– Esate sukūręs daugybę vaidmenų teatro scenoje ir televizijos serialuose. "Pasmerkti 3" seriale vaidinote advokatą, "Tobula kopija" seriale – verslininką. Dabar "Meilė gydo" seriale esate gydytojas. Kaip įsikūnijate į tokius skirtingus personažus?

– Kiekviename personaže ieškau atspirties taško, nuo kuriuo galėčiau atsispirti ir sukurti tą personažą, jį įdomiai pateikti žiūrovams. Šiuo atveju Paulius Norkus, kurį aš vaidinu seriale "Meilė gydo", turi pakankamai aštrius kampus, kuriuos galima apčiuopti ir gana tiksliai pateikti. Čia taip pat labai padeda režisierius – jis pataria, nes iš šalies geriau mato, kaip turėtų būti kuriamas personažas.

P.Norkus yra daugiabriaunė ir gana paslaptinga asmenybė. Jis turi savo praeities šešėlių, kurie jau šmėstelėjo seriale, intriguojantys ir jo santykiai su kolege chirurge Rita Sinkute. Paulius yra gana konkretus, konstruktyvus, savo specialybės profesionalas, kuris vengia nereikšmingų pasisakymų. Jis aiškiai diagnozuoja pacientų būklę, gal net šiek tiek kliaujasi savo intuicija, visada domisi kažkuo nauju.

– Ar gydytojas P.Norkus yra kuo nors panašus į T.Erbrėderį?

– Kalbant apie mūsų panašumus, noriu išskirti, kad man patinka medicina. Dabar supratau, kad, jei būčiau pasirinkęs tokį gyvenimo kelią, man tai būtų patikę. Toks darbas pilnas adrenalino, kiekvieną dieną tu susiduri su nestandartinėmis situacijomis ir turi būti labai įžvalgus asmuo. Turi įžvelgti paciento ligos priežastį. Yra labai daug dialogų, kuriuose mes klausiame, ką skauda, kur – tai yra verbalinis bendravimas, nuo kurio vėliau pereiname prie neverbalinio, tikrindami kūno vietas ir priimdami sprendimą, kaip susitvarkyti su ta diagnoze.

Man kaip Tomui patinka susidurti su tokiu personažu, kuris yra profesionalus chirurgas. Man tai tiesiog yra artima. Labai įdomu kai ką nors pjaustome, dirbame nors ir su butaforija, bet kūrybinė komanda labai stengiasi kuo tikroviškiau viską perteikti žiūrovams, kad jie patikėtų tuo, kas vyksta ekrane.

Tiek teatras, tiek televizija yra mano sugulovai – aš juos abu myliu ir jie kaip sugulovai mane šildo ir iš kairės, ir iš dešinės.

– "Meilė gydo" – tai serialas, kuriame vaizduojama medikų kasdienybė. Atitrūkstant nuo jos, kokia yra pagrindinė serialo ašis ir kodėl jis įdomus žiūrovams?

– Serialo pavadinimas yra "Meilė gydo" ir, manau, kad tai ir yra šito serialo formulė. Be meilės nieko nebus. Paimkime bet kokią profesiją, bet kokią situaciją, bet kokį santykį su kitu žmogumi. Tik su meile mes galime kažką išgydyti. Jeigu tu kažką darai ir tai yra tik formalus veikimas, rezultatas nedžiugina nė vienos pusės. Kai tu įdedi meilę, savotiškai atiduodi ir dalį savęs, esi išsunktas, bet rezultatas yra visai kitoks.

Šis serialas yra tam, kad žmonės suprastų, jog atsidavimas savo profesijai, aplinkiniams yra labai svarbus. Ne konfliktas gydo, o būtent meilė. Medikai kovoja už kiekvieno paciento gyvybę. Tikiuosi, kad tie, kurie žiūrės šitą serialą, jo pavadinimo, kaip nereikšmingos informacijos, neišmes.

– Koks serialo "Meilė gydo" personažas yra jūsų mėgstamiausias?

– Kai mes dirbame aikštelėje labai sunku spręsti, kuris personažas labiausiai patinka, nes tai yra darbas ir filmuojantis apie tai net nepagalvoji, bet kai tu pasižiūri per televiziją jau nufilmuotą serialą ir matai kolegas, kaip jie vaidina, matai, kad rezultatas pranoksta tavo lūkesčius.

Būsiu labai diskretiškas, bet pasakysiu, kad man visi labai patinka. Man patinka Livija, Angelė, man patinka R.Sinkutė, Martynas, kuris įneša ironijos, sarkazmo ir juodo debesėlio. Man patinka rezidentai, kurie visada yra šmaikštūs, Kotryna, Olga, vyr. gydytojas Vytautas. Kiekvienas personažas turi savo savotišką misiją šiame seriale ir visi mes – skirtingi personažai – esame tame pačiame katile, kuris vadinasi "Meilė gydo". Mes labai skirtingi ir iš mūsų susideda puiki mozaika.

– Esate ir teatro, ir televizijos veidas. Kokių skirtingų įgūdžių reikia dirbant teatre, o kokių – televizijoje?

– Man atrodo, visi yra girdėję tą frazę, kai žiūrėdami lietuvišką, pavyzdžiui, ilgo metro filmą žiūrovai kino salėse sako, kad aktoriams nepavyksta nusimesti teatrališkumo – teatras lyg lenda ir lenda į tą ekraną. Aš tik užduodu klausimą: kas tas teatrališkumas yra?

Manau, kad čia yra įvairių niuansų. Teatre yra visai kitas mastelis, ilga distancija, nors, aišku, viskas priklauso ir nuo to, koks, kokio krūvio ar kokio žanro tas spektaklis yra, koks tavo vaidmuo jame. Tai yra ilgas pakilimo takas.

Kine ar serialuose esi filmuojamas scenomis ir tu į tą sceną turi labai greitai įšokti, neturi ilgo tramplino, kuris yra dažniausiai įprastas teatre. Čia viskas montuojama iš atskirų scenų ir vaidyba čia labai skiriasi. Teatre tu gali leisti sau žaisti su aktorine prigimtimi, o kine tu ją turi prislopinti, nes kamera tave gaudo stambiu planu, o stambiu planu labai matomas neorganiškumas. Čia yra tokie vidiniai virpesiai, kuriuos reikia pajusti ir pagauti, o tai padaryti labai padeda režisieriai.

– Kaip pats save vertinate – ar esate daugiau televizijos, ar teatro žmogus?

– Neišduosiu nei televizijos, nei teatro. Tiek teatras, tiek televizija yra mano sugulovai – aš juos abu myliu ir jie kaip sugulovai mane šildo ir iš kairės, ir iš dešinės.

Žodyje "teatras" telpa labai daug, kaip ir žodyje "televizija". Į "Meilė gydo" filmavimą važiuoju su dideliu džiaugsmu, nes dirbu su labai nuostabia kūrybine komanda ir režisieriumi, kuris nenustoja šypsotis ir jo kantrybė niekada netrūksta. Tiek teatre, tiek televizijoje save atrandu vis naujai.

Teatre, laukdamas naujo vaidmens, jautiesi lyg aklame pasimatyme. Kai gauni naują vaidmenį, jautiesi, lyg pradėdamas viską nuo nulio. Taip ir yra, nes tu lyg naujagimis pradedi po truputį tą vaidmenį prisijaukinti, išnešioti, po to būna gimdymas, mokymasis vaikščioti, kalbėti. Kartais tai pavyksta po 30-o spektalio nuo premjeros. Tada atsidaro kažkokie šliuzai, nes iš pradžių su tuo personažu lyg kovoji, gal, tiksliau, blaškaisi ir staiga vieną dieną įvyksta nušvitimas. Kaip Gabrielius apsireiškęs sako: Tomai, vaidini tokį ir tokį personažą. O aš jam tik padėkoju ir paklausiu, kur jis buvo anksčiau.