Daiktai ir istorija

"Man visada norisi kuo greičiau grįžti namo. Čia man gera, jauku, ramu. Daugeliui pasirodys, kad gyvenu apsikrovusi begale nereikalingų daiktų, bet šiuo metu madingas minimalistinis interjero stilius – ne man. Beje, mokslininkai pastebėjo, kad ilgainiui gyventi išpuoselėtoje sterilioje aplinkoje darosi ne itin malonu – būsto erdves norisi sušildyti dekoratyviomis detalėmis", – pastebi V.Karmalavičienė ir kviečia apsidairyti aplinkui.

Visa, kas supa Violetą, jai yra labai svarbu ir reikšminga. "Nieko negaliu sukišti į stalčius, juolab išmesti. Nesu daiktų vergė: pinigus mieliau leidžiu knygoms, bilietams į koncertą, spektaklį. Man daiktas – niekas: atėjo ir išėjo. Jei tik žmogui patinka, lengva ranka atiduodu, dovanoju. Tačiau visi šie suvenyrai, nuotraukos, įvairios interjero detalės – ne paprasti daiktai, o mano, mūsų šeimos istorija – dovanos, prisiminimai, įspūdžiai, įsimintini susitikimai, emocijos. Negi galima juos nubraukti it dulkes nuo stalo?.." – dalijasi pašnekovė.

Violetos namuose iš tiesų visko labai daug: gėlių ir knygų, paveikslų ir meno darbų, suvenyrų ir įvairių mielų detalių. Negali nepastebėti baltutėlio alebastro skulptūrėlių rinkinio iš Egipto, įspūdingų Venecijos kaukių, suvenyrų iš Japonijos, auksu tviskančio "Oskaro", dedikuoto pačiai geriausiai tetai, didžiulio dubens su akmenėliais – tikrų tikriausiais stebuklais, kaip juos vadina šeimininkė.

Nusipirkti daiktą paprasta, tačiau jis – bedvasis, o galvoje subrandinti ir savo rankomis realizuoti sumanymai aplinkai suteikia individualumo, jaukumo.

"Šis iš Las Vegaso – sūnėnas atvežė, o šitas, panašus į graikinį riešutą, – iš Orvidų sodybos, štai – Dykumų rožė, dar vadinama proto akmeniu, o čia gabalėliai Berlyno sienos ir Piotro Stolypino dvaro rūmų Kalnaberžėje. Nors atkeliavo iš įvairių pasaulio kraštų, visi jie sušildyti tos pačios saulės, turi nuostabią energetiką. Ar jaučiate?" – klausia pašnekovė, į delną dėdama obuolio graužtuko formos akmenėlį iš Turkijos.

Violeta šypsosi ir tikina, kad ją, kaip ir kiekvieną moterį, traukia grožis. Todėl nenuostabu, kad kolekcijų šiame nedideliame bute – ne viena. Bene didžiausia, kurios negali nepastebėti, – įvairiomis technikomis sukurtų menininkų paveikslų, jie draugiškai pasisprausdami puošia absoliučiai visas būsto sienas. Kiek mažesnė – virtuvės lentynėlėje keliomis eilėmis išrikiuota suvenyrinių miniatiūrinių stikliukų kolekcija.

Kūryba: iš Venecijos parsivežtos kaukės įkvėpė sukurti originalius papuošalus. 

"Keliaudama ir pati perku kaip prisiminimą, ir draugai lauktuvių atveža, beje, kaip ir akmenėlius. Anksčiau turėjau itin gausią kolekciją puodelių su miestų, valstybių simboliais, paveiksliukais, tačiau išdalijau – ankšta, nesutelpa, – sako šeimininkė ir palieka intrigą. – Vėliau parodysiu dar vieną kolekciją, kuri ypač patinka stilingoms moterims ir skirta ne vien akims paganyti."

Emocinė tapyba

Violeta pati išmoningai dekoravo virtuvės sienas ir atnaujino seną, sovietinių laikų virtuvės spintelių komplektą, vąšelio nėrinių juostomis papuošė lentynėles, padarė akmenėlių kilimą, kurį vakarais skaitydama ar darydama rankdarbius mėgsta pasitiesti po kojomis, ant vidinių lauko durų nutapė spalvingame dangaus skliaute besišypsančią saulę, sienas puošia su įkvėpimu piešti jos paveikslai.

"Jokiu būdu nesitaikau į menininkų gretas – tai tik mano saviraiškos rezultatai. Man norisi kurti tarsi iš nieko – smagu, įdomu, įkvepia. Nusipirkti daiktą paprasta, tačiau jis – bedvasis, o galvoje subrandinti ir savo rankomis realizuoti sumanymai aplinkai suteikia individualumo, jaukumo", – mano pašnekovė.

Impulsas: tapydama Violeta niekada nesvarsto, ką vaizduos paveiksle, – atsiduoda akimirkos jausmui.

Kūryba visada buvo šalia. Violetos tėvelis laisvalaikiu inkrustacijos technika darė meniškus darbus iš medienos, mama kūrė eilėraščius, siuvinėjo, itin gerai siuvo, puošė save ir dukrą. Taip pat ji turėjo ir puikų stilių, kurį, kaip ir potraukį įvairiems rankų darbams, paveldėjo ir jos dukra Violeta. Tiesa, mergina pasirinko ir baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau beveik visą gyvenimą sukosi meno srityje: iš pradžių dirbo Dailininkų sąjungoje, vėliau – S.Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas), o prieš 22 metus Osvaldo Daugelio pakviesta atėjo dirbti į M.K.Čiurlionio dailės muziejų.

"Visada mėgau rankdarbius, bet apie tapybą negalvojau. Prisimenu, tuomet trumpai dirbau Kauno savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriuje, nuolat jaučiau didelę įtampą, greitai pervargdavau. Kartą grįžusi namo impulso pagauta suplėšiau seną suknelę, užtempiau ją ant rėmo, padengiau gruntu iš želatinos ir nupiešiau tai, kas plaukė iš vidaus. Piešinyje nebuvo nei siužeto, nei kažkokios minties – tiesiog ant drobės išliejau viską, kas buvo per ilgą laiką manyje susikaupę. Ir taip pasidarė gera, lengva..." – pasakoja pašnekovė ir pataria visiems išbandyti šią efektyvią meninės terapijos priemonę.

Ir dabar tapydama ji niekada nesvarsto, ką vaizduos paveiksle, koks bus jo koloritas – ant drobės gula emocijos. Tiesa, paskutinis Violetos darbas kur kas konkretesnis – spalvotos geometrijos mozaikoje ji pavaizdavo žaismingą varną – išminties simbolį.

Karoliukų pinklės

V.Karmalavičienė išbandė labai daug skirtingų rankdarbių technikų. Vienu metu ji buvo rimtai užsikrėtusi dekupažu: vaizdingais servetėlių lopeliais dailino viską, kas buvo po ranka, – įvairias dėžutes, šviestuvų gaubtus.

"Laimė, baldų nedekupažavau – nežinau, ką dabar būčiau dariusi", – juokiasi svetinga šeimininkė, kurios didžiausias pomėgis – papuošalų iš karoliukų kūryba. – Dažniausia papuošalus kuriu ilgais ir tamsiais šaltymečio vakarais. Šis užsiėmimas – taip pat saviraiška ir savotiška meditacija: padeda atsipalaiduoti, ramina, be to, teikia didelį džiaugsmą. Man malonus ne tik pats kūrybos procesas – emocinį pasitenkinimą jaučiu dovanodama savo rankų darbus."

Kolekcija: turtinga, net 67 rankinių kolekcija nedūlija – V.Karmalavičienė rankine pabrėžia pasirinktą įvaizdį.

Violeta pastebi, kad nė vieno per du dešimtmečius sukurto savo darbelio nėra pardavusi – dovanojimas jai teikia itin didelį pasitenkinimą, ypač jei puošmena buvo kurta galvojant apie konkretų žmogų.

"Atsižvelgiu į jo stilių, mėgstamas spalvas, sudedu savo prisiminimus, mintis, nuotaiką, todėl niekam kitam šis papuošalas ir neatiteks", – tikina pašnekovė.

Papuošalų kūryba Violetos gyvenime atsirado panašiu metu kaip ir tapyba. Ją įkvėpė muziejui dovanoti lituanistės, asmeniškai gerai pažįstamos Teresės Kuzmickienės rankdarbiai, taip pat jai, vienuoliktokei, Naujųjų metų proga mamos pasiūta ir karoliukais išsiuvinėta suknelė, prie kurios specialiai padarė apykaklės formos koljė ir apyrankės komplektą.

Iš pradžių V.Karmalavičienė darė seges – tiesiog sukdavo smulkių karoliukų vijas nuo centro spirale aplinkui, vėliau kilo mintis panaudoti pradėtas kolekcionuoti, o paskui jau specialiai tam tikslui parsivežtas miniatiūrines Venecijos kaukes, mamos pavyzdžiu sumanė karoliukais išsiuvinėti apykaklaitę, tokiu pat principu daryti apyrankes.

"Į segę "Vaikystė" sudėjau savo jaunų dienų prisiminimus: pirmą laikrodėlį, pirmą papuošaliuką, išsaugotus tų dienų niekučius, – rodo neįprastą, kutu dekoruotą puošmeną pašnekovė. – O šį iš Italijos parsivežtą suvenyrą klouną savaip pagražinau ir taip pat paverčiau sege."

Iš gamtos: pačios padarytas akmenų kilimėlis – ne tik interjero dekoras, bet ir relaksuojanti pėdas priemonė.

Tiek tapydama, tiek darydama aksesuarus, ji pasitiki įkvėpimu – jokių eskizų, vizijų ir jokių kopijų. Kiekvienas papuošalas – savitas ir ryškus. V.Karmalavičienė pataria segę segti ne tik tradiciškai prie krūtinės ar į atlapą, bet ir prie kišenės, juosmens, rankogalio, įvėrus juostelę ar kaspinėlį paversti įspūdinga kaklo puošmena.

Ignoruoja madą

Įvertinant nedidelį šios moters ūgį, visi jos kurti aksesuarai gana stambūs – dominuoja įvaizdyje, kuria savitą stilių.

"Tokia jau esu: niekada nežengiu koja kojon su mada, atvirkščiai – ją sąmoningai ignoruoju. Mano mėgstamiausia spalva – juoda. Ji – puikus fonas bet kokiems papuošalams. Neslėpsiu – labai mėgstu puoštis: įsisegu ar pasikabinu tiek savos kūrybos, tiek dovanų gautą papuošalą, prie jo priderinu apyrankę, žiedą, auskarus, rankinę, kitas garderobo detales. Viskas turi spalviškai derėti, būti harmoninga", – sako pašnekovė ir pabrėžia.

Šyptelėjusi Violeta išskuba į koridorių ir grįžta nešina žadėta intriga – glėbiu įspūdingų rankinių. Akivaizdu, kad jei tik galėtų kalbėti, didesnė jų dalis papasakotų po netikėtą savo gyvenimo istoriją: krokodilo oda, lakas, atlasas, dėžutės, vokelio, cilindro, pusmėnulio forma, sagtelės, originalūs užsegimai, įdomios rankenos, su garsių dizainerių monogramomis. Kolekcijoje – Violetos ir jos mamos, pirktos Lietuvos ir užsienio blusturgiuose, antikvariatuose ir stilingose salonuose, yra dovanotų aksesuarų.

"Aš nesu kolekcininkė: rankinių specialiai neieškau – jos pačios vienu ar kitu būdu mane suranda, o aš neatsilaikau prieš grožį, istoriją... – savo silpnybę išpažįsta kaunietė. – Seniausia rankinė datuojama 1920 m., nemažai jų iš prieškario ir pokario metų. Dabar mano kolekcijoje – 67 rankinės. Anksčiau turėjau kur kas daugiau, bet, kaip jau sakiau, labai mėgstu dovanoti – patinka ir atiduodu, man negaila."

V.Karmalavičienė įsitikinusi, kad rankinė moteriai labai svarbi: ji – jos stiliaus, charakterio, nuotaikos atspindys. Puikius pavyzdys – pati Violeta: ji gana dažnai keičia rankines, derina atsižvelgdama į poreikį ir įvaizdį.