1. Vaikai ir šunys. Be intymių meilės scenų, sunkiausi filmo epizodai buvo su vaikais ir šunimis. Pasak režisieriaus, tikrovėje, kaip ir Dakaro trasoje, nėra laiko repeticijoms, tad ne visada pavykdavo kaip norisi, nors šunys yra specialiai dresuoti, nuolat filmuojami kine ar reklamose. Scenų su vaikais filme ne tiek daug, tačiau kai filmavimo aikštelėje aktoriui reikia lieti ašaras, o vaikui norisi žaisti, ką daryti?

2.  „Nešaudantys“ ginklai. Pasak ginklininkų, per pirmą šaudymo pamainą režisierius turbūt pagerino šaudymo rekordus – vienas iš Lietuvoje tuo pat metu filmuotų užsienio filmų per savaitę neišnaudojo tiek kulkų, kiek „Pelėdų kalno“ filmavimo pamaina per dvi valandas. Nuo to karto režisieriui atrodė, kad reikiamu momentu, kai turi lietis kulkos, ginklai kaip tyčia užsikerta. Tačiau kai kas žinojo „nešaudančių“ ginklų paslaptį. Pasirodo, prodiuserė Justina Ragauskaitė itin kruopščiai sekė filmo biudžeto eilutes ir ribojo šaudymą. Režisieriau, nepykite. 

3.  Numirėliai. Kadangi tai istorinis filmas apie niūrią praeitį – scenų su negyvėliais neišvengsi. Aktoriai, kaip ir paprasti žmonės – prietaringi, niekas nenori filme būti kariamas, gulėti karste ar dalyvauti savo paties laidotuvėse. Pagal scenarijų, vienoje tokių scenų partizanų būrys turėjo „laidoti“ rusų raudonarmiečių išprievartautą ir nužudytą prūsę. Minties guldyti į karstą manekeną atsisakyta, nes atrodo labai netikroviškai, tad toje scenoje žiūrovai išvys Lietuvos policijos darbuotoją, suvaidinusią šį vaidmenį – Rūtą Martinkevičiūtę. O tarp tokių ne itin linksmų scenų turbūt didžiausias iššūkis teko aktoriui Aleksui Kazanavičiui – ruoštis „kartuvių“ scenai tiek fiziškai, tiek psichologiškai reikėjo kelias dienas. 

4.   Meilės scenos. Nors žiūrovo akiai jos patrauklios, režisierius įsitikinęs, kad filmuoti jas nėra malonu nei aktoriams, nei filmavimo komandai. Vis dėlto pirmą kartą A. Juzėno, kaip režisieriaus, lūkesčiai buvo visiškai patenkinti, o prieš aktorių partnerystę ir profesionalumą filmo dirigentas lenkia galvą. 

5. Grimas ir vis trumpėjanti Manto Zemlecko šukuosena. Vos pradėję filmuotis aktoriai gavo nurodymą – viso filmavimo metu nekeisti šukuosenų, t. y. nekirpti, nedažyti plaukų, o grimuotojai turėjo atidžiai sekti kiekvieno personažo makiažą, šukuosenas ir pan. Čia irgi teko susidurti su tam tikrais keblumais. Didžiausias iššūkis tiek režisieriui, tiek aktoriui Mantui Zemleckui, vaidinusiam partizanų vadą Kovą, buvo... aktoriaus plaukai! Vos nuėmus kepurę jie styrodavo į visas puses, vos ją užsidėdavo – Mantas tapdavo labiau panašus į modelį nei į partizaną. Nepaisant grimuotojų maišto ir scenų chronologijos, kiekvieną kartą Mantui filmuojantis jo šukuosena buvo vis trumpinama, kol galiausiai pasibaigus filmavimui aktorius virto trumpaplaukiu. 

6.   Režisierius. Audrius Juzėnas – perfekcionistas, galintis vietoj aktoriaus ar dublerio pats užlipti ant važiuojančio traukinio vagono ir komandai šaukti: „Filmuojam!“

7. Treniruotės ir kaskadininkai. Filme dirbo bene geriausias kaskadininkas Baltijos šalyse Saulius Janavičius, narų komanda. Tuo tarpu Arnas Danusas, vaidinęs jaunąjį partizaną Šmelingą, pusę metų treniravosi su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos bokso treneriais. 

8.  Švilpukas. Kartais skardus balsas ar racija filmavimo aikštelėse jau nebegelbsti. Rėk nerėkęs, tavęs negirdi. Režisieriaus atradimas – švilpukas! Tik kartais užsimiršęs režisierius švilpdavo ir meilės scenose. „O varge“, kaip pastebi pats Audrius, neįsivaizduojantis, kaip aktoriai ištvėrė jį ir šitą filmą. Bet švilpuko, tikina, nemes. 

9.   Režisieriaus akys. Šios akys – tai „Pelėdų kalno“ operatorius Rolandas Leonavičius, sužavėjęs visą komandą atsidavimu savo profesijai, darbo greičiu, kokybe ir darbo etika. Pasak režisieriaus, Rolandas, kaip paskutinis Sibiro mamutas, kurio šešėlyje telpa visa smėlio dėžė – filmavimo aikštelė, mat vos ne kiekvieną dieną spaudžiant 39-ą kadrą nė karto niekas iš jo neišgirdo niurzgėjimų. Visi siekė bendro tikslo – kokybiško kino filmo. 

10. Režisierius ir prodiuseriai – amžina kova. Režisierius „laužia“ komandą iki tobulumo, o štai prodiuserių darbas – kiekviename žingsnyje rasti kompromisą tarp norų ir galimybių tam, kad filmas apskritai pasirodytų kino ekrane. Kartais tam tenka imtis ir drastiškų priemonių. Viena tokių – filmavimui užsitęsus be nenumatytų aplinkybių per ilgai, prodiuserė Justina Ragauskaitė paskelbdavo išjungsianti elektrą. Kitaip tokių viršvalandžių kaina – kitos pamainos atšaukimas, mat komandos nenuginsi po trijų valandų miego filmuoti ir filmuotis. Pyk nepykęs, bet ne tik be kūrybos, bet ir be disciplinos – filmo nebus. O filmas bus jau vasario 16 d. 

Apie filmą:

Audriaus Juzėno istorinė kino juosta nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą. Tai pasakojimas apie karo chaosą ištvėrusią jaunąją kartą, kuri turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Vieni „Pelėdų kalno“ herojai pasiaukojo partizaniniam žygiui į Vakarus, kad nuneštų žinią laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos kraštų nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus, kiti maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti savo sudaužytų likimų fone pasidavė. Tačiau laisvės troškimo nenumalšino niekas: „Laisvė – čia, širdyje. Ji – ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį“, – skamba partizanų vado žodžiai filme, tačiau net ir išplėšus širdį – laisvės troškimas niekur nedingsta.

Filme vaidina: Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis, Paulina Taujanskaitė, Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.   

„Pelėdų kalnas“, remiamas Lietuvos kino centro, šalies kino teatruose bus rodomas nuo vasario 16 d. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja atkurtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms.