Darbus dalijasi perpus

Devynmetis Adomas – „Šviesos“ mokyklos-darželio trečiokas. Penkerių Mykolas lanko tą pačią katalikiškos pakraipos ugdymo įstaigą. Ar sunku auginti tris vaikus? Pasirodo, nelengva. Ypač tada, kai ateina šventės.

„Tuomet pajunti, kad vaikų yra kur kas daugiau negu tėvų, – juokiasi Inga. – Šis ruduo mums buvo nelengvas. Adomą ruošėme Pirmajai Komunijai, tad visiems teko nuolat skubėti“, – pasakoja trijų sūnų mama. Tačiau vaikeliai laukti, todėl bet kokie rūpesčiai malonūs.

Kadangi vyras iki kaklo paniręs į verslo reikalus, visa namų ruoša, buitis gula ant Ingos pečių. Vis dėlto, kai reikia vaikus vežti į mokyklą, būrelį ar dar kur nors, prie vairo sėdasi tėtis.

„Dažnai sekmadienį į šv. Mišias važiuojame visi kartu. Aš suku ratus su vežimėliu aplinkui, o jie eina pasimelsti. Su vyru esame krikštyti, priėmę Santuokos sakramentą bažnyčioje, vaikus irgi pakrikštijome, tad nusprendėme eiti krikščionišku keliu ir toliau. Kai sūnūs užaugs, patys pasirinks, ar nori tęsti šią tikėjimo tradiciją“, – svarsto mama.

Pratina prie pareigų

Vaikai dar maži, tačiau mama stengiasi sugalvoti nors nedidelių pareigų. Berniukai turi pasikloti lovas, nunešti į skalbimo vietą nešvarius drabužius, palikti juos ten gražiai sulankstę. Kartais Inga paprašo Adomo padėti prižiūrėti mažąjį broliuką.

Neišskiriami: „Broliai ir susipyksta, ir susivaidija, ir net susimuša, bet po kelių minučių, žiūrėk, apsikabina ir vėl draugai“, – žino mama.

Pirmomis savaitėmis, vos parsivežus naujagimį namo, abu vyresnėliai reikalavo iš tėvų daugiau dėmesio nei įprastai, bet laikui bėgant priprato.

Ar netrūksta toje vyriškoje kompanijoje mergaitės? „Daug kas šito klausia, – juokiasi I. Galdikienė. – Man kol kas netrūksta. Adomas ir Mykolas labai vyriški, mėgsta su tėčiu dirbti kieme ūkio darbus – ir žolę pjauna, ir techniką taiso. Man iš šono net gražu žiūrėti, kaip jie visi trys puikiai sutaria. Kaip bus ateityje – vienas Dievas težino.“

Kiekybė nelygi kokybei

Buvo laikas, kai savo vyresnėliui Adomui mama norėjo skirti labai daug užklasinių veiklų. Iš pradžių ir jam, ir tėvams buvo smagu, bet paskui tas lakstymas iš vieno būrelio į kitą, vežiojimas į vėlyvas treniruotes labai apkarto.

„Turėjome tokią nerašytą taisyklę, kad pradėjęs eiti į kokį nors būrelį negali išsyk jo mesti: metus turi lankyti, kad suprastum, ar jis tau patinka“, – aiškina pašnekovė.

Pamačiusi, kad nuo daugybės veiklų vaikams daugiau streso nei apčiuopiamų pasiekimų, šiemet Inga nusprendė nebesiplėšyti ir padarė griežtą būrelių atranką. Paliko tik tuos, kurie yra sūnų mokykloje-darželyje.

„Ten jų aplinka, sūnūs viską žino, jaučiasi saugūs, turi draugų, tad gimus trečiam vaikui nebesiblaškome. Adomas šiuo metu šoka ir žaidžia šachmatais, o Mykolas, be šachmatų, dar lanko krepšinį. Savaitgaliais abu pagroja pianinu privačiose pamokose, kurių be galo laukia. Pasimokiau iš ankstesnės karčios patirties, kad ne visada daugybė reiškia kokybę“, – teigia I. Galdikienė.

Kieno užgaida pianinas? Tėvų. Pasirodo, jiems patinka gyvas instrumento skambesys. Vienu metu net pati Inga keliaudavo drauge su Adomu mokytis groti. Pagausėjus šeimai, mama užleido vietą savo jaunesniajam sūnui.

„Gera mokytoja, rami aplinka. Toje šeimoje taip pat auga trys sūnūs. Tik pagalvokite, argi kažkas keltųsi ankstyvą šeštadienio rytą, jei pianinas būtų kančia?“ – šypsosi Inga.

Anot jos, sūnums nereikia ruoštis jokiems pianino atsiskaitymams kaip muzikos mokykloje: jie tiesiog groja savo malonumui ir gali mėgautis tuo, ką daro.

Pasikliauja nuojauta

Paklausta, ar ji ir vyras turi vaikų auklėjimo sistemą, Inga susimąsto.

„Gal daugiau pasikliaujame nuojauta: juk kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Ir knygas apie tai skaitome, ir kalbamės su bendraamžiais, ir senelių klausiame patarimų, bet dažniausiai vadovaujamės savo širdimi. Ji viską pasako“, – teigia trijų sūnų mama.

Pomėgis: vienas iš Galdikų šeimos hobių – savaitgaliais keliauti po Lietuvą, lankyti įdomias mūsų šalies vietas.

Savo vaikus ji moko viskuo dalytis. Taip pat – neturėti nuo tėvelių jokių paslapčių. Nemeluoti. „Skatiname, kad vaikai kalbėtų apie savo išgyvenamas emocijas. Jei ant kažko pyksta – reikia išsisakyti. Jei baisu – irgi. Jei kažkoks sunkumas spaudžia širdelę – vėlgi neslėpti, o pasikalbėti“, – atskleidžia svarbią namų taisyklę pašnekovė.

Ar vaikai išdykę? Truputį. Ar pešasi? Kaipgi kitaip – juk berniukai. „Susipyksta, susivaidija, net susimuša, bet po kelių minučių, žiūrėk, apsikabina ir vėl draugai“, – juokiasi mama, leidžianti broliams išsiaiškinti patiems. Kas kita, kai konfliktas kyla tarp klasės ar būrelio draugų.

„Mūsų vyresnėlis – taikaus būdo, tad jei yra bent menkiausia proga praleisti ginčą – jis taip ir padarys. Todėl iš pradžių, kai Adomas skųsdavosi, kad vaikai jį skriaudžia, mudu su vyru nieko nesakydavome, tik jo pagailėdavome. Paskui pamatėme, kad sūnus pamažu tampa auka, o kiti tuo naudojasi. Teko sėstis prie stalo ir sugalvoti taktiką. Pakalbėjome su sūnumi, kad pirmas ginčo pradėti jis negali, bet apsiginti, jei kas puola žodžiais ar veiksmais, turi“, – prisimena rimtą pokalbį mama.

Kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Ir knygas apie tai skaitome, ir kalbamės su bendraamžiais, ir senelių klausiame patarimų, bet dažniausiai vadovaujamės savo širdimi.

Mykolas – kitoks. „Gal kad antras sūnus? – svarsto Inga. – Jis turi nuolat kovoti su broliu dėl savo pozicijų ir lyderystės. Todėl dažnai sulaukiu auklėtojos skambučio. Tada ilgai kalbamės ir sutariame dėl vieno: jei kas įžeidė, užgavo, būk malonus, nespręsk konflikto pats. Keliauk pas auklėtoją ir viską pasakyk.“

Bausmių nėra – tik padariniai

Bausmių sūnums tėvai neskiria. Jei nusikalsta – kurį laiką negalės žiūrėti filmukų. Jei kažkoks įvykis nutiko važiuojant paspirtuku – kurį laiką teks jį padėti į šalį.

Broliai labai supratingai priima savo netinkamo elgesio padarinius – susitaiko, neprotestuoja. Net pasako kiemo draugams, kad kelias dienas teks vaikščioti pėsčiomis: paspirtukai ilsisi sandėliuke.

„Mes su vyru irgi iš nieko nedarome dramų. Neieškome kaltų, o žiūrime, kaip geriausia elgtis tam tikroje situacijoje“, – aiškina Inga.

Dar vienas privalomas punktas jų vaikams – miego režimas. Nuo aštuntos iki devintos vakaro vyksta pasiruošimas nakčiai – pasakėlė, maudynės, pėdučių ir nugaryčių masažas su kvapniaisiais aliejukais. Gardūs kvapai, paglostymai, pamylavimai, apsikabinimai labai raminamai nuteikia berniukus, jie greitai užmiega.

Mažais žingsniais tvarumo link

Galdikai džiaugiasi, kad išsikrausčius gyventi į namą daug kas pasikeitė. Name gyvena dar tik pirmus metus, didelių daržų neturi.

„Tik pažindinamės su daržininkyste ir ūkio darbais, bet ateityje norėsime ir savo agurkiukų, ir pomidoriukų“, – sako pašnekovė.

Gyvenant bute tvarumas jų šeimai irgi buvo nesvetimas. Mamai smagu matyti, kaip Mykolas džiaugiasi, kad pagaliau priaugo vyresnio brolio Adomo drabužėlius ir nuo šiol galės juos dėvėti.

„Adomui labai svarbi ekologijos tema. Gal mato, kaip mudu su vyru apsiperkame ūkininkų turguje? Ten Adomas daug ko ragauja ir vis klausinėja, ar tai ekologiška?“ – juokiasi mama.

Tobulas Galdikų šeimos laisvalaikis – gamtoje. Šeima turi tradiciją kiekvieną vasarą važiuoti su palapine prie Baltųjų Lakajų ežero. Ten plaukioja valtimi, žvejoja, maudosi.

Visi mėgsta pasivaikščioti Panemunės šile, Kačerginės pušynuose. Jei turi daugiau laiko – keliauja po Lietuvą, lanko pažintinius takus, lipa į aukštus apžvalgos bokštus, kurie berniukams be galo patinka.

Visi Galdikai turi dviračius ir, kol Inga dar galėjo, visi keturi smagiai mynė pedalus. Važiuodavo iki Kulautuvos, maudydavosi karjeruose, o paskui su vėjeliu lėkdavo namo.

Per Kalėdas vaišins kaimynus

Šeimoje labai laukiamos Kalėdos. Visi seneliai suvažiuoja pas Ingą ir Gediminą. Poros draugai stebisi šia susiklosčiusia tradicija, nes dažniausiai patys vyksta pas tėvus į svečius.

Eglę šeima puošia likus porai savaičių iki Kalėdų. Kol gyveno ankštame bute, traukdavo iš sandėliuko dirbtinę. Persikrausčius į namą, atsirado daugiau vietos, tad šioms Kalėdoms žada pirkti tikrą, didelę, kvepiančią mišku žaliaskarę.

Smagu: mažieji Galdikai nekantrauja sulaukti Kalėdų ir iki soties pasimėgauti žiemos pramogomis.

Kūčių vakarą Galdikai turi gražią tradiciją užsiplikyti termosą arbatos, pasiimti maisto ir eiti pasivaikščioti su vaikais po Ąžuolyną. „Kol gyvenome bute, būdavo tokia romantiška vakaro idilė. Šiemet planuojame belstis pas kaimynus ir vaišinti juos pačių keptais pyragėliais. Esame naujakuriai, tad labai norisi susirasti draugų“, – atvirauja Inga.

Atsikrausčius gyventi į namą, vaikai nori ir šuniuko. Tačiau, kai mama pradeda vardyti pareigas, kurios tuomet tektų broliams, sūnūs apsiramina. „Užteks ir kanarėlės“, – sutartinai nusprendė jie.

Nelengvi pašnekesiai

Dešimties metų santuoką su Gediminu Inga vadina laiminga. Savąją laimę pora kuria per nuoširdžius, atvirus pokalbius, teisybės sakymą vienas kitam. Dar – begalinę kantrybę ir pakantumą.

„Negali keisti žmogaus pagal save. Jau seniai mudu su vyru nebandome keisti vienas kito. Per dešimt metų susitaikėme, kad iliuzijas reikia palikti už namų durų ir kad turime priimti vienas kitą tokius, kokie esame“, – šypsosi Inga.

Pora drauge ir versle. Tiesa, jis netradicinis – Galdikai turi kelis laidojimo namus. Auginant pirmagimį Adomą būdavo dienų, kai mama neturėdavo kur palikti sūnaus, – tekdavo vestis į darbą.

„Adomas ten prisižiūrėdavo visko – ir urnų, ir karstų. Klausdavo mūsų su vyru, kas čia, aiškindavome, kad urnos – tai gražios vazelės… Sūnui paaugus, supratome, kad atėjo laikas be užuolankų papasakoti viską, kaip yra iš tiesų. Kad žmogaus kūnas yra laikinas, tačiau jo siela – amžina, – sako mama, nevengianti su vaikais pokalbių apie mirtį. – Mūsų vaikai supranta, kad mirtis – natūralus dalykas. Kadangi jie dar nesusidūrę su artimo netektimi, priima šį faktą tarsi iš šalies.“

Šį opų klausimą Inga yra aptarusi ir su katalikų kunigais. Anot jų, slėpti nuo vaiko artimojo mirties tikrai nereikėtų: ir mažas žmogutis turi teisę žinoti apie netektį. „Vaikai labai imlūs ir protingi: jie puikiai priima visą informaciją, tik reikia mokėti ją kuo švelniau ir išmintingiau pateikti“, – tikina I. Galdikienė.