3266 kilometrai – tokį atstumą įveikė vilnietis ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas, per 45 dienas apibėgęs Baltijos jūrą. "Patyriau labai daug gerų įspūdžių, kiekviena diena buvo skirtinga. Šis žygis – tai savęs pasitikrinimas", – tvirtino A.Ardzijauskas.

Esame lietuviai prie Baltijos

Startavęs rugpjūčio 1 d. Klaipėdoje, Teatro aikštėje, jis bėgo per dalį Lietuvos, Latviją, Estiją, Rusiją, Suomiją, Švediją, Daniją, Vokietiją, Lenkiją, vėl per Rusiją. Finišavo ten pat, iš kur savo maratoną ir pradėjo.

Po tokio grandiozinio žygio 42-ejų vyriškis nesijaučia išsunktas kaip citrina. "Stiprybė yra žmogaus galvoje. Jei užsibrėžei ko nors siekti, tai siek. Ir pasieksi. Tas pasitikėjimas yra galvoje. Kojos tik vykdo nurodymus "iš viršaus", – įsitikinęs A.Ardzijauskas.

Paklaustas, kodėl pasirinko būtent Baltijos jūrą, vyriškis sakė, kad esame lietuviai, gyvename prie Baltijos.
Šeima savo didvyrį sutiko namie Vilniuje, linksmai – vaikai buvo pripūtę daug balionų, pripiešę piešinių. Aido ir jo žmonos – valstybės tarnautojos Jurgitos – šeimoje auga 13-metė Gabija Barbora ir 6-erių Matas Pijus.

Buvo Jūrmalos ligoninėje

Į žygį aplink Baltiją A.Ardzijauskas leidosi ne vienas – jį lydėjo savanoriai: dvi gydytojos – ortopedė bei fizioterapeutė – ir fotografė. Tačiau komanda dažnai keitėsi. Visa manta ir komanda važiavo asmeniniu Aido automobiliu, jį vairavo penkias kalbas mokantis bėgiko draugas Vaclovas.

"Vaclovas – lengvaatletis, profesionaliai treniruojasi pas mano draugą, o aš – tik mėgėjas, – kuklinosi A.Ardzijauskas. – Aš bėgau per savo atostogas, gydytojos mane lydėjo taip pat per atostogas."

Ar įdomus buvo šis bėgimas?

"Man – taip, nepaisant nuovargio, kai kurių nesklandumų. Aš bėgimu esu patenkintas", – džiaugėsi A.Ardzijauskas.
Paklausus, kuri diena buvo sunkiausia, bėgikas sakė: "Antroji. Po pirmos dienos pajutau daug adrenalino. Bet kitą dieną prie bėgimo organizmas dar nebuvo pripratęs – reikėjo rimčiau padirbėti. Jeigu vieną dieną tenka daugiau nubėgti, be to, jei lyja, vėjuota, kitą dieną būna sunkiau. O tokių dienų pasitaikė – buvo daug lietaus, daug vėjo, nes mes visą laiką buvome netoli jūros. Ne daugiau kaip 50 kilometrų buvome nutolę nuo jūros."

Antrąją bėgimo dieną A.Ardzijauskui įkando vabalas. Įvyko alerginė reakcija, ištino koja. Latvių bėgikai surado sporto mediką ir lietuvį pristatė į Jūrmalos ligoninę, kur jam buvo suleista vaistų.

Tik šiek tiek lašinių

Bėgti A.Ardzijauskas dažniausiai pradėdavo apie 9 val. ryto. Tačiau dėl gamtos sąlygų ar kitų dalykų ne visada pavykdavo laikytis grafiko. Pavyzdžiui, Danijoje jie skubėjo į paskutinį keltą, kuris kelia į Vokietiją. Tad kai atvažiavo į viešbutį, buvo jau pusė pirmos nakties. Savaime aišku, kad kitą rytą nepradėsi bėgti 9 val.
Vidudienį Aidas darydavo pertrauką – 15 minučių pietaudavo, po valgio išgerdavo stiklinę alaus. Tada 45 minutes miegodavo.

Bėgikui su komanda teko nakvoti ir viešbučiuose, ir palapinėse kempinguose, ir pas kitų šalių ugniagesius, ir mokyklose, ir ambasadų viešbučiuose. Jei būdavo virtuvė, pasidarydavo karštus pusryčius, jei ne – karštu vandeniu užpildavo grūdų dribsnius ir valgydavo. Vandeniu tekdavo pasirūpinti iš vakaro.

Kokie maisto produktai lengvaatletį "vežė" šiame maratone?

"Ryžiai, grikiai ir makaronai", – vardijo Aidas.

Mėsos kepsnio jis nė karto nevalgė, tik šiek tiek lašinių. Anot pašnekovo, skrandis mėsą virškina tris paras ir su savimi nešti tą svorį per daug sudėtinga. Kelis kartus jis ragavo žuvies patiekalų. Palaikymo komanda jų nupirkdavo kavinėse ir atveždavo į bėgimo vietą.
Ryšį su žmona ir vaikais jis palaikė ne SMS žinutėmis, o kas antrą dieną jiems skambindavo. SMS žinučių rašymas, jo nuomone, atima daug laiko, geriau paskambinti.

Noras kartu nusifotografuoti

Visas 45 dienas bėgikas buvo gamtoje. Peizažai jo akiratyje labai keitėsi. Lietuva ir Latvija gamtos požiūriu panašios – daug žalumos. Estijoje – mažiau miškų.
"Suomijoje bėgome siaurais keliukais, per nedidelius kaimelius, tai ten – kalniukai, pakalnės, posūkiai, keliai tarp akmenų, daug gyvūnų. Vietovė tokia pelkėta. Švedijoje tose vietose, kur bėgau, buvo daug dirbamos žemės. Per miškus tik keliose vietose bėgau. Danija – labai atvira, vėjai, lietus. Kai bėgau keliu, visą laiką buvo matyti jūra. Vokietijoje bėgau kurortine zona, palei jūrą, palei kopas – panašu į Nidą. Tada – Lenkija, vėl Rusija ir Lietuva. Lenkijos ir Rusijos gamta pasirodė panaši: daug spygliuočių, smėlio, buvo girdėti jūros mūša. Lenkijoje buvome nuėję prie jūros", – į malonius prisiminimus leidosi A.Ardzijauskas.

Didieji vasaros karščiai vyriškį pasitiko Latvijoje ir lydėjo iki Talino. Paskui jie truputėlį atslūgo, prasidėjo lietūs.

Kokių nors ypatingų nuotykių kelyje lietuvis nepatyrė. Jam nepastojo kelio nei banditai, nei laukiniai žvėrys. Jis nesutiko piktų, bloga linkinčių žmonių, tačiau įtarių – taip. Kelis kartus žmonės palaikymo komandos klausė, kas čia vyksta, nes automobilis buvo apklijuotas reklama. Kai sužinodavo, norėdavo kartu nusifotografuoti.

"Laukdavo manęs, kol atbėgsiu, ir fotografuodavomės, – šypsojosi Aidas. – O Kaliningrado srityje viena moteris sustojo ir siūlėsi pavėžėti."

Nemėgsta lietuvių?

Kai lengvaatletis su komanda planuodavo dienos maršrutą, stengdavosi, kad jis būtų kuo arčiau jūros. Pavyzdžiui, Švedijoje vieną dieną bėgdamas mišku jis pasiekė karinį poligoną, nuo kurio iki jūros buvo tik apie kilometrą. Žemėlapis rodė: apibėgti poligoną – 18 kilometrų, bėgti tiesiai per jį – tik 1,8 kilometro. Tada komanda puolė ieškoti informacijos. O ši skelbė: "Jūs galite eiti, bet už savo gyvybę atsakote patys."

"Ir nuvariau tiesiai. Toks ir nuotykis, – juokėsi pašnekovas. – Poligono teritorija labai didelė, iš esmės tai tuščias laukas. Aš nubėgau greičiau, nei komanda jį apvažiavo mašina."
Švedai buvo labai šalti. Kartą gyventojų jie prašė karšto vandens dribsniams užplikyti. Davė to vandens, dar pomidorų pridėjo, bet nakvynės nepasiūlė. Sužinojus, kad tai lietuviai, švedų reakcija pasikeitė.

"Tikriausiai nepatikėjo, kad aš bėgu aplink jūrą, o tie keli žmonės – mane lydinti komanda, – spėjo A.Ardzijauskas. – Ir švedai, ir norvegai ne itin lietuvius mėgsta."
Rėmėjų rado sunkiai

A.Ardzijauskui ši kelionė kainavo nemažus pinigus, tačiau konkrečios sumos jis nenorėjo įvardyti. Vyras pats ieškojo rėmėjų, tačiau jų rasti nebuvo lengva. Daugelis, į kuriuos kreipėsi, net nepatikėjo, kad žmogus planuoja apibėgti jūrą.

Jį parėmė tie, kurie anksčiau turėjo ryšių su sportu. Vieni pagelbėjo apranga, avalyne. Kiti davė fotoaparatą, treti – maisto papildų.

Su maistu buvo sunkiausia. "Ieškojome tokio prekybos tinklo, kuris turėtų savo parduotuvių visose devyniose šalyse. Bet tokio tinklo Lietuvoje nėra, – pasakojo Aidas. – Tada ieškojome, kas galėtų padėti bent Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Irgi neradome. Iš viso kreipėmės į kokius 500 įmonių, o atsiliepė 14. Vieni atsakė, kad jie remia ne sportą, bet kultūrą, kiti – kad vaikus."

Lietuvio žygis buvo paviešintas ir kitose šalyse. Liepojoje, Rygoje, Taline, Sankt Peterburge buvo surengtos spaudos konferencijos, Lietuvos ambasada Švedijoje išplatino pranešimą spaudai.

"Mus pasitiko visur, kur buvome susitarę, – ambasadose, konsulatuose, gaisrinėse. Įdirbis, kuris buvo įgytas per pusmetį iki bėgimo, davė savo rezultatų. Ypač naudinga buvo Sankt Peterburge vykusi spaudos konferencija, kurioje dalyvavo pati generalinė konsulė. Grįžtant namo prasidėjo nesklandumai Rusijos pasienyje. Įbėgus į Kaliningrado sritį, muitinėje buvo pranešta, kad reikės laukti apie 12 valandų.

Puolėme skambinti į konsulatą Kaliningrade. Iš ten atėjo generalinio konsulo SMS žinutė, kad jis žino, jog mes laukiame eilėje muitinėje. Po tų SMS žinučių sieną kirtome gal per 20 minučių. Man atrodo, viskas buvo sprendžiama netgi ministrų lygiu, – pasakojo A.Ardzijauskas. – Iš tikrųjų net nežinau, kas mums padėjo."