Kelerių pastarųjų savo gyvenimo metų etapą ji įvardija kaip vieną iš visavertiškiausių. 

Jau kuris laikas dainininkę dažniau galima pamatyti ne scenoje ar televizijos muzikiniuose projektuose, o prie fortepijono su jaunaisiais talentais. Vokalo garsi scenos moteris moko rudenį įkurtoje Kūrybos talentų akademijjoje. Ir prisimena nelengvą savo gyvenimo laikotarpį, kai nuo jos nusisuko net artimieji.

„Pradėjau siekti scenos nesąmoningai, tik dėl to, kad labai anksti tapau mama ir turėjau kažkaip save realizuoti, pateisinti sudėtingą gyvenimo momentą. Tuomet tėvai manęs nesuprato, nusisuko. Giminės, visi artimieji pradėjo mane peikti už ankstyvąją motinystę“, – prisimena R. Čivilytė, neslepianti, jog tuomet turėjusi kažkaip reabilituotis ir tiesiog nusipelnyti būti scenoje. 

Sutapimas Rositą atvedė į tuometį „Lietuvos“ viešbutį. Kad ir koks tai buvo sudėtingas periodas, po kelerių naktiniame klube dainuotų metų muzikinės karjeros ratas įsisuko rimtai ir profesionaliai.

„Būdavo tokių momentų, kai norėdavosi viską mesti ir eiti ieškoti kitokios profesijos. Nuo malonumo dainuoti esi kartais pakylėtas iki dangaus, o kartais nutėkštas žemėn be jokio gailesčio taip, kad, nesusitvarkydamas su emocijomis, galvoji, dieve, gal ką paprastesnio, gal ką žemiškesnio reikėjo išsirinkti, kad nereikėtų taip išgyventi po koncertų, po darbo, kuri mes ištverdavom“, – prisipažįsta R. Čivilytė.

Tačiau ištverti Rositai irgi nebuvo taip paprasta. Scena ir buitis labai nedera, ir to dainininkė nė nemano slėpti. „Jeigu turi antrąją pusę, suprantančią, kad šiandien tau reikia ilgiau pamiegoti, nevesti vaikų į darželį, yra kitaip, bet man asmeniškai buvo labai sudėtinga. <…> Bėga pienas per visus drabužius, o aš stoviu ir akomponuojant orkestrui dainuoju „Ave Marija“… viskas laša, varva“, – dabar jau juokdamasi dainininkė prisimena laikus, kai per koncertų pertrauką lėkdavo maitinti dukros, po to grįždavo nutekėjusiu makiažu. Sako, toks yra žvaigždės ir su šypsena patikslina – Lietuvoje gimusios žvaigždės – gyvenimas.

Tačiau ši žvaigždė sukaupė ir kitos nelengvos patirties. Asmeniniai jos santykiai kolstėsi ne itin sėkimingai, o dainuoti kartais būdavo taip liūdna, kad akys išduodavo širdies skausmą: „Man dažnai sakydavo: Rosita, ko tu tokia susirūpinusi, kodėl nesišypsai? O meluoti nenoriu. Vidinė drama ilgą laiką manyje gyveno. Ir muzika siejosi su mano gyvenimu, su mano patirtimi. Viskas buvo viename.“

Ilgą laiką šeimos darnos troškusi dainininkė galiausiai nebeištvėrė. Dabar prisipažįsta: sukurti tobulų santykių jai nepavyko.

„Man nepavyko būti paklusnia moterimi, kuri dėl vyro aukoja viską, pameta galvą, darbą, užsiima buitimi, vaikais. Deja, nesutikau žmogaus, kuris galėtų mane pajusti taip, kaip derėtų pajusti moterį, kuri dirba sceninį darbą“, – atvirai sako R. Čivilytė, pripažįstanti ne tik savo klaidas. „Jie puikūs žmonės buvo, bet, negaudami atgal medalio, kartais peržengdavo tam tikras ribas, kuomet mūsų gyvenimas jau virsdavo į „buitiaką“, kai vaikų akivaizdoje nesiskaitai su savo žmona, nesiskaitai su savo vyru… Tai kam tada tai, kas  niekam neteikia laimės.“

Atviras pokalbis su dainininke R. Čivilyte – apie santykį su žmonėmis, scena, jausmais ir gyvenimo kokybės paieškas „Stiliuje“ balandžio 7 d. 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ su Violeta Baubliene.