteikta garantija – dėl pačių kaltės atsiradusius defektus primeta gamintojams. Tarptautinės bendrovės nuo klientų piktnaudžiavimo apsidraudžia ir ekspertus siunčia tik tuomet, kai langų pirkėjai, pareiškę priekaištus dėl kokybės, sumoka atitinkamą mokestį – 250 eurų. Jeigu pretenzijos pasitvirtina, įmoka klientui grąžinama.

Jei klientas turi teisę į garantinę priežiūrą, langų tiekėjas įpareigotas suremontuoti defektines langų konstrukcijų dalis.

Tačiau gamintojas taip pat turi teisę, užuot remontavęs, sumokėti klientui atitinkamo dydžio kompensaciją.

Sugadina ir geras medžiagas

Medžiagų gamintojai, deklaruodami, jog nesikrato garantinių įsipareigojimų, įspėja gyventojus, kad jų pretenzijų nepriims, jeigu medžiagos bus panaudotos netinkamai.

"Kokybiškai atlikti darbus naudojant abejotinos kokybės medžiagas vargu ar galima. Tačiau pasitaiko, kad ir kokybiškas medžiagas sugadina nepatyrę darbininkai. Bendram rezultatui įtakos turi tiek medžiagos, tiek darbų kokybė", – teigė bendrovės "Knauf" rinkodaros vadovė Tatjana Laucius.

Jos teigimu, būna, kad gyventojai dėl broko kreipiasi į medžiagų gamintojus, neva nesklandumai įvyko dėl prastų medžiagų. Tačiau dažniausiai paaiškėja, jog kaltininkas – ne prastos medžiagos, bet prastai darbus atlikę darbininkai. Tokiu atveju medžiagų gamintojai gyventojus tik paguodžia ir pataria kitą kartą rinktis labiau patyrusius meistrus.

"Pirkdami medžiagas gyventojai gauna visas garantijas. Bet gamintojai negali prisiimti kaltės dėl prastų darbų ir netinkamai panaudotų medžiagų", – sakė T. Laucius.

Tokią pat nuomonę išsakė ir bendrovės "Uponor" techninių sprendimų vadovas Artūras Laukys. Jo teigimu, dažniausiai brokas išlenda ne dėl medžiagų gamintojų kaltės, o dėl to, kad montuotojai nesilaiko technologinių reikalavimų.

"Būna, kad naudojamos ne sisteminės medžiagos, o atskirų gamintojų. Pavyzdžiui, šildymo sistemai vamzdžiai pasirenkami vieno, jungtys – kito gamintojo. Tad iš kurio gamintojo atsakomybės reikalauti? Tačiau tokių atvejų būna gana daug. Pagrindinė garantinės priežiūros sąlyga – naudoti sistemines medžiagas, viską tinkamai suprojektuoti, sumontuoti, atlikti hidraulinius bandymus ir kitas procedūras, reikalingas prieš pradedant eksploatuoti įrangą. Suprantama, būtina sistemą ir tinkamai eksploatuoti", – aiškino A.Laukys.

Vis dėlto jis pritarė, kad medžiagų kokybė turi didelę reikšmę. Reikia žiūrėti, kad jos atitiktų reikalavimus ir standartus, būtų sertifikuotos. Lietuvoje pasitaiko, kad pardavėjai kartais nepaiso taisyklių ir parduoda ne sistemas, bet pavienes atskirų gamintojų dalis. Iš jų sumontuota sistema gali trumpai veikti.

"Jeigu kyla abejonių, kad dėl broko kaltas medžiagos gamintojas, o ne montuotojas, laboratorijoje viskas išsiaiškinama. Be abejonės, gali būti medžiagų mechaninių pažeidimų jas transportuojant ar montuojant. Tad visuomet patariame atlikti hidraulinius bandymus prieš pradedant eksploatuoti sistemą", – sakė A.Laukys.

Lieka tik teorinė galimybė

Dalius Baranauskas, Advokatų kontoros " Baranauskas ir Valčiukas Hansa Law Offices" advokatas

Naujakuriai dažnai lieka neapsaugoti. Jeigu statybų įmonės dirba daugelį metų, tuomet mažiau abejonių, kad jos nevykdys savo garantinių įsipareigojimų išryškėjus brokui. Tačiau būta įmonių, kurios sukurtos tik vienam projektui įgyvendinti. Pastatomas namas, butai parduodami ir įmonė iš karto likviduojama. Šitaip daryta siekiant išvengti gyventojų pretenzijų dėl nekokybiško darbo. O jeigu tie patys veikėjai sugalvodavo statyti naują daugiabutį, steigdavo kitą įmonę tam projektui įgyvendinti. Aišku, toks modelis buvo sukurtas ne tik siekiant išvengti atsakomybės dėl prastų darbų, bet daugiau vengiant sumokėti visus mokesčius.

Šiandien daug statybos įmonių bankrutuoja. Jeigu išryškėja darbų brokas, o jį padariusiai įmonei būna iškelta bankroto byla, gyventojai vargu ar gali tikėtis, kad klaidos bus ištaisytos. Vykdant bankroto procedūrą bendrovės negali vykdyti jokios veiklos. Būna tik pardavinėjamas jų turtas ir atsiskaitoma su kreditoriais.

Gyventojai gali ir patys už savo lėšas ištaisyti broką, pateikti sąskaitą bankroto bylos administratoriui. Tuomet teismas gali ir gyventojus priskirti prie kreditorių. Tačiau praktiškai atgauti pinigus naujakuriai vargu ar gali tikėtis, nes patektų tik į kreditorių eilės galą. Atsiskaičius su pirmais eilėje esančiais kreditoriais vargu ar liktų pinigų paskutiniams. Tad teoriškai tikėtis kompensacijų galima, bet praktiškai jas gauti – beveik ne.