Mutantų, zombių ar vampyrų ten nebuvo. Tačiau beveik prieš 30 metų tarsi vakar palikti žaislai, sandalai, sąsiuviniai, žmonių daiktai, gamtos okupuoti daugiabučiai, plėšikai, metalų vagys, laukiniai žvėrys ir keliolika tūkstančių kartų leistiną normą viršijanti radiacija kėlė šiurpą.

Vengė milicijos ir banditų

"Mano hobis – apleisti kariniai objektai, miestai. Išvaikščiojau buvusias raketines, branduolinių galvučių bazes. Lenkijoje, prie Vokietijos sienos, aplankiau nacių nebaigtą statyti slaptą požeminį miestą. Jis išsidriekęs 35 km, o turėjo būti apie 100 km ilgio", – šį kartą 37 metų verslininkas, keliautojas bei publicistas Šarūnas Jasiukevičius su muzikantu ir reklamos specialistu Gyčiu Burausku nelegaliai lankėsi uždraustoje Černobylio zonoje.

Su ukrainiečiu vedliu Kirilu ir dviem lietuviais kartu dar keliavo vienas ukrainietis, rusė iš Kaliningrado srities ir "Luhansko liaudies respublikos" (pats taip prisistatė) gyventojas.

"Jei maršrutas Černobilyje atsiranda internete – jis vadinamas sudegintu, nes ten pasalas rengs milicija, – todėl patyręs keliautojas Šarūnas ilgai ieškojo ir dar ilgiau įkalbinėjo būti gidu uždraustoje zonoje daugiau nei 50 kartų čia jau besilankiusį Kirilą. – Jis tapo mano sekėju feisbuke, sužinojo, kiek turiu patirties, kur keliavau. Bet dar turėjau išlaikyti savotišką testą."

Geriausia nieko nesutikti

Apleista teritorija reikėjo pėsčiomis eiti 50 km į vieną pusę ir tiek pat – atgal. Dažniausiai – sutemus, naktį, per gamtos okupuotą teritoriją, pelkes, brūzgynus,  miškus, vengiant milicijos, nes zonoje yra specialus dalinys, gaudantis stalkerius ir šioje vietoje apsilankančius nelegalus, SBU (Ukrainos saugumo tarnyba) darbuotojus.

Dar reikėjo vengti pasieniečių, čia įsikūrusių kai kurių firmų saugos darbuotojų ir besislapstančių banditų ar radioaktyvaus metalo grobstytojų.

"Akys plačios, ausys stačios, – svarbiausią taisyklę priminė Š.Jasiukevičius. – Pagrindinis įstatymas čia, susidūrus su bet kokia kaina vengiančiais viešintis banditais ar "metalistais" – ginklas."

Vienas keliautojas tapo našta

Plėšikų ir "metalistų", kuriuos girdėjo netoliese, keliautojai išvengė, laukinių žvėrių, o tuo garsėja zona, – irgi, nors matė ten gyvenantį lapiuką.

"Gamta okupavo Pripetės miestą ir per 30 metų jis neatpažįstamai pasikeitė – iš toliau dažnai matosi tik dalis namų fasado, nes pastatus supa medžiai", – pasakojo Š.Jasiukevičius. Ypač  sunkus buvo pirmasis etapas, kai naktį, minimaliai šviečiant prožektoriams, beveik su 20 kg nešuliais reikėjo per pelkes, brūzgynus įveikti apie 15 km.

Beje, čia paaiškėjo, kad vienas komandos narys – nepatyręs, jis manė, kad ši kelionė bus tarsi turistinė išvyka prie ežero.

Vaikinas atsiliko, guodėsi, kad jo kuprinė pernelyg sunki. Keliauninkai iškraustė jaunuolio  kuprinę ir išmetė kilogramą svogūnų, puskilogramį pomidorų padažo ir kitokių nereikalingų daiktų.

Be to, vaikinukas, nors buvo griežtai perspėta, kad jie apsilankys vienoje labiausiai radiacija užterštų zonų Pripetės ligoninėje, nepasiėmė celofaninių maišų apsivynioti kojoms, saugantis nuo radioaktyvių dulkių.

Nusprendė atsisveikinti

"Jis paėmė paprastų maišelių iš prekybos centro. Vedlys buvo perspėjęs, ką imti į kelionę – karštu vandeniu užplikomų makaronų, 250–300 g svorio jautienos, kiaulienos konservų, batonėlių, kurie suteiktų energijos. Karštą dieną kiaulienos valgyti nepatartina, nes teks gerti daug vandens, o vanduo – aukso vertės, – aiškino šarūnas. – Vandens nešėmės po pusantro litro talpos buteliuose, dar – mažesniuose buteliukuose, gertuvėse. Gidas žinojo vietas, susikaupusius gruntinius vandenis, kur galima gerti, tačiau vandenį reikėjo dezinfekuoti ir filtruoti."

Keliautojų kantrybė persipildė, kai žygiui nepasiruošęs jaunasis ukrainietis, perbėgdamas judrią magistralę, kai per ją važiavo automobilis, vos visų neišdavė.

Vaikinas pats nusprendė likti ir po pusvalandžio atsiuntė pranešimą, kad jį sulaikė milicija ir kad susimokėjo baudą.

Širdį spaudė vaikų daiktai

"Vaizdas, kurį matėme, išties priminė apokaliptinį filmą. Tiesa, jis nevisiškai toks, kokį įprasta matyti siaubo filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose,  Černobylyje mes nematėme mutantų, zombių ar vampyrų, – šyptelėjo Š.Jasiukevičius. – Ir nors daugelyje namų jau lankėsi plėšikai ir vagys, išlikę daiktai, spintos, drabužiai, avalynė, nuotraukos, paveikslai, asmeniniai daiktai – visi tie paskubomis apleisto miesto vaizdai atrodo nejaukiai ir primena vaizdą po atominio karo."

Kvapą užgniauždavo ir mirtinoje tyloje daugiabutyje, pūstelėjus skersvėjui, staiga užsitrenkiančios durys, prabėgant vietinių stalkerių šeriamam lapinui ar šernui.

Vedlys Kirilas papasakojo, kaip kartą žiemą du keliautojai šioje zonoje, kurioje yra daug žvėrių, nes dėl radiacijos uždrausta medžioklė, pamatė nuo vilkų sprunkančią stirną. Slėpdamiesi nuo vilkų vyrai įsiropštė į medį ir ten pratūnojo net 14 valandų, nes vilkai stirną sudorojo, o po to toje vietoje miegojo.

Ypač kraupiai šiandien atrodo palikti vaikų darželiai ir mokyklos: "Žaislai, sandalai, mokykliniai suolai su knygomis, – lietuviai vartė sąsiuvinius, kur perskaitė apie balandžio 22 d. laikytą egzaminą – po keturių dienų ten įvyko viena didžiausių tragedijų. – Spaudžia širdį ir graudina, kai matai nepaklotas jau nutriušusias vaikų lovytes ir besimėtančias dujokaukes."

"Luhansko respublikos" gyventojas

Kai nereikėjo eiti tylomis ir buvo galima laisviau bendrauti, keliauninkai daug diskutavo apie politiką, Rusijos–Ukrainos santykius.

Vengdama konfliktuoti rusaitė tylėjo, ukrainietis, prisistatęs "Luhansko respublikos" piliečiu, bene daugiausia diskutavo su lietuviais.

"Stengėmės laikytis draugiškai, tačiau kelionės pabaigoje... – keliauninkai dvi paras ėjo pirmyn, dvi dienas nakvojo ir dvi paras keliavo atgal, – ... tarp mūsų atsirado įtampa. Erzino, kad ne tiek pripilta vandens į arbatą ar ne taip pastatyta koja. Bet tam, matyt, įtakos turėjo politinės pažiūros. Beje, pats "Lugansko respublikos" pilietis, balsavęs už atsiskyrimą, bet pamatęs, kas vyksta, persikėlė gyventi į Charkovą."

Ukrainiečiai teigė, kad konfliktinę teritoriją vadina vėžiu ir netgi mano, kad jos reikia atsikratyti, nes ten gyvena daug tremtinių, darbininkų, proletariato, o iš karo daromas verslas: vyksta kova dėl reikalingų objektų – pavyzdžiui, fabriko, o Maidane jau apipuola bent penki aukų rinkėjai: graudi muzika, karinis automobilis ir prašymai aukoti sukilėliams, kariuomenei, būriui "Aidar", "Pravyj Sektor" ar vaikų ligoninei, pabėgėliams.

Radiacijos dozė – milžiniška

Iš dviejų lietuvių 300 dolerių gavęs gidas Kirilas atvedė juos ir iki Pripetės ligoninės.

Keliautojai kojas iki kelių, stengdamiesi neparsinešti radioaktyvių dulkių, apsirišo celofaniniais maišais.

"Radiaciją matuojančiu dozimetru vos palietus sieną, kur prieš keliasdešimt metų lankėsi pirmieji čia nukentėję ugniagesiai, jis iškart perspėdavo apie smarkiai padidėjusią radiaciją, – keliautojai turėjo du dozimetrus. –  1986 m. balandžio 26 d. į avarijos vietą nuvyko pirmieji trys ugniagesių ekipažai. Neperspėti vargšai žmonės, kai pradėjo luptis ir kristi jų oda, greitai suprato, kad kažkas ne taip. Ligoninėje paaiškėjus, kad jie gavę didelę dozę radiacijos, devynių vyrų drabužius su liftu nugabeno žemyn į rūsį."

Dozimetras, perbraukus juo registracijos prieangyje, parodė, kad leistina norma viršyta tūkstantį kartų!

Per tą laiką ligoninės rūsyje taip niekas ir nepasikeitė: ten lietuviai, nors Kirilas to labai nenorėjo, išprašė palydėti, kad  nepasiklystų.

Ten vis dar yra ir tie patys ugniagesių drabužiai, kitame kampe suversti čiužiniai, medicinos seserų šlepetės – tokia situacija  kėlė mistinį šiurpą.

"Įprasta leidžiama radiacijos norma – 0,1 mikrosiverto per valandą, kieme, namuose siekia 0,12 mikrosiverto, Gytis sakė, kad jo namuose buvo ir 0,2 mikrosiverto, o jau nuo 0,3 – aiškinamasi, kas blogai, – pasakojo Š.Jasiukevičius. – Akimirką dozimetru paliečiau ugniagesių drabužius – jis pasiekė maksimalią ribą ir sugedo. Anksčiau vedlys čia matavo su profesionaliu dozimetru ir šis parodė, kad leistina norma viršijama 17 tūkst. kartų!"

Tiesa, saugodamiesi radioaktyvių dulkių rūsyje keliautojai buvo su respiratoriais ir ne daugiau nei dvi minutes.

"Celofaninių maišų saugiai atsikratėme šiukšlių krūvoje, kurią buvo palikę čia jau apsilankę kiti keliautojai", – drabužius taip pat įvyniojo į celofaninį maišą, o namuose nusipirkęs naują dozimetrą Šarūnas atsikvėpė lengviau: radiacijos – nė kvapo.

Keistuolis Šikšnosparnis

"Ne, aš ne radiofilas ir vengiu radiacijos, – kategoriškai pabrėžė Š.Jasiukevičius ir prisiminė Kirilo pasakojimą apie vieną garsų keistuolį stalkerį, pravarde Šikšnosparnis, kuris pagal visus gamtos dėsnius jau turėjo seniai mirti. – Jis sąmoningai lenda, kur yra radiacija. Zonoje yra "Jupiterio" gamykla, kur buvo atliekami tyrimai. Ten mėtosi metalinis grėbtuvas. Šikšnosparnis jame praleido naktį, nors nuo to kaušo sklinda 1000 kartų leistiną normą viršijanti radiacija."

Toje gamykloje yra ir metalinė dėžė su juodu smėliu – niekas nežino jo paskirties. Chemikai ištyrę smėlį rado radioaktyvių metalų, kurių reaktoriuje nebuvo. Ten pavojingiau nei Pripetės ligoninėje, nes yra labai daug radioaktyvių dulkių.

Šikšnosparnis, kuris mokykloje dėsto informatiką ir yra populiarus mokytojas, prisisėmė to smėlio ir atsinešė į butą.

Jo draugas, apsilankęs svečiuose, po baliaus išsinešė kibirą smėlio į namus. Ryte Šikšnosparnis su dozimetru, vilkėdamas marškinėliais ir sportiniu kostiumu, sėdo į metro  ir nuskubėjęs pas draugą smėlį atsiėmė: visą laiką dozimetras "klykė", reaguodamas į radiaciją.

Radiofilas pasakojo, kad bute turėjo visokių radioaktyvių detalių, o galiausiai fizikas savamokslis savo balkone pagamino mini branduolinį reaktorių.

Amerikiečių saugumas, sužinojęs apie Šikšnosparnį, perdavė informaciją ir stalkerį suėmė trejiems metams, tačiau išleido anksčiau laiko.

Uždaruose stalkerių forumuose plačiai rašoma apie Šikšnosparnio "žygdarbius", yra jo vardo puslapis.

Beje, kartą jis į Pripetės miestą prie vieno labiausiai užteršto arbatos spalvos vandens telkinio, kuriame sumesti radioaktyvūs baldai, automobiliai, paskendę laivai, pasikvietė žurnalistus.

Šikšnosparnis prisipylė butelį  radioaktyvaus vandens ir išgėrė žurnalistų akivaizdoje: apie tai nuskambėjo ne tik per NTV bei kitus Rusijos TV kanalus, bet ir pasaulyje. Ir jam – nieko.

Mažos didelės smulkmenos

Ką Š.Jasiukevičiui, be patirtų įspūdžių ir matytų vaizdų, davė kelionė į uždraustą zoną Černobylyje?

"Apie tai, ką žmogus gali pridaryti ir koks baisus apokaliptinis pasaulis, galvojau dar prieš kelionę, – teigė Šarūnas. – Tačiau per 100 pėsčiomis nueitų kilometrų įvertinau daug smulkmenų, kurios mūsų kasdienybėje nesuprantamos".

Pametęs vandens butelio kamštelį gali neišgyventi, nes vandens kuprinėje nepaneši. Svarbu ir siūlu išsivalyti dantis, suvalgius konservus, nes po to neužmigsi, pavargsi ir trūks energijos.

"Net ir veidrodėlis svarbu, nes reikėjo skustis, – nusijuokė Šarūnas, o po to surimtėjo. – Grįžęs namo pradėjau taupyti vandenį ir gerti jį mažais gurkšneliais, užsipylęs arbatą, įsipyliau pusę puodelio – tiek, kiek norėjau išgerti. Po tokios kelionės supratau, kad maži dalykai turi didelę vertę."