Margos girios šeimyna

R. Mazurkevičienė pagal išsilavinimą – anglų kalbos pedagogė, kuria taip niekada ir nedirbo. Anot jos, niekas, kol ji krimto aukštuosius mokslus universitete, vaikų ikimokykliniame ir mokykliniame ugdyme nepasikeitė.

„Mačiau ten daug nelaimingų vaikų, daug sisteminių ydų, kurios man, kaip jaunai pedagogei, nebuvo priimtinos“, – aiškina pašnekovė, po studijų baigimo dirbusi administracinį darbą.

Kai pirmajam Mazurkevičių sūnui Margiriui suėjo vieni, pora priėmė sprendimą kraustytis iš sostinės gyventi į gamtą. „Juokaujame, kad šitaip pateisinome vaiko vardą: Margiris tapo margos girios, kurioje auga daug visokių medžių, gyventoju“, – šypsosi mama, su šeima jau vienuoliktus metus gyvenanti vienkiemyje netoli Rūdiškių, Trakų rajone.

Bendraudama su savo būsimu vyru, Rūta labai daug laiko praleisdavo gamtoje. Kalbėdavosi, kaip norėtų gyventi, kai susituoks ir gims vaikai.

Mūsų vaikai keliasi be žadintuvo. Miegoti eina kasdien tuo pačiu metu. Mokytis broliai sėda abu kartu.

„Abu linkome prie to, kad gamta mums mielesnė negu miestas, todėl susiradome žemės sklypą maždaug 20 minučių atstumu nuo Trakų ir pasistatėme ten namą“, – pasakoja Rūta.

Namą nusprendė statyti ekologišką – iš molio. Jo plotas – maždaug 80 kv. m. Statybininkų nesamdė – pasiraitoję rankoves lipdė kartu su vyru Povilu, kuris kas rytą iš savo miškų važiuoja į darbą sostinėje.

Apvalus molinukas – pigesnis

Vos sugalvoję, kad statys molinį namą, Mazurkevičiai išsyk puolė domėtis tokių pastatų statyba. Ne tik teoriškai, bet ir praktiškai: važiavo į talkas pas bendraminčius, kurie statėsi tokias molines trobas.

„Padėjome jiems statybose, o drauge mokėmės patys. Iš pradžių nusilipdėme mažą molinį namuką, kuriame gyvenome, paskui, labiau įgudę, pasistatėme didesnį. Kodėl apvalų? Nes pigiau“, – vyro paskaičiavimams neprieštaravo žmona. Molinio namo stogas taip pat netradicinis – dengtas žole.

Rūtos vyras ne statybininkas: jis – elektronikos inžinierius, projektuoja mikroschemas, tačiau statant namą daug gerų patarimų davė jo tėtis, visą gyvenimą dirbantis su medžiu.

Pašnekovės mama, sužinojusi apie dukros sprendimą keltis į vienkiemį, netikėjo, kad kas nors gero iš to išeis. „Pati kaime augusi ji puikiai žinojo, kiek daug reikalų ten mūsų laukia. Vis gailėjo manęs, kad per sunkų kelią pasirinkau, – sako Rūta ir prisipažįsta, – buvo akimirkų, kai svarstėme su vyru, ką mes čia veikiame. Buvo net minčių grįžti atgal į miestą.“

Šiandien tokių abejonių nekyla: tiek tėvai, tiek trys jų atžalos – Margiris, Skovydas ir keturmetė Kangailė – džiaugiasi gamta, laisve ir nebeįsivaizduoja gyvenimo betoninėje miesto dėžutėje.

Namučiai: apvalųjį namą vyras su žmona nusilipdė patys, bet iš pradžių dar teko kelerius metus pagyventi kur kas mažesniame molinuke. Mazurkevičių šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Išeitis – ugdymas šeimoje

Margiriui paaugus, tėvai jį leido į valstybinį darželį sostinėje. Vaikas buvo labai judrus, emocionalus, sunkiai rasdavo ryšį su kitais grupės vaikais, pamažu pradėjo užsisklęsti.

„Tada feisbuke pamatėme žinutę, kad Trakuose kuriasi privatus darželis „Patirčių slėnis“. Nuvažiavome pasikalbėti, patiko. Ta draugystė, prasidėjusi prieš septynerius metus, tęsiasi iki šiol, nes nuo 2020-ųjų Dobrovolės kaime, Pabaliuose, „Patirčių slėnis“ atidarė ir pradinę mokyklą, pritaikytą mokytis vaikams, kurie naudojasi skirtingais intelektais ir skirtingais saviraiškos būdais“, – aiškina mama ir sako, kad pirmą klasę Margiris baigė būtent ten.

Kadangi vaiko emocionalumas, judrumas neslopo, tėvai vėl buvo priversti ieškoti geriausio sprendimo. Juo tapo žinia apie galimybę vaiką ugdyti šeimoje.

Rūta aiškina, kad šiandien tai – legalus mokymosi būdas, Lietuvoje veikiantis jau ketverius metus. Vaikas mokosi savarankiškai ir, esant poreikiui, konsultuojasi su konkrečios mokyklos ugdymo mentoriais, bendruomenės nariais. Per ugdymosi kelionę tėvus lydi kuratorių komanda. Naminukai gali dalyvauti mokyklos organizuojamuose renginiuose, ekskursijose ir kitose veiklose. „Mūsų vaikai irgi mokosi pagal Lietuvos nacionalinę švietimo programą. Skirtumas tik toks, kad mes, tėvai, savo vaikui galime parinkti ugdymo modelį – tokį, koks jam tinka labiausiai“, – džiaugiasi Rūta.

Variantų mokytis namuose yra daugybė: viskas priklauso nuo šeimos, jos poreikių ir norų. Kaip bendroji ugdymo programa bus pateikta konkrečiam vaikui – visiška šeimos laisvė. Mamos gali mokyti pačios, gali kooperuotis ir samdyti korepetitorius – viskas leistina, svarbu, kad testų ir egzaminų rezultatai būtų teigiami. „Mokomąją medžiagą galima pateikti kur kas įdomiau nei mokykloje: per judesį, įvairius projektus, patyrimą. Su pradinukais dirbti ypač lengva, nes jie dar ir labai imlūs aplinkai“, – ugdymo šeimoje praktika dalijasi mama.

Netikėtai tapo mokytoja

Nors pedagoginį išsilavinimą turinti Rūta mokytojauti mokykloje nepanoro, gyvenimas viską sudėliojo taip, kad teko tapti mokytoja savo vaikams. Ar jaunai moteriai nebuvo baisu, neabejojo savo jėgomis?

Anot R. Mazurkevičienės, pradžioje dvejonių būta. Drauge su vyru vakarais spėliodavo, ar toks ugdymo modelis tiks jų šeimai, o Margiriui – ar patiks. Guodė mintis, kad jiedu nepriima ilgalaikio sprendimo, o vienus metus tik pabandys.

„Kiekvienų mokslo metų pabaigoje mes susėsdavome visi trys ir kalbėdavomės, ką norime daryti toliau – tęsti mokslus namuose ar ieškoti kito varianto“, – pasakoja Rūta.

Kadangi Margiris pamažu žengia į paauglystę, jam norisi turėti daugiau draugų, tėvai vis dažniau pamąsto, kad šeštoje klasėje bandys jį leisti į mokyklą arba siūlys derinti mokslą namuose ir mokykloje.

Rūta dėkinga „Patirčių slėnio“ pedagogams, kurie padeda susigaudyti ugdymo programose, bet kartu ir nesikiša į tėvų darbą. Mokslo metų pabaigoje naminukai laiko testus – gyvai arba nuotoliniu būdu. Žiūrima, ar vaikai padarė pažangą, ar gali ir toliau būti mokomi šeimoje.

Vaikas – vedlys, mama – mentorė

Priežastys, kurios verčia tėvus rinktis ugdymą šeimoje, pasak Rūtos, įvairios. Dažniausiai naminukų tėvai įvardija šia – dėmesys vaiko autentiškumui, mokymasis be streso.

„Yra vaikų, kurie nesugeba visų pamokų mokykloje išsėdėti. Namuose jiems to daryti nereikia, nes gali mokytis savu ritmu. Arba jei dailyraštis nepavyksta pirmoje klasėje, naminukas jo gali imtis vėliau, visą dėmesį pirmoje klasėje skirdamas tiems dalykams, kurie nekelia atstūmimo reakcijos ir sekasi geriau“, – aiškina Rūta ir priduria, kad šiame ugdymo modelyje vaikas yra vedlys, o mama – jo mentorė ir pagalbininkė.

Ar vaikų ugdymas Mazurkevičių namuose remiasi tam tikra rutina? Be abejonės. Jų šeimai artimoje Valdorfo pedagogikoje taip pat akcentuojamas metų ritmas, dienos rutina. „Kai yra pastovumas, – sako ji, – vaikai jaučia ir didesnį saugumą.“

Pabandę mokytis rytais, per pietus ir vakarais, galiausiai šeima priėmė sprendimą mokytis rytiniu laiku.

„Mūsų vaikai keliasi be žadintuvo. Miegoti eina kasdien tuo pačiu metu. Mokytis broliai sėda abu kartu, tik Margiriui ta pati tema būna išdėstoma plačiau, o Skovydui – siauriau. Tiek, kiek reikia žinoti jo amžiaus vaikui. Jei jam įdomu ir norisi gilintis – jokių problemų! – šypsosi Rūta ir sako vadovėlių, pratybų nenaudojanti. – Kadangi Margiris labai domisi matematika, uždavinius jis sprendžia eduten.lt platformoje.“

Mėgsta projektus

Kaip mama-mokytoja ruošiasi pamokoms? Rūta sako, kad padeda bibliotekos, internetas. Be to, jai patinka projektinis mokymas. Broliai labai mėgsta daryti projektus, kurie apima daug mokomųjų dalykų.

„Mokslo metų pradžioje su vaikais nupiešėme žmogų ir surašėme visus su juo susijusius žodžius. Sūnūs rinkosi po vieną žodį ir nagrinėjo jį. Pavyzdžiui, kai kalbėjome apie akį, darėme akinius, aiškinomės, kaip jie veikia. Pastebėjau, kad jie geriau įsimena tuos dalykus, kuriuos atranda per patyrimą, o ne per sausą mokymąsi“, – pasakoja Rūta ir tikina, kad su geromis emocijoms įgyta informacija ilgiau išlieka vaikų atmintyje.

Iš pradžių mama nerimavo, kas bus, jei vieni mokomieji dalykai sūnums patiks, o kitų mokytis jie nenorės. Tačiau laikas parodė, kad atradus motyvacijos viskas stoja į savo vietas.

„Mano vaikai praktikai. Jie visada nori žinoti, kodėl mokosi to ar ano. Tarkime, Skovydas labai mėgsta gaminti. Recepte radęs, kad cukraus turi būti ½ stiklinės, domisi, kodėl toks keistas skaičius. Taip natūraliai ateina laikas pakalbėti apie trupmenas“, – šypsosi ji.

Išgirdusi abejonę, kad buvusiam naminukui perėjimas į tradicinę mokyklą su tradicine ugdymo sistema gali būti skaudus ar net neįmanomas, Rūta tikina, kad stebės savo vaikus ir tarsis su jais.

Skovydas, anot jos, išvis nežada lankyti mokyklos: berniukas nori visus dvylika metų mokytis tik namuose. Viena iš priežasčių – sūnus jautrus dirbtiniams garsams, žmonių keliamam triukšmui. Visai kas kita, kai jį, vos peržengusį namų slenkstį, pasitinka gamtos garsai, kurie septynmečiui labai patinka.

Ką, kol broliai mokosi, veikia mažoji Kangailė? „Kartoja viską, ką daro broliai: mokosi anglų kalbos žodžių, piešia, lipdo“, – aiškina mama.

Po pamokų – į būrelius

Retas vaikas po pamokų nieko nelanko, nes kuo daugiau užimtumo, tuo mažiau spoksojimo į telefonų, planšečių ekranus.

„Maniškiai laisvu laiku labai mėgsta konstruoti iš lego kaladėlių, todėl šią vasarą pažadėjome skristi į Daniją – į išsvajotąjį „Legolendą“, – dalijasi atostogų planais R. Mazurkevičienė.

Pomėgis: Margiris ir Skovydas laisvalaikiu mėgsta žaisti šachmatais. Mazurkevičių šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Po pamokų jos vaikai lekia į gamtą, kuri prasideda tiesiog kieme – karstosi po medžius, važinėja dviračiais, padeda mamai rinkti vaistažoles. Atsiradus uogų, grybų – visi eina uogauti, grybauti.

Kai jaunos moters kasdienė rutina sukasi daugiausia apie namus ir vaikus, natūraliai kyla klausimas, kaip Rūta nepervargsta. „Kai mamai tenka didelis krūvis, – sako ji, – svarbu, kad vyras jai padėtų. Todėl su Povilu esame sutarę, kad ir aš turėsiu laisvų vakarų, kuomet galėsiu įsikrauti ir rytą pradėti vėl kupina energijos, meilės vaikams.“

Įdomu: Margiris mokosi piešti 3D piešinius. Mazurkevičių šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Ar savo sūnums mokytojauja tik Rūta, ar mentoriumi gali tapti ir jos vyras Povilas? „Gali būti ir jis, – aiškina žmona. – Tarkime, neseniai Margiriui parūpo, kaip apskaičiuoti įvairių geometrinių figūrų plotą. Į pagalbą atėjo vyras ir visi skaičiavo, išvedinėjo formules. Skovydas tuo tarpu užsimanė skristi į kosmosą. Susirado tokią programėlę, kur galima statyti savo raketas, leisti jas į kosmosą. Dėl to teko dažniau prisėsti prie anglų kalbos (instrukcijos juk surašytos angliškai), pasigilinti į kosminius dalykus – pažiūrėti filmukų paieškoti įdomios informacijos apie tai internete.“

Anot jos, nors anglų kalba nėra mėgstamiausias brolių dalykas, tačiau programėlės, filmukai „Youtube“ – viskas anglų kalba, tad nori nenori tenka jos mokytis.

Atsipalaiduoja gamtoje

Sakoma, kad laiminga mama – laiminga šeima. Kokiu laimės receptu naudojasi Rūta, kai trys išdykėliai visiškai iškrauna jos kantrybės baterijas?

„Gyvename šalia miško, tad dažnai naudojuosi jo terapija. Kitąsyk padeda daržai: man patinka, kai galiu suleisti rankas į žemę, įsižeminti. Gerai veikia ir rankdarbiai. Tai makramė pinu, tai kokią juostą audžiu ar mezgu, siuvinėju. Kai jau visai striuka – įsijungiu filmą ir šiek tiek pabūnu kitoje realybėje“, – juokiasi ji.

Rūta mini vieną iš didžiausių ugdymo šeimoje mitų – esą naminukams trūksta socializacijos. Jos nuomone, mokyklose socializacija yra priverstinė: sėdėdamas tarp 30 bendraamžių, vaikas tarsi privalo iš jų susirasti draugą. O ką daryti, jei tokio nėra?

„Mano vaikai gali rinktis: juk nesėdime visąlaik namuose. Vykstame į Trakus, kur didieji lanko muzikos, keramikos, programavimo būrelius; dalyvaujame edukacijose, renginiuose; naminukų bendruomenės užsiėmimuose, kuriuos organizuoja „Patirčių slėnis“, – džiaugiasi ji.

Kol broliai mokosi groti ar programuoti, mažoji sesutė su mama žingsniuoja į Trakų biblioteką, vaikštinėja palei ežerus, apeina vaikų žaidimų aikšteles.

Ne vienas, perskaitęs Mazurkevičių šeimos istoriją, pamanys, kad ji skamba per daug gerai, todėl prašau Rūtos pasidalyti ir iššūkiais, kuriuos tenka įveikti.

„Niekada apie iššūkius negalvojau, bet jei jau klausiate, tai ugdymas šeimoje yra labai dinamiškas. Vaikai greitai keičiasi. Rodos, jau atrandi jiems tinkantį mokymosi modelį, metodą, o praeina mėnuo, kitas – pasikeičia vaiko poreikiai, domėjimosi sritis, ir tu vėl turi ieškoti kito priėjimo“, – atvirauja Rūta, tėvams, ugdantiems vaikus-naminukus, linkinti drąsos ir kūrybiškumo.