Kalnuose jis pakyla virš visko, nugali baimę ir suvokia realybę. "Gali nusipirkti dar vieną mašiną, pasistatyti didesnį namą, bet vertini ne tai, ką turi, o tai, ką patiri", – sakė Snieginio leopardo titulu apdovanotas Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas Saulius Damulevičius. Jis ne tik kopė į pavojingas viršūnes, bet ir nardė po Siera Leonės lūšnynus.

Žeidžia piktos nuomonės

Metų pradžioje po tragiškos dviejų alpinistų žūties Alpėse S.Damulevičius pripažino, kad mirtis nėra mistinė palydovė jo gyvenimo kelyje.

"Nelengva matyti, kai žūsta tokie entuziastai, gyvenimu tikintys ir didelių siekių turintys žmonės, – neslėpė 33 metų vyras. – Ir dar skaudžiau, kai net tokiomis aplinkybėmis apie alpinistus kalba nepelnytai. Neva patys be reikalo rizikavo, lindo mirčiai į nagus."

Tačiau laidantieji piktas replikas nežino, kokių pastangų reikia, norint kopti sudėtingais maršrutais.

Alpinistai kiekvienąkart prieš įkopdami kruopščiai ruošiasi, treniruojasi, kad vėliau įveiktų didelius fizinius ir psichologinius krūvius, kone užsimerkę riša specialius mazgus, tobulina kopimo techniką. Kartais toks pasiruošimas trunka kelis mėnesius ar net metus!

"Čia, vos nukritus temperatūrai, jau visi šliurpsi nosimis, keikiasi ir dejuoja, o šalčiai kalnuose – mažiausiai gąsdinanti kasdienybė, – tęsė Saulius. – Alpinistai nesigiria, kad miegojo iš vidaus apledėjusioje palapinėje ar be pirštinių kopė stačia uola spaudžiant 20 laipsnių šalčiui. Deja, kartais nebesvarbu, kaip gerai esi pasirengęs. Kalnai – padidintos rizikos zona. Staiga gali užeiti audra, virš galvos atplyšti didžiulis ledo luitas ar atitrūkti atbraila, už kurios laikaisi. Nelaimės nutinka net ir labiausiai patyrusiems alpinistams."

Daiktai ar potyriai?

Mirtis tyko visur – ne tik kalnuose. Tik čia, nusileidus iš kalnų, ją pajausti daug sunkiau.

Žmonės stengiasi ją ignoruoti, negalvoti apie savo būtį tol, kol nesusiduria su sunkia liga, artimojo ar tiesiog žinomo žmogaus netektimi.

"Tada staiga suprantame, kad mūsų laikas ribotas, negalime niekais švaistyti savo gyvenimo. O kalnuose ši tikrovė – gyvenimo ir mirties ratas – akivaizdi, – teigė S.Damulevičius. – Stebint kalnų didybę nesunku suvokti, koks trapus yra žmogaus gyvenimas. Tada grįžus jau nebereikia laukti kito mėnesio, eilinio penktadienio. Žinau, kad taip, kaip noriu, turiu gyventi dabar. Paskui gali būti vėlu."

Visko suspėti neįmanoma, tačiau galima rinktis. Todėl S.Damulevičius stengiasi kaupti patirtį dirbdamas ir verslo konsultacijų srityje, ir pažindamas save bei pasaulį per alpinizmą, fotografiją.

"Galima nusipirkti dar vieną mašiną, pasistatyti didesnį namą, bet turbūt visi labiausiai vertiname ne tai, ką turime, bet tai – ką patyrėme", – kartojo Saulius, kuris, pusmetį dirbdamas vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių Siera Leonėje ir tai įamžinęs tarptautiniame projekte "Pasaulis tavo akimis", nėrė į patirčių kupiną gyvenimą ir ten.

Įgyvendino projektą

"Ten viskas slypi giliau ir ten visko daugiau, nei matote nuotraukose", – neslėpė daug komplimentų sulaukęs ir savo fotografijų parodą apie Afriką pristatęs Saulius.

Dirbdamas Fritaune, Siera Leonės sostinėje, jis nuolat galvojo, kad ryt ar poryt turi padaryti naujų nuotraukų ir perteikti dar daugiau jų gyvenimo. Tad neužfiksuotos akimirkos vertė jį grįžti į lūšnynus.

Siera Leonėje, prieš pat prasidedant didžiąjai ebola viruso bangai, S.Damulevičius praleido beveik pusmetį.

Lietuviai per kelis mėnesius sėkmingai realizavo projektą: jų dėka pradėjo veikti naujas mobiliojo ryšio operatorius.

Tačiau Siera Leonėje Saulius ne tik dirbo, bet laisvalaikiu, vakarais ir net naktimis su fotoaparatu ant peties keliavo pas vargingiausiai gyvenančius žmones, į šiukšlynus, lūšnynus.

Skurdžių nebuvo apiplėštas

"Taip, kalnai, kuriuose pakyli virš kasdienybės, atrodo tyresni, ypač, kai toje pačioje žemėje matai didelį skurdą, badą, mirtį, – pripažino Saulius. – Bet į Sierą Leonę vykau praėjus vos keliems mėnesiams po tragiškų 2013 m. birželio įvykių Pakistane, Nanga Parbato viršūnės papėdėje. Bazinėje stovykloje, kuri alpinistų laikoma saugiausia vieta ekspedicijų metu. Ten nužudė mano partnerį Ernestą Markšaitį. Man pasisekė, kad tą lemtingą naktį miegojau kitoje stovykloje 6 km aukštyje."

Siera Leonės lūšnynuose lietuvis nepatyrė smurto, nebuvo apiplėštas, nors kabantis ant peties jo fotoaparatas šimtų šiukšlynų ir lūšnynų varguolių armijai leistų išgyventi bent pusmetį.

"Dažnai galvojau, kaip, gyvenant tokiomis sąlygomis, galima neprarasti žmogiškumo? – neslėpė pašnekovas. – Tie žmonės turi rasti savyje ryžto išgyventi iš to, ką turi. Panašiai, kaip ir kalnuose. Kad ir kiek mažai turi, privalai išgyventi ir išlikti žmogus."

Gyvenimas lauke

Korumpuotoje šalyje, kur labai maža dalis gyventojų maudosi turtuose, daugiau nei 50 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir turi išgyventi šiek tiek daugiau nei už vieną JAV dolerį per dieną.

Dauguma namų pastatyti iš skardų, kurios paremtos šakomis, lentomis, ar priremtos prie apleistų pastatų sienų likučių ir gali greitai sugriūti.

Viduje – beprotiškas karštis, todėl žmonės ten tik miega, o gyvenimas verda čia pat, lauke.

Ten jie valgo, dirba, žaidžia, prausiasi. Tualetų nėra, todėl gamtinius reikalus varguoliai atlieka čia pat duobėse. Todėl natūralu, kad vietiniai, saugodami savo orumą, itin vengia pašalinių akių, o ypač – fotoaparatų objektyvų.

Maistą žmonės gaminasi lauke, krosnelėse, kuičiasi šiukšlynuose ir ieško, ką gali panaudoti kasdienybėje ar kam nors parduoti – nuo kartono gabalų iki aplūžusių, senų lovų.

Šiukšlynuose mėtosi ir medicininės atliekos, čia pat teka srutos, ištisą parą plaikstosi nuodingi dūmai.

"Pabuvęs tokioje vietoje po to spjaudaisi, iš nosies šalinasi juodi gumulai, valgyti nė kiek nesinori", – šokiruojančius vaizdus prisiminė Saulius.

Sergančių poliomielitu varžybos

Savaitgalį dauguma prausiasi, skalbia drabužius – Fritaunas įsispraudęs tarp daugybės aukštų kalvų, nuo kurių teka upeliai.

S.Damulevičius matė, kai kažkas stovi kalno viršuje, kažkas – žemiau ar visai apačioje, o juo vinguriuoja vanduo.

Žemiau jau teka šiukšlių, skardinių srovelė. Neretai iš tos pačios versmės semiamas ir vanduo prausimuisi, o gal – ir maistui gaminti.

Vietiniai nepasitiki net ir pagalbą teikiančiomis organizacijomis, nes iš jų tikėjosi greitesnio efekto.

"Todėl reikėjo ilgai bendrauti, kad jie leistųsi fotografuojami, neretai, nuvykęs į lūšnynus, su varguoliais ir luošaisiais bendraudavau kelias valandas ir net neišsitraukdavau fotoaparato. Mūvėjau apyrankę su Lietuvos vėliavos spalvomis (Siera Leonės vėliava – taip pat trispalvė) ir nuolat pasakodavau, kad ir pats esu iš mažos šalies su sunkia istorija. Jei sutikdavau nuoširdžiai bendraujančių, po to atvažiuodavau dar kartą ir dar", – neslėpė Saulius.

Vėliau jis atveždavo afrikiečių nuotraukų, kurios jiems buvo didelė dovana.

Su kolega Tomu poliomielitu persirgusiems rankininkams 30 km už Fritauno S.Damulevičius padėjo organizuoti varžybas.

"Sumokėjome už transportą, pietus, kartu įrengėme žaidimo aikštę, sukvietėme vietinius. Susirinko daug žmonių, visi energingai palaikė pasirinktas komandas, o šiam prasmingam malonumui išleidome tik 50 JAV dolerių!" – pasakojo S.Damulevičius.

Skirtingas tikėjimas netrukdo

Ar jam nebuvo baisu vakarais eiti į lūšnynus, juolab kad baltasis afrikiečiams – pinigų maišas?

Be to, lūšnynuose pasitaikydavo ir žmonių, apkvaišusių nuo alkoholio bei nuo narkotinių medžiagų.

Kartais jis patirdavo psichologinį spaudimą – ko turtingas baltaodis lankosi lūšnynuose?

Vietiniai žino, kad užsieniečiams Siera Leonėje viskas labai brangu – sotūs pietūs kainuoja apie 20, para viešbutyje apie 100 JAV dolerių. Todėl baltaodžiai į šalį gali atvykti tik darbo reikalais arba itin prabangių ir egzotiškų atostogų.

Jie išgyveno baisų, 10 metų trukusį karą, todėl pavargę nuo agresijos, o kažkokius pliūpsnius tramdo. Žmonės – religingi, savaitgaliais lankosi bažnyčiose, mečetėse – musulmonų, skirtingais duomenimis, – 60–77 proc., krikščionių – 10–22 proc.

Bet visi sugyvena taikiai, o ant automobilių galima pamatyti užrašų "Mūsų Dievas", "Alachas didis", "Dieve saugok" ir itin populiarų – "Dievas tavimi pasirūpins".

Operacija be vaistų nuo skausmo

Medicinos sistema – klaiki. Šalyje, kur gyvena apie 6 milijonai žmonių, veikia tik dvi viešos stomatologijos klinikos (abi sostinėje), tik 200 registruotų gydytojų.

"Tačiau jų smarkiai sumažėjo po ebolos siautėjimo, nes pirmieji į pagalbą, manydami, kad tai maliarija, plikomis rankomis skubėjo medikai, – Saulius matė, kaip gydytojas rezidentas šiukšlyne, plastikinėje perlūžusioje geldoje, darė operaciją. – Dezinfekavęs milteliais gilią, iki kaulo atsivėrusią žaizdą jis šią valė žirklių galu. Net žiūrėti buvo kraupu, o kaip be vaistų nuo skausmo mergina išlaikė ir neprarado sąmonės – neįsivaizduoju."

Ten dar juntamas šamanizmas, senoji religija – senąją afrikietišką religiją išpažįsta apie 30 proc. gyventojų.

"Kartą mirė vienas afrikietis, su kuriuo bičiuliavausi, – prisiminė Saulius. – Iš pradžių medikai galvojo, kad maliarija, tačiau ji išgydoma, o šis mirė staiga, nors nuvežus jį į ligoninę tyrimai nerodė jokių blogybių. Apmokytas medikas neabejojo, kad tai vudu. Neva stiprų poveikį patyrusiam vyrui jau negalėjo padėti ir šamanas."

Užsieniečių indėlis

Vos 200 km už Fritauno – dar archajiškiau, čia jautiesi tarsi laiko mašina patekęs kelis šimtus metų atgal: iš molio drėbti nameliai šiaudiniais stogais, paplitęs natūrinis ūkis, žmonės viską daro savo rankomis – peilius, indus, virves.

Ar, matydamas tokį skurdą, nelaimes, ligas, Saulius negalvojo, kad šalis, kurioje yra daug naudingų gamtinių išteklių, deimantų, specialiai baltaodžių paskandinta chaose?

"Teisybės turbūt yra, nes šalis labai korumpuota, prie daugybės išteklių prieina atvykėliai ir ne visiems rūpi skurdžios šalies ateitis, – pripažino Saulius. – Tačiau užsieniečiai šalyje investuoja, diegia švietimo, medicinos sistemą, gerina infrastruktūrą, tiesa kelius. Be jų pagalbos šalis niekaip nebūtų įveikusi ebolos epidemijos, mirtų dar daugiau žmonių. Galbūt vietiniams sunku suprasti, kad reformoms reikia laiko, jiems patiems reikia mokytis, ieškoti darbo, o ne laukti labdaringo kąsnio. Bet Afrikoje visko reikia čia ir dabar, nes jie jaučiasi daug kentėję."

Laisvės kaina

Bet kaip neprarasti žmogiškumo, ypač kai kažkas miršta iš bado ir gyvena, kaip Siera Leonėje iš vieną JAV dolerį per dieną, o kažkas – plaunasi rankas šampanu ir valgo patiekalus su aukso dulkėmis?

"Kiekvienas turime savo vertybių sistemą. Kas nepatyrė sunkumų, turbūt nesuvoks tikros laisvės kainos. Ne valstybine prasme, bet laisve gyventi kaip nori, neribojamam vien minties apie tai, kur gauti maisto", – mąstė Saulius.

Tačiau darbe su labai turtingais žmonėmis susiduriantis vyras įsitikinęs, kad kaip ir skurdas, turtas neturi būti vertinamas kaip stigma.

"Šie žmonės rūpinasi savo šeimomis, vaikų ateitimi, yra ir tokių, kurie steigia labdaros fondus, investuoja į meną, mediciną, švietimą. Turbūt kiekvienas norime kažką po savęs palikti", – tęsė alpinistas.

Kas yra mirtis nekart greta alsavimą jautusiam ir laidojusiam ne vieną kolegą žmogui?

"Priminimas, kad negalima stovėti vietoje, – Saulius sakė po ilgos pauzės. – Kalnuose tai supranti labai greitai. Ten nėra jokios garantijos tavo gyvybei, turi nuolatos pats rūpintis savo išlikimu. Jei sustosi, nebegalėsi pasistatyti palapinės ir išsivirti arbatos, užsimauti storesnių pirštinių, tada tau galas. Dideliame aukštyje užtenka prisėsi ant pusnies pailsėti ir gali užmigti amžinu miegu."

Ašaros ir begalybė

Ar Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas verkia?

Kopdamas negali parodyti silpnumo nei sau, nei kolegoms, privalai neprarasti budrumo. Bet jau nusileidus, kai pagaliau jautiesi saugus, būna džiaugsmo ašarų.

O kartais ilgos ekspedicijos metu visi susirenka vienoje palapinėje ir prisimenant žuvusiuosius rieda ašaros.

Neretai, ne viršūnėje – ten šią euforiją alpinistai kontroliuoja, apsikabina su tikslą pasiekusiu kolega ir verkia. O jei dar iš kažkur atsiranda gitara, ašaras kontroliuoti sunku.

"Neretai vieną sezoną susitinkame greta viršūnės, o po metų, kitų, to žmogaus nebėra. Bet kažkokia prasme tai nėra liūdna. Šie žmonės, su kuriais galbūt buvau susidūręs tik akimirkai, paliko gilų pėdsaką mano atmintyje. Tos akimirkos suformavo patirtis, iš kurių susideda mano gyvenimas. Būtent gyvenimas, o ne tik egzistencija, – atviravo S.Damulevičius. – Galima nusileidus iš kalnų žiūrėti televizorių ir švaistyti savo laiką tuščiai, bet galima ieškoti prasmės, kažko siekti, kažkuo dalytis. Jei nebūtų mirties, gyvenimas taptų begalinis, sėdėtume ir nieko neveiktume, nes žinotume, kad visada turėsime laiko viską pakeisti. Turbūt gerai, kad taip nėra. Kitaip būtų be galo nuobodu."