Bando įleisti šaknis

37-erių Alena su vyru Anatolijumi (43-ejų) ir trimis vaikais – aštuoniolikmete Margarita, šešiolikmečiu Danilu ir penkerių Luiza apsistojo Kaune. Ramina vaikus, kad tik metams, kol tėvynėje viskas aprims. Mat vyresnieji veržte veržiasi pas gimtinėje likusius savo draugus – kasdien su jais susirašinėja, žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau Alena tiki, kad Kaunas jų šeimai gali tapti ilgalaikiais namais. Mažoji Luiza čia pradėjo lankyti darželį, sūnus Danilas – ukrainietišką mokyklą „Heroiam Slava“, o vyriausioji Margarita rudenį įstojo į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą. Ten ji mokosi kosmetologijos paslapčių.

Darbą čia surado ir Alena. Jauna moteris gyvenimu nesiskundžia – paliatyviais ligoniais rūpinasi su vėjeliu – ech, tas smarkus slaviškas temperamentas! Džiaugiasi, kad su daugeliu vyresnių pacientų gali susišnekėti rusų kalba, kol lietuvių mokosi.

Alenos vyras dirba statybose. Buvo laikas, kai namų statyti jis vykdavo į šalį agresorę – moteris net nenori ištarti jos vardo. Dirbo Vladivostoke, paskui Lenkijoje, kol galiausiai atsidūrė Lietuvoje.

Palengvėjimas: gera mamai, kai vaikai saugūs ir aprūpinti. Tuomet lieka laiko smagioms fotosesijoms lietuviškoje gamtoje. A. Vorobjovos asmeninio archyvo nuotr.

Gimtasis kaimas – prie Chersono

Paprašyta papasakoti apie savo namus, paliktus Ukrainoje, moteris giliai atsidūsta. Jų gimtasis kaimas yra netoli Chersono miesto, esančio pietų Ukrainoje, Dniepro žemupyje. Namas su visu ūkiu jai atiteko iš močiutės. Ten moteris pradėjo kurti naują gyvenimą su antruoju savo vyru Anatolijumi, susilaukė dukrelės Luizos.

„Kai gimė mažoji, paprašiau, kad vyras nebevažinėtų dirbti į statybas Rusijoje. Kokia čia šeima, sakiau, jei pusmetį šeimininko nėra namie! Jis manęs paklausė ir susirado darbą vietinėje gamykloje, vėliau dirbo maršrutinio taksi vairuotoju. Tačiau pinigų buičiai vis trūko ir trūko... Norėjosi man tą močiutės namą renovuoti, kiemą gražiai sutvarkyti“, – dalijasi savo svajonėmis A. Vorobjova.

Tuo metu Alena dirbo odontologijos klinikoje, buvo gydytojos padėjėja. Atėjo laikas, kai reikėjo lankyti profesinio tobulinimosi kursus, gilinti žinias, kelti kvalifikaciją, tačiau to sau negalėjo leisti.

„Mama jau kelerius metus nesikėlė iš lovos – sirgo onkologine liga. Sesuo girtavo. Reikėjo rūpintis tiek mama, tiek savo ir sesės vaikais. Neturėjau nei pinigų, už ką mokytis, nei psichologinių ar fizinių jėgų“, – apgailestauja pašnekovė.

Ji džiaugiasi, kad su vyriausios dukros Margaritos tėvu šiuo metu palaiko draugiškus santykius. „Buvo laikas, kai jis įniko į alkoholį. Teko skirtis. Dabar, šaunuolis, suėmė save į rankas. Jis irgi Lietuvoje, dirba toje pačioje statybų įmonėje kaip ir mano antrasis vyras Anatolijus. Jie draugai“, – šypsosi Alena.

Šešiolikmetis Danilas – Alenos sesers sūnus. Alena berniuką įsisūnijo, kai šiam tebuvo treji. „Sesuo labai gėrė. Spėju, kad ta problema jau slypėjo jos genuose iš tėvo pusės (mūsų tėvai skirtingi). Visaip bandėme ją nuo to gelbėti: ir kalbėdavomės, ir į kliniką vežėme, didelius pinigus už gydymą mokėjome – niekas nepadėjo. Šiuo metu ji likusi Ukrainoje, nepalaikome tiesioginio ryšio, tik per kaimynus sužinau, kaip ji laikosi“, – atvirauja A. Vorobjova.

Anot Alenos, Danilas šią istoriją žino ir jau nuo pačių pirmo bendro gyvenimo dienų vadina ją mama.

Slapstėsi kaimynės rūsyje

„Vasario 11-ąją vyras atvyko į Lietuvą, o vasario 24-ąją Rusija pradėjo karo veiksmus Ukrainoje“, – ima gniaužyti kumščius Alena, prabilusi apie juodąją datą.

Moteris su vaikais tuomet gyveno savo namuose, kaime. Ar iki to laiko nejautė vis didėjančios karo grėsmės? Pasak Alenos, daug ką žmonės aplinkui kalbėjo.

„Gyvenome be televizijos. Jei norėdavome kažką pasižiūrėti, jungdavome kompiuterį, jutubą. Tiesa, anyta vis šnekėdavo, kad reikia būti pasiruošusiems ir kad visi privalo turėti iš anksto sukrautą lagaminą su maistu, drabužiais, asmens dokumentais. Tačiau tuo metu labiau jaudinausi dėl išvykusio vyro. Nežinojau, ar Lietuvoje jis gaus darbą, ar turės kur nakvoti, juk kišenpinigių beveik neturėjo...“ – prisipažįsta Alena.

Karas vis dėlto prasidėjo. Vyras išgyveno dėl šeimos būdamas Lietuvoje, o Alena su vaikais daugumą naktų leido slapstydamiesi kaimynės rūsyje.

Paklausta, ar jų kaimelį buvo okupavę rusų kareiviai, liūdnai linksi galvą. Jie vaikščiodavo po namus, tikrino dokumentus, telefonus. Iš pradžių mandagiai, paskui įsidrąsinę ėmė savivaliauti.

„Aš viena, moteris su trimis vaikais, tarp kurių vyriausioji Margarita – graži aštuoniolikmetė. Kas galėjo garantuoti, kad rusai nieko jai nepadarys. Jei kas iš kaimynų neatidarydavo durų – šaudė, versdavo jas per jėgą. Jei šuo kieme lodavo – nušaudavo“, – krūpčioja pasakodama.

Pažinimas: vos tik atsiranda laiko ir galimybių, Vorobjovai stengiasi pakeliauti po Lietuvą. A. Vorobjovos asmeninio archyvo nuotr.

Pasikeitęs gyvenimas

Šeima kentėjo, kol galėjo. Kareiviai blokuodavo kelius – neleisdavo į parduotuves atvežti maisto. Pasak A. Vorobjovos, buvo viena vienintelė mašina, kurios vairuotojas kažkaip sutardavo su okupantais, – atveždavo brangių maisto prekių.

„Prieš karą obuoliai kainavo 12 ukrainietiškų grivinų, prasidėjus karui – 45! – pasakoja moteris. – Imdavome tik tiek, kiek reikia. Trims savo vaikams aš pirkdavau po tris obuolius, kad jų liktų ir kitiems.“ Vyresnieji į mokyklą nėjo – sėdėjo namuose. Visi darbai irgi užsidarė. Žmonės turėjo gyventi iš santaupų. Norint išsigryninti pinigų ar atsiskaityti banko kortele, reikėjo mokėti nemažus procentus.

„Kiekvieną dieną taupiau. Ypač maistą. Pati labai sulysau. Laimei, pirmasis mano vyras davė mums šiek tiek pinigų, už kuriuos tą mėnesį ir gyvenome“, – su dėkingumu prisimena buvusį sutuoktinį.

Vakare į lovas žmonės guldavosi apsirengę ne pižamomis, o šiltais žieminiais drabužiais, kad išgirdę pavojaus signalą spėtų į rūsį pasislėpti nuo bombų.

Su vaikais buvome ką tik sugrįžę iš rūsio, kuriame slapstėmės naktį. Išvažiavome beveik kaip stovime – nuogi, basi, kad tik su dokumentais!

 

Pabėgimas iš pragaro

Kovo 27-ąją Alena su vaikais gavo šansą pabėgti. Nebegalėjo ilgiau tverti kasdienės psichologinės įtampos.

„Atsitiko taip, kad gera mano mamos draugė, gyvenanti Italijoje, prasidėjus karui viešėjo Chersone. Jai taip pat teko daugybę dienų slapstytis savo namo rūsyje, bet kovo 27-osios rytą ji man paskambino ir liepė ruoštis. Sakė: „Kraukis lagaminą – po valandos išvykstame!“ Su vaikais buvome ką tik sugrįžę iš rūsio, kuriame slapstėmės naktį. Išvažiavome beveik kaip stovime – nuogi, basi, kad tik su dokumentais!“ – prisimena moteris.

Paskutinę minutę Alena dar spėjo užmaišyti dubenyje varškės Luizai, kad pavalgydintų mašinoje. „Tą dubenėlį ligi šiol vežiojuosi iš vienų nuomojamų namų į kitus kaip kokį talismaną, padėjusį mums saugiai išvykti“, – liūdnai šypsosi moteris.

Paklausta, kaip sekėsi evakuotis iš kaimelio, sako, kad sėkmingai. „Išvažiavome dviem mašinomis. Teko kirsti keturis kareivių, stovinčių su automatais, postus. Kai tai matai filme, yra vienaip, bet kai tas filmas vyksta tau prieš akis – jautiesi baisiai! Visą kelią verkiau, nes jie stovėjo mūsų žemėje kaip kokie šeimininkai“, – graudinasi A. Vorobjova. Moteris buvo prisiklausiusi visokių baisių istorijų, kad į mašinų kolonas rusų kareiviai šaudo be gailesčio.

Pirmoji Alenos ir jos vaikų nakvynė buvo Odesoje. Čia juos priglaudė pažįstami. Šeima ramiai pernakvojo, sočiai pavalgė.

„Kai ryte grįžau iš parduotuvės ir išdalijau vaikams maistą, mažoji taip godžiai valgė dešrą, lyg koks alkanas šuniukas. Vėliau atvažiavo vyro draugas ir nuvežė į Lenkijos pasienį, iš kur mus pasiėmė pats Anatolijus“, – ilgos kelionės į Lietuvą odisėją baigia slaugė.

Keliautojams norėjosi tik nusiprausti ir eiti miegoti, tačiau vos peržengę būsimų namų slenkstį jie susidūrė su skaudžia realybe: mat iki tol bute gyveno statybininkai vyrai. „Netvarka, nešvara, indai prikepę, riebaluoti. Dukra pradėjo verkti, kad nori namo, bet aš suėmiau save į rankas ir pasakiau, kad nuo šiol čia bus mūsų namai, todėl turime juos susitvarkyti“, – pasakoja Alena.

A. Vorobjovos asmeninio archyvo nuotr.

Patyrė įvairių sunkumų

Šiuo metu Vorobjovų šeimos gyvenimas jau įgavęs saugią rutiną – abu tėvai dirba, didieji vaikai mokosi, mažoji Luiza lanko darželį. Sunkiausia visiems pralaužti kalbos barjerą.

„Statybose vyras dirba su ukrainiečiais, tad lietuvių kalbos negirdi. Aš su slaugėmis bendrauju rusiškai, tiesa, jau moku ir kelis žodžius lietuviškai. Vyresnėlei Margaritai turbūt sunkiausia, mat jos kosmetologijos paskaitos vyksta tik lietuvių kalba“, – savo problemomis dalijasi Alena.

Dar priduria, kad persikraustę į Lietuvą visi patyrė nemažai sveikatos problemų: „Kiek čia pabuvus, vaikams pradėjo byrėti dantys, nebelaikė plombos… Kai dantis sutvarkėme, prasidėjo kitos ligos. Luiza pradėjo lankyti darželį. Susirgo plaučių uždegimu, paskui – skarlatina.“

Alenai atrodo, kad ligos juos ėmė pulti pirmiausia dėl pasikeitusio klimato: iki tol Vorobjovai gyveno Ukrainos pietuose, kur vasarą, įdienojus, termometro stulpelis rodydavo net 50 °C karščio!

Šiuo metu didysis mamos rūpestis – mažoji Luiza. Ji nebenori eiti į darželį. Skundžiasi, kad vaikai su ja nedraugauja, nes ji nemoka jų kalbos.

A. Vorobjovos asmeninio archyvo nuotr.

Nudžiugino darbdavio dovana

Ką ukrainiečių šeima mėgsta veikti savaitgaliais? Alena juokiasi, kad laisvomis dienomis daro namuose tvarką. Kai susitvarko, važiuoja į gamtą, kepa šašlykus.

„Mano vyras, kai dar gyvenome Ukrainoje, namuose turėjo visą suvirinimo įrangą. Buvo pats padaręs mums šašlykinę. Atvykus į Lietuvą, teko nusipirkti“, – sako Alena.

Balandžio 11-ąją abu su vyru atšventė gimtadienius: ir Alena, ir Anatolijus gimę tą pačią dieną. Moteris džiaugiasi, kad ta proga vyro darbdavys jiems padovanojo savaitgalį prie jūros Klaipėdoje – kelioms dienoms užsakė poilsio namuose nakvynę.

„Labai apsidžiaugiau, kad vaikai pagaliau pakvėpuos tyru jūros oru. Kaip tyčia mažiukė pasigavo kažkokią infekciją ir tą savaitgalį su ja atsidūrėme infekcinėje ligoninėje. Kelionę prie Baltijos jūros teko atidėti“, – liūdnai šypsosi moteris.

Kol gyveno Ukrainoje, Alena su vaikais dažnai važiuodavo ilsėtis prie Juodosios jūros. „Kai buvau maža, neturėjau tokios galimybės, užtai, kai ištekėjau, prisiekiau sau, kad mano vaikai kiekvieną vasarą bent po savaitę atostogaus prie jūros. Taip ir buvo“, – tikina ukrainietė.

Gamina ukrainietiškus barščius

Ar gyvendama Lietuvoje savo šeimą maitina lietuviškais, o gal ukrainietiškais patiekalais? Anot šeimininkės, ukrainiečių virtuvė jiems artimesnė.

Tiesa, bandė valgyti ir cepelinus. Suaugusiesiems patiko, o štai vaikams nelabai. Vorobjovų mėgstamiausi – riebūs ukrainietiški barščiai su kiaulienos gabaliukais. Kai pirmąsyk, vyro paprašyta, bandė juos virti Kaune, greitai suprato, kad lietuviškos kiaulės skiriasi nuo ukrainietiškų. Namuose kiaulės koją virdavo ilgai – beveik dvi valandas, o čia po tiek laiko mėsa ėmė ir sukrito.

Kol gyveno savo kaime, kauliukus nuo mėsos atiduodavo kiemo šunims. Kadangi vaikai jų labai ilgėjosi, tėvai padarė staigmeną – nupirko toiterjerą Ričį. Džiaugsmo buvo visiems, bet labiausiai – vyriausiai Alenos dukrai Margaritai. Ji dabar daugiausia rūpinasi augintiniu.

Namus patikėjo saviems

Sūnus Danilas, nors eina į ukrainietišką mokyklą, susirado draugų, nuolat klausinėja, kada galės grįžti namo. Bent jau trumpam – atostogų.

„Nežinau, ką jam atsakyti. Žinau tik viena, kad artimiausius kelerius metus mes dar tikrai gyvensime Lietuvoje, – pripažįsta realybę Alena. – Juk Ukrainoje labai pavojinga – viskas aplinkui namus, kaimus užminuota, nuo rusų paliktų minų žūsta taikūs žmonės. Be to, ir pragyvenimas labai brangus, darbų nėra. Ką veikti sugrįžus?!“

Kas šiuo metu gyvena jos namuose? Anot moters, ačiū Dievui, kad juose nė kvapo rusų kareivių nebuvo. Kai teritoriją atkovojo Ukrainos kariai, jos namuose iš pradžių apsigyveno vienuolika ukrainiečių karių, paskui liko šeši, o galiausiai – tik vienas. Pas jį atvyko žmona su vaiku. Alena pasiūlė jiems likti ir gyventi, jei nori. Naudotis paliktais drabužiais, daiktais. Už dyką.

„Aš ne tokia, kad iš saviškių imčiau pinigus. Mainais tik paprašiau pasirūpinti mano ūkiu – šuneliais, katėmis. Kai namuose apsigyveno jauna šeima, pasijutau rami. Žinau, kad kažkas mūsų namais rūpinasi, kad jų netrypia agresorių ar kolaborantų kojos“, – užsidegusi kalba A. Vorobjova.