Ir nors ši profesija kupina iššūkių, ji niekada neišsižadėjo kūrybos, o, atėjus metui, ėmė ja dalytis su jaunąja karta. Su A. Vilutyte kalbamės apie pasirinkimus, svajones, pedagogiką, ryšį su sūnumi, kolegomis ir pačia savimi.

– Augote garsių menininkų Mikalojaus ir Nijolės Vilučių šeimoje, tad ar nebuvo minčių tapti dailininke? Kodėl viršų paėmė aktorystė?

– Aš labiau buvau filmų ir knygų žmogus. Pažiūrėjusi man patikusį filmą ar perskaičiusi knygą dar ilgai įsivaizduodavau, kad esu ta herojė ar herojus, ir fantazuodama elgdavausi taip, kaip jie, savo kasdienybėje. Dabar galvoju, kad tai dažnai mane gelbėdavo nuo sovietinės vaikystės.

Ir dar labai patikdavo klausytis muzikos ir pamėgdžioti dainininkus. Maža sakydavau, kad užaugusi būsiu Giedrė Kaukaitė, nes vienu metu ji gyveno kaimynystėje ir man buvo labai graži.

Ar vaikystėje piešiau? Piešiau. Tėvai išsaugojo keletą piešinių, bet sakė, kad neatrodė, jog turiu tam gabumų, ir vėliau visai nustojau piešti. Gal nebuvau kantri?

Lankiau labai daug būrelių ir visus mesdavau. Mano jaunesnė sesė Emilija, kiek ją atsimenu mažą, visada piešdavo ir dabar yra puiki menininkė. O iš mano dailininkės talentas liko tik visų mano užrašų, pjesių ir scenarijų apipaišaliojimuose (juokiasi).

– Ar pamenate nuotaikas, jausmus, galbūt ir baimes, kai baigėte vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA)?

– Man ir mano kursui, manau, pasisekė, nes mes jau žinojome, kad iškart dirbsime teatre. Beveik visi mūsų diplominiai spektakliai pateko į repertuarą, tad nebuvo jokios nežinomybės, jokios pauzės. Labai intensyvus buvo mokymosi etapas, nes dar studijuodama jau vaidinau profesionaliojoje scenoje, o iškart po diplominių darbų toliau repetavome ir kūrėme naujus spektaklius.

– Kodėl aktoriaus profesija lyg medumi patepta ir konkursai į ją nemažėja metų metus, nors vėliau daugelis absolventų nueina dirbti į kitas sritis?

– Manau, čia slypi dvi pagrindinės priežastys. Viena, kad jauni žmonės turi labai daug iliuzijų, susijusių su šia profesija. Antra, kad tai iš tiesų labai įdomi profesija. Tai, ko studijų metais moko mus, aktorius, praverstų visiems iki vieno. Tai yra mokslas apie žmogų, apie fiziologinius, psichologinius, filosofinius ir dvasinius dalykus.

Bet taip pat tai yra buvimas amžinu mokiniu, nesibaigiantis mokymosi ir savęs lavinimo procesas, todėl ne kiekvienas jį atlaiko. Turi būti ir emociškai, ir fiziškai labai stiprus. Be to, tai kolektyvinis darbas, kur visi priklauso vieni nuo kitų. Ir tai ne visada visiems tinka. O ir Lietuva nėra didelė šalis. Kartais galvoju, kad mes Lietuvoje turime labai daug kūrėjų ir per mažai žiūrovų...

– Ar buvo momentų, kai norėjote pasitraukti iš aktorystės?

– Kas kažkiek laiko ateina gan sunkus etapas, kai reikia viską pergalvoti, įvertinti, padaryti reviziją. Tik tada gali žengti kitą žingsnį ir eiti toliau. Toks būtų mano atsakymas.

– Kodėl viename interviu vadinate save „neįvykusia“ aktore? Ką turėjote omenyje?

– Norėjau ir noriu daugiau įdomių temų, vaidmenų, kūrybinių bendradarbiavimų kine ir teatre. Ne visus pasiūlymus priimdavau ir priimu. Aktorystė yra priklausoma profesija, nes ne visada turi galimybę imtis iniciatyvos, ne visada išdrįsti pati siūlyti bendradarbiauti. Turi laukti, kad pakviestų. Bet išmokau tą laiką užpildyti kita man įdomia ir prasminga veikla. Dar kai buvau studentė, labai užfiksavau dėstytojų frazę: „Nebūkite laukiančiais aktoriais.“ Tad ja vadovaujuosi iki šiol.

Tęstinumas: aktorystę pasirinko ir A. Vilutytės sūnus Š. Meliešius, šiuo metu vaidinantis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. / B. Fratczak nuotr.

– Aktorystę pasirinko ir jūsų sūnus Šarūnas. Nebandėte atkalbėti? Ar šiandien abu kolegiškai bendraujate, padedate vienas kitam patarimais? Gal net esate vaidinę kartu?

– Atkalbėti sūnaus tikrai nebandžiau, nes tikėjau, kad tai gali būti ir jo kelias. Kad jis gali jaustis savo vietoje ir būti geru aktoriumi. Bet iki stojamųjų egzaminų stengiausi, kad jis turėtų kuo mažiau iliuzijų ir kuo labiau suvoktų, kas jo laukia. Daug kalbėjomės apie aktorius, spektaklius, filmus, kuriuos kartu žiūrėdavome ir nagrinėdavome. Dabar patariu tik tada, kai jis klausia.

Šarūnas vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, aplink jį yra labai talentingi aktoriai, kurių gali prašyti patarimo, iš kurių gali mokytis. Gal dabar dažniau aš pati klausiu jo nuomonės, nes, nors ir labai jaunas, sūnus jau turi nemažai patirties tiek kine, tiek teatre.

Pasiūlymo kartu vaidinti teatre dar negavome. Bet kai Šarūnui buvo trylika metų, abu filmavomės Mykolo Vildžiūno filme „Viskas bus gerai“. Tai buvo pirmasis jo didelis vaidmuo.

Dėstytoja: „Su studentais dirbu kaip su žmonėmis, su kuriais norėčiau pati būti scenoje, kurti, o mokau taip, kaip norėčiau, kad mane būtų mokę“, – išduoda pedagoginės sėkmės receptą A. Vilutytė. / A. Vilutytės asmeninio archyvo nuotr.

– Gegužės pabaigoje jums buvo suteiktas docento pedagoginis vardas. Ar į pedagogiką pasukote savo noru, ar susiklosčius tam tikroms aplinkybėms?

– Manau, kad į pedagogiką pasukau sąmoningai, kai neturėjau tiek, kiek norėjau, darbo teatre ir kine. O dabar jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be dėstymo ir buvimo su jaunais kūrybingais žmonėmis. Matau viso to prasmę. Su studentais dirbu kaip su žmonėmis, su kuriais norėčiau pati būti scenoje, kurti, o mokau taip, kaip norėčiau, kad mane būtų mokę – pasitikint, atsipalaidavus, žaidžiant, mylint ir gerbiant tai, ką darai.

Dalijuosi su savo studentais patirtimi ir kūrybinėmis idėjomis, kurių pati nedrįsau ar neturėjau galimybių savo laiku realizuoti.

– Ką jums reiškia akademinė, pedagoginė veikla, ką jums suteikia studentai?

– Studentai yra didžiausi mano mokytojai. Kažkada sau pasakiau, kad dėstymas ir studentai mane moko atsakomybės, nuolankumo, kantrybės ir nesusireikšminimo.

Tai jauni talentingi žmonės ir darbas su jais labai įkvepia. Dalijuosi su savo studentais patirtimi ir kūrybinėmis idėjomis, kurių pati nedrįsau ar neturėjau galimybių savo laiku realizuoti.

Aišku, būna visaip. Sunku, kai tiki studentu, matai jame didelį kūrybinį potencialą, bandai visomis išgalėmis įkvėpti, bet supranti, kad jam visai to nereikia. Nemėgstu tinginių. Labiausiai gal mokausi jų nesutraumuoti ir neuždaryti.

Aktorystės mokslai labai skiriasi nuo kitų profesijų, nes čia yra daug individualių paskaitų. Džiaugiuosi mūsų bendrais kad ir pačiais mažiausiais atradimais. Įdomu, kai mūsų keliai susitinka jiems baigus akademiją bendruose spektakliuose ir filmuose, kai iš mokytojo ir mokinių tampame kolegomis.

Kadangi dėstau ne tik aktoriams, bet ir būsimiems teatro bei kino režisieriams, scenaristams, dramaturgams, labai vertinu tai, kad po studijų jie kviečia mane vaidinti jų filmuose ir spektakliuose. Taigi, mano buvę studentai kartais tampa mano darbdaviais ir dėl to esu be galo laiminga.

Kai kuriuos iš jų dabar galiu vadinti savo draugais ir labai artimais žmonėmis. Vertinu ir tai, kad jie net baigę mokslus kreipiasi į mane patarimų, pagalbos, kviečiasi į savo premjeras. O kartais ir į gimtadienius ar net vestuves. Vadinasi, pelniau jų pasitikėjimą.

Tema: Meno ir mokslo laboratorijos šokio spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“ A. Vilutytė drauge su kūrybine komanda dėlioja vaikų temą atitinkančių realių ir fikcinių istorijų koliažą. / A. Vilutytės asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt nebūsiu pirmoji paklaususi, kaip pavyksta suderinti tiek daug skirtingų veiklos sričių – aktorystę, dėstymą LMTA, viešojo kalbėjimo mokymus, filmų ir knygų garsinimą? Kokie dalykai jūsų dienotvarkėje šiandien užima daugiausia laiko?

– Ne visada pavyksta suderinti. Dažnai neapskaičiuoju savo jėgų. Sudėtinga todėl, kad visi šie darbai man patinka, yra labai įdomūs. Įtraukia procesas, aš „užsivedu“ ir nebejaučiu, kiek jėgų ir laiko tai užima, atima.

Nors turėjau ir turiu daug pasiūlymų (be to, ir finansiškai labiausiai apsimoka), bet sąmoningai apsisprendžiau mažiausiai laiko skirti viešojo kalbėjimo mokymams. Nes supratau, kad man įdomiau kūrybiniai dalykai. O kitos veiklos turbūt vienodai pasiskirsto.

– Ar daug vaidmenų turite teatre, kine? Kaip jiems ruošiatės? Ar asmeninės patirtys čia svarbios?

– Man svarbu tema, kuria dalijamės, ir žmonės, su kuriais dirbu. Asmeninė patirtis, empatija, vaizduotė padeda kurti gyvus ir įdomius personažus.

Pasakysiu atvirai: vaidmenų turiu mažiau nei norėčiau, bet jie visi man patinka. Tokiu būdu lieka laiko, energijos kitoms veikloms – dėstymui LMTA, filmų ir knygų garsinimui, – be kurių jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo.

– Kaip elgiatės, jei matote, kad vaidmuo „nelimpa“, kad sunku įsijausti, persikūnyti?

– Tam ir yra repeticijos. Dirbu, ieškau, klystu, bandau, kol pavyksta. Teatre turi galimybę tai daryti kiekvieno spektaklio metu. 

Ilgaamžis: „Mašininkai“ – spektaklis apie norą bent trumpam ištrūkti iš kasdienio gyvenimo rutinos. Drauge su D. Skamaraku šiame spektaklyje A. Vilutytė vaidina jau 17 metų. / A. Vilutytės asmeninio archyvo nuotr.

– Koks vaidmuo ligi šiol ilgiausiai buvo jumyse, o gal vis dar tebėra? Kalbu apie širdžiai mielą patirtį.

– Gal papasakosiu apie kelis. Su buvusiu bendrakursiu Dalium Skamaraku vaidiname spektaklyje pagal Murray'io Schisgalo „Mašininkai“ (režisierius Aidas Giniotis). Jo premjera buvo gana seniai – 2008 m. Mes abu pasikeitėme, jau pražilome, užaugo mūsų vaikai, o vis dar vaidiname šį spektaklį. Jau 17 metų! Ir vis dar susirenka pilna salė!

Smagu, kad ir vėl jį vaidinsime naujame sezone. Ir mums vis dar gera susitikti. Tai yra dovana. Daug kam keista, kad jis tiek metų gyvuoja, prieš kiekvieną spektaklį mes vis dar repetuojame – nuo pradžios iki pabaigos.

Kitas spektaklis, kuris yra mano širdyje, – „Terapijos“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę. Jo režisierius – Kirilas Glušajevas. Daug dalykų reikėjo savyje išsigryninti vaidinant vėžiu sergančią veikėją. Bet šis spektaklis man taip pat yra didelė dovana, nes su aktorėmis, su kuriomis jame vaidinu, jau seniai svajojau dirbti. Visos esame labai užimtos, todėl branginu mūsų laiką kartu prieš spektaklį ir gastrolėse.

O Birutė buvo mano studentė, dabar yra mano draugė, vaidinu jos režisuotuose filmuose ir labai džiaugiuosi, kad mūsų kūrybinis kelias tęsiasi.

Kinas: „Birutė buvo mano studentė, dabar yra mano draugė, vaidinu jos režisuotuose filmuose ir labai džiaugiuosi, kad mūsų kūrybinis kelias tęsiasi“, – apie scenaristę ir dramaturgę B. Kapustinskaitę kalba aktorė, sukūrusi vaidmenį jos filme „Nominantai“. / M. Endriuškos nuotr.

– Kaip leidžiate vasarą? Ar turite mėgstamų vietelių, be kurių atostogos ne atostogos, o vasara – ne vasara?

– Man patinka keliauti. O Lietuvoje jau daug metų turiu savo vietas, be kurių neįsivaizduoju vasaros. Tai Preila arba Pervalka ir dar viena vieta miškuose prie Siesarties ežero.

– Kas jus labiausiai įkvepia kūrybai ir poilsiui?

– Labiausiai mane įkvepia žmonės, gyvenimas ir meno kūriniai.

– Kaip atsipalaiduojate po įtemptos dienos, darbų sezono?

– Mėgstu skaityti. Knygas skaitau gulėdama prie jūros ir kai lyja. Dar man labai svarbu pabūti vienai, nes mano darbe yra daug intensyvaus ir atsakingo buvimo su žmonėmis. Man patinka vairuoti automobilį, garsiai klausytis muzikos ir dainuoti. Vanduo yra mano stichija – nesvarbu, upė ar ežeras, jūra ar vandenynas. Maudausi bet kokiu oru. Man labai patinka ir Vilnius vasarą. Keliaudama po miestus mėgstu tiesiog klaidžioti gatvėmis ir stebėti architektūrą, vietinius žmones.

– Gal esate atradusi kokių nors naujų pomėgių, hobių vasaros metu?

Ypatingas: „Šis spektaklis man didelė dovana, nes su aktorėmis, su kuriomis jame vaidinu, jau seniai svajojau dirbti“, – apie tragikomišką sceninį kūrinį „Terapijos“ kalba A. Vilutytė. / A. Vilutytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kol kas jie yra tie patys ir nesikeičia jau daugelį metų – t. y. maudynės, gamta, pasivaikščiojimai, dviratis ir svarbiausia – mylimi žmonės šalia.

– Ar jums svarbu atostogų metu visiškai atsijungti nuo darbo, o gal kartais mielai neriate ir į netikėtus kūrybinius pasiūlymus?

– Ir atsijungti, ir repetuoti ką nors nauja yra geriausias vasaros derinys (juokiasi).

– Kiekviena diena – tai dovana, tik kartais nemokame jos priimti. Ko palinkėtumėte pati sau?

– Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, moko tik dar labiau vertinti tikrus dalykus, mylėti gyvenimą ir žmones. Aš turiu labai daug ir gyvenu gerai. Palinkėčiau geros sveikatos ir taikos.