Net aštuonias pasaulio viršukalnes lietuviškais vardais pavadinęs alpinistas šeštadienį, 9 val., TV3 laidos „Amžius – ne riba“ žiūrovams papasakos, kas jau daugiau nei 60 metų gena jį į kalnus.
Alpinizmu V. Šaduikis susidomėjo studijuodamas Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas). Išbandyti šią veiklą jį įkvėpė vienas Lietuvos alpinizmo pradininkų Gediminas Akstinas, studentams įdomiai pasakodavęs apie išbandymus kalnuose, rodydavęs žygių nuotraukas.
Nuo 18 metų V. Šaduikis beveik visas vasaras skirdavo kalnams. Tapo daugkartiniu Lietuvos ir Baltijos šalių čempionu. Dalyvavo 1964, 1973, 1979 m. Lietuvos alpinistų žygiuose į bevardes viršūnes ir suteikė joms lietuviškus vardus: Čiurlionio, Donelaičio, Lietuvos, Vilniaus, Mažvydo, Vilniaus universiteto ir kt.
Naujausia lietuviškai „pakrikštyta“ viršūnė pavadinta Kirgizijos ir Lietuvos draugystės vardu – į ją Vilius įkopė 2018 m. Jis yra buvęs visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, tad įkoptų pasaulio viršukalnių sąrašas ilgas. Tarp jų – ir Fudzijama (3776 m), Monblanas (4807 m), Everestas (8848 m).
Esu įsmukęs į plyšį, lėkęs stačia ledo uolų siena. Kol lėkiau 80 metrų žemyn, laukdamas, kad virvė mane sulaikytų, pagalvojau, jog dar ne viską gyvenime padariau. Tad kai sėkmingai grįžau pas žmoną ir dukrą, vėliau dar gimė dvynukės
Alpinizmą daug kas vadina pavojingu sportu. Tačiau kalnuose poilsį randantis V. Šaduikis sako, kad protingai elgiantis pavojų galima išvengti. Iš dešimties alpinistų, su kuriais jis leidosi į pirmąsias viršukalnes prieš 60 metų, nė vienas nežuvo ir septyni tebėra gyvi. Kalnuose užgimusi draugystė ir bendrystė trunka visą gyvenimą: alpinistai susitinka prisiminti praeities žygių, vieni į kitus žiūri kaip į giminaičius.
Vis dėlto V. Šaduikis pripažįsta, kad per tuos 60 metų buvo keletas įvykių, kurie privertė ne juokais sunerimti.
„Esu įsmukęs į plyšį, lėkęs stačia ledo uolų siena. Kol lėkiau 80 metrų žemyn, laukdamas, kad virvė mane sulaikytų, pagalvojau, jog dar ne viską gyvenime padariau. Tad kai sėkmingai grįžau pas žmoną ir dukrą, vėliau dar gimė dvynukės“, – prisimins pašnekovas.
Jam ne kartą teko dalyvauti alpinistų gelbėjimo operacijose. Iš vienos jų kilo tarp alpinizmo aistruolių žinoma frazė „padėjo šaukštą“, reiškianti žmogaus išėjimą anapilin.
„1967-aisiais prieky mūsų šešiolikos žmonių ekspedicijos į kalno viršūnę lipo aštuonių kazachų ekspedicija. Jie pakliuvo į laviną ir nusirideno maždaug kilometrą iki mūsų stovyklos. Puolėme jų gelbėti, visus atkasėme, skyrėme savo palapinę. Kazachai nieko neturėjo, juos reikėjo maitinti, tad savo aštuonis šaukštus atidavėme jiems, o mes valgydavome dviem pamainomis. Šaukštai buvo labai svarbūs. Vėliau skrido malūnsparnis, jis užkliuvo už uolos ir nukrito, tad mums prisidėjo ir lakūnai... Kadangi buvo patyrę kaulų lūžių, išgyveno ne visi. Vienam, antram palikus šį pasaulį, sakydavome: „Jis padėjo šaukštą.“ Tad ir šiandien tarp alpinistų įprasta taip pranešti apie draugo, bendražygio netektį“, – pasakoja V. Šaduikis.
Patyręs alpinistas kalnų aistra užkrėtė visą šeimą: dukras, anūkus, ir tapo aktyvaus gyvenimo, atkaklaus tikslo siekimo bei tikėjimo savimi pavyzdžiu daugybei kitų jaunų žmonių. Šios jo savybės atsiskleidė ne tik kopiant į aukščiausias pasaulio viršūnes, bet ir siekiant profesinio gyvenimo tikslų.
V. Šaduikis – labai nusipelnęs Lietuvos energetikai žmogus. Net ir išėjęs į pensiją, jis liko šioje srityje ir 2003 m. įkūrė Lietuvos energetikos muziejų, buvo jo direktoriumi, daug darbo įdėjo kurdamas naujas ekspozicijas.
Aktyvus vyriškis įsitikinęs, kad gyvenime labai svarbu turėti tikslų ir sau juos kelia iki šiol: dar prieš porą metų aktyviai keliavo po pasaulį, leisdavosi į kalnų žygius, netgi buvo susiruošęs į Etiopiją. Pandemijai sujaukus planus, nenusimena – aktyvios veiklos turi ir kitose srityse: šoka folkloro ansamblyje, yra Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto, Lietuvos alpinistų senjorų klubo aktyvus narys ir kt.
„Kai kažką darai, turi tikėti savimi, jei suabejosi – nieko nebus, – sako pašnekovas. – Kuriant muziejų man daug kas sakė: „Ką tu čia padarysi...“ Arba Everesto ekspedicija... Tada juk nebuvo galimybių, lėšų leistis į tokias keliones, bet lydimam tikėjimo pavyko įgyvendinti savo tikslus, pasiekti tai, kas kažkam atrodė neįmanoma. Taip pat įsitikinau, kad mintys materializuojasi ir nereikia bijoti garsiai kalbėti apie savo planus, tikslus – tuomet atsiras, kas padės juos įgyvendinti.“
Naujausi komentarai