– Šarukas su Mantu yra pasakoję, kaip muzika atsirado jų gyvenime. Dabar, Kiprai, atėjo tavo eilė apie tai papasakoti. Kada ir kaip prisijungei prie grupės „Garbanotas“?

Kipras: Muzika atsirado dar darželyje, nuo parengiamųjų klasių ir Balio Dvariono muzikos mokyklos laikų. O „Garbanotas“ išsivystė iš Tilto gatvės komunos, kur sukomės visi kartu. Buvome visai didelis bičiulių būrys ir gražiai sutapo, kad grojau tuo instrumentu, kurio grupei tuo metu stigo. Buvusi vadybininkė pasiūlė pamėginti ir kažkaip ta kelionė tęsiasi.

– O ar atsimenate, ko pradžioje tikėjotės? Kaip įsivaizdavote visą grupės kelią?

Šarukas: Buvo toks Eduardas, kuris atveždavo įvairių muzikos įrašų, koncertų live‘ų. Atsimenu, žiūrėdavome „Led Zeppelin“ ar Franko Zappos koncertus ir jis sakydavo: „Čia kieti bičai. Jie daro, ką nori.“ Žiūrėdavau ir galvodavau: „Geras. Yra toks variantas – gyventi ir būti scenoje.“ Kažkokie keturi įgarsinti žmogeliukai, o jų klauso minios. Ir tada pagalvoji – oho, kas tai per dalykas, kad garsu gali kalbėtis su tūkstančiais žmonių! Mistika, kai gerai pagalvoji. Aišku, iš pradžių grodavome kažką sau Užupio mokykloje, visokias „Egle, mano sese...“ dainavome. Klasiokai, draugai, mokytojai palaikė ir skatino, o paskui pagrojome per Gatvės muzikos dieną. Mes ten užsimerkę grojome, atrodė, tiesiog smagu, tada atsisukome ir pamatėme, kad visai daug žmonių atėjo paklausyti. Dar labai gerai pamenu, kad toks pankas sėdėjo priekyje ir atėjęs įmetė 20 litų. Nustebino, kad visi kažkaip prisitraukdavo arčiau: ir pankai, ir mūsų klasiokai, kurie buvo labiau „Zaros“ ir „Coffee Inn“ kultūros atstovai.

Mantas: Mes pradžioje išvis nieko nesitikėjome. Pagrojome per Gatvės muzikos dieną, o pirmas mūsų koncertas buvo Kėdainiuose, pas draugus, kurie sakė: „Fainiai grojot per Gatvės muzikos dieną. Atvažiuokit.“ Mums buvo smagu tai daryti, bet studijavome arba ruošėmės studijuoti kitus dalykus. Vėliau tik pradėjo atrodyti: žmonėms patinka, tai važiuojam.

– O kaip atsirado pirmieji kūriniai?

Šarukas: Pradėjom nuo koverių, bet labai seniai. Atrodo, kad jau Gatvės muzikos dienai turėjome vieną savo gabalą. Buvo toks „Charlie, let‘s go to the Candy Mountain“.

Mantas: Gal pirmas buvo „My Jesus“...

Šarukas: Ai, buvo toks labai gospeliškas kūrinys... Stovykloje radome kažkokį gospelo tekstą, Mantas grojo ir kažkaip išsirutuliojo kūrinys. Tada atsirado jų daugiau, o koveriai ėjo kartu, nes dar neturi programos, bet yra smagių kūrinių, kuriuos mėgsti, tai kodėl jų neperdarius?

Mantas: Mokaisi groti gitara kažkokius kūrinius ir, jei taip sutampa, kad visi nori atlikti tą patį kūrinį, žymiai smagiau kartu mokytis. Na, nes išgirsti, kad ir kaip kreivai, bet viską.

B. Ą. Šarkos nuotr.

– Jūsų debiutinis EP „Venera“ pasirodė 2012 m., o albumas „About Us“ – 2015 m. Su kokiomis mintimis tada juos išleidote?

Mantas: Iki pirmojo EP mes grojome gal ketverius metus. Kai „Venera“ pasirodė, jau turėjome auditoriją ir net jautėme spaudimą jį išleisti. Visi klausdavo, kada įrašysime. Kažkada išvažiavome su didele kompanija į sodą Trakuose, smagiai leidome laiką ir įrašėme. Jis, aišku, buvo kreivas. Patys suvedinėjome ir visa kita darėme, bet smagu, girdėti draugų balsai, Trakų sodas, kurio jau nebeturi... Pradžioje grojome kiek kitokią muziką. Tuo metu labai ant bangos buvo „Fleet Foxes“, „Mumford & Sons“... Kaip mūsų draugai juokaudami sako – popfolktralialia.

Kipras: Aš tuo metu priklausiau visai kitai scenai. Sklido gandas, kad yra jauna grupė su labai fainu vokalistu. Man, kaip senam nihilistui, iš karto kilo pasipriešinimas: ai, čia nesąmonė. Tuo metu muzikoje jaučiausi stipresnis nei jie ir visiškai nekreipiau dėmesio, kol bendras pažįstamas Tautvydas nesupažindino su Mantu ir neprasidėjo kelionė su Tilto gatvės kompanija. Iš tikrųjų keista, kad muzika, kurios niekada daug neklausydavau, sugebėjo paliesti ir puikiai skambėjo. Tada ir susipažinau su jų kūryba. Nuoširdžiai sakant, ne visos dainos patiko, bet pati idėja, Šaro ir Manto sugebėjimas ją perteikti ant scenos man labai patiko, nors ir žiūrėjau gana skeptiškai.

Šarukas: Kipras yra techniškas bosistas, tad jis nagrinėjo muziką būtent iš amato pusės, o mes tada buvome labiau mėgėjai.

Kipras: Taip, iš pradžių žvelgiau kaip į mėgėjus, kurie pamažu tapo draugais, ir viskas išsisuko iki to, kad pradėjau kitaip net ir muziką suprasti – ne tik techninę jos atlikimo dalį, bet kaip kažkokį gražų vienį. Ir tada supratau, kad tą vienį gali pasiekti tik su žmonėmis, kurie puikiai jaučiasi scenoje ir techniškas atlikimas nėra pats svarbiausias dalykas.

– Kartais muzikantai nebemoka klausyti muzikos, jos neanalizuodami....

Kipras: Man atrodo, kad muzikantai yra sugedę klausytojai. Kitą kartą pats pagauni, kad muziką analizuoji pagal harmonijos, ritmo ar garso aspektus. Nežinau, kaip vyrukams pavyksta ir ar pavyksta, bet aš negaliu visiškai nuo to atsiriboti.

Mantas: Čia labai priklauso nuo to, kokio stiprumo žinia... Na, pavyzdžiui, trukdo, kai skaitai knygą ir joje yra klaidų, nes įsijauti į tekstą ir jo mintį, o tada tave išmeta, nes matai praleistą raidę, bet pačios žinios tai nekeičia. Jeigu žinia yra labai gera, tai vis tiek ji tave pasiekia.

Kipras: Taip. Čia, galbūt, net su siauru mąstymu susiję. Aš, pavyzdžiui, dabar svarstau, kad gal tas mano neigimas kartu rodė ir muzikinės brandos nebuvimą. Kai jautiesi jau kažką nuveikęs, o iš tikrųjų dabar gal netgi gėda, kad sugebi praleisti kažkokius svarbius dalykus.

Šarukas: Mes netgi sukūrėme tokį terminą „džiazo policija“, t.y. muzikantai, kurie, klausydami muzikos, ją vertina kažkokiu vienu aspektu ir juo apsprendžia kūrinio vertę. Kai Mantas sakė apie žodžius, aš pagalvojau apie vaikus, kurie rašo laiškus Kalėdų Seneliui. Jie padaro labai daug klaidų, bet tau tai svarbu, nes matai jų vaizduotę, kažkokį tikslą, ir tau visiškai nesvarbu, kad jis nekonstruoja sakinio. Turiu omeny, kad matai visai kitokius dalykus ir vertini nuoširdų bandymą bendrauti. Supranti, kad esmė yra, jog idėjiškai žmogus kažką kuria, ir viskas. Aš klausau muzikos nevertindamas technikos. Svarbu, ar jauti kažką, ar ne. Jeigu kažką jauti – vadinasi, veikia.

Kipras: Bet vėlgi, tai ateina su muzikine branda, arba, iš kitos pusės, su tavo nesugebėjimu pastebėti. Kai tu išmoksti gerai daryti kažkokį dalyką, darosi sunkiau.

Mantas: Ir tai natūralu. Dabar muzikos yra labai daug. Ji skamba visur, neišvengiamai atsiranda nuovargis ir nebeišeina klausyti. Skaičiau knygą tokio džiazisto, kurioje jis bando papasakoti, kuo jam patinka džiazas. Jis sako, kad visų pirma „klausyti muzikos yra atsakomybė“. Muzika yra pokalbis, todėl jai reikia skirti kažkiek dėmesio ir koncentracijos. Ne visada išeina, bet bent vadovautis tokia nuostata būtų gražu.

– O ką norėtumėte, kad jūsų kūryboje išgirstų klausytojas? Kitaip tariant, ką nori pasakyti „Garbanotas“?

Šarukas: „Garbanotas“ – apie įvairų pokalbį ir kaitą. Pasakyti kažkokias mintis, apie ką yra muzika ir kuo gyveni, yra sunku, nes prieš dešimt metų kūrėme vienaip ir tai buvo apie vienus dalykus, dabar – kitaip, ir tos patirtys vis keičiasi. Viskas – apie savo kaitą ir pastabumą. Pastebėti, kaip tu keitiesi, kaip kiti keičiasi, kokių naujų minčių kyla... Būtent apie pastabumą – sau ar aplinkai. Užtenka pastabumo, o tada, kaip tą pastebėjimą papasakojame, prasideda kiti dalykai.

Mantas: Žiūrėjau neseniai dar kartą dokumentinį filmą apie F.Zappą, tai jis ten labai gražiai sakė, kad dar jaunystėje pastebėjo, jog jeigu dalykas juokina arba daro pasaulį spalvingesnį, tai jam patinka ir jam reikia tai daryti. Aš manau, kad čia daug.

Detalės kuria tą savitą garsą, bet nuolatinis garsų paieškų poreikis turi egzistuoti. Jeigu tu visąlaik įsikibęs, kad instrumentai turi skambėti taip, o ne kitaip, tai ir pačiam, ir klausytojams nuobodu darytųsi, jei grupė 30 metų skambėtų vienodai, kaip AC/DC.

– Grupė jau ilgai kartu. Kaip pasikeitėte? Kaip kito „Garbanoto“ kūryba?

Mantas: Net nebūtinai per visą tą laiką. Šiemet esi jau kitoks nei pernai. Šiandien esi kitoks nei vakar. Kaita vyksta nuolat. Kol vyksta judėjimas, tol ir norisi kažką daryti, nes čia ir yra gyvybė.

Šarukas: Kaip Mantas ir sako, keitiesi kiekvieną dieną. Kartais išgirsti kažkokią žmogaus mintį ir jau pasikeiti. Kol kartu būname ir vieni kitiems vis daugiau pasakome apie kažkokius ego dalykus, apie tai, kaip muziką girdime, kaip norime girdėti, kaip ją įsivaizduojame, tai tol ir keičiasi. „Above Us“ buvo toks suneštinis – jame labai skirtingi gabalai. „Room For You“ gal buvo vientisesnis. Jame daugiau Manto minčių apie jo išgyvenimus. „Paskutinėje saulėje“ buvo daugiau mano patirčių, bet jos susijungė su kitų žmonių mintimis. Atrodo, kad visada rotuojasi tie keturi žmonės: vienas pavargsta – kitas užsidega, kitas pavargsta – dar kitas užsidega... Albumai viskuo skiriasi – ir garsu, ir įrašymu, ir žmonėmis, ir temomis, ir technika... „Venera“, kurį minėjai, buvo mūsų hitų albumas, nes tuo metu buvo tokios muzikos laikas. Tu išgirsti kažką ir galvoji, kaip gera, kaip gražu, darysiu labai panašiai, ir ieškai, kaip tu skambi, koks tas tavo garsas. Paradoksalu, kad mes keičiamės, atliekame kitą programą, o žmonės vis tiek skanduoja „Oh My Brother“, „It‘s Hard“ arba „Gėlėta suknia“. Kažkaip juos po truputį išstumi, nes jau kitaip mąstai ir net nepavyksta pagroti taip, kaip jie galėtų skambėti.

Mantas: Tuo labiau kad keitėsi žmonės: „Venera“ – su vienais žmonėms, „Above Us“ – jau su Kipru, bet dar su Jonu... Yra muzikanto kitas priėjimas ir supranti, kad neišeina kažko pagroti ne dėl to, kad kažkas blogiau, bet kinta kažkokios mikrodetalės.

– O kada atradote tą savo skambesį?

Mantas: Niekada (šypsosi).

Šarukas: Manau, „Grįžkit iš toli“, dabar bent jau klausant, sujungia tą seną dalyką, kas žavėjo „The Doors“, „Led Zeppelin“ ir „Pink Floyd“, kažką netgi iš pop aproach‘o, nes jau Kipras grojo bosu, ir jau yra fanko, o tai jis labai mėgsta, ir kažką iš lietuviškos estrados, nes „Grįžkit iš toli“ dalis teksto paimta iš lietuviškos estrados, ir supranti, kad čia yra tas mūsų miksas, o ne kažkieno imitacija. Nesakau, kad „Oh My Brother“ ar kiti senesni gabalai yra blogesni. Tai gera paieška, bet dabar jau matyti, kad kažkur kartoji Edvardą Sharpą ar „Fleet Foxes“, nes tau tai labai gražu buvo. Buvo ir „Tame Impala“ laikas... Tik dabar tu nebe taip pamilsti tuos atlikėjus, nes esi vyresnis ir sąmoningesnis. Nėra, kad pamatai gatve einantį gražų žmogų ir sakai: apsirengsiu, kaip jis. Ne. Tu imi detales ir jau galvoji arba net žinai, kaip padaryti dar geriau.

Mantas: Visada muzikoje vyko šis procesas – visi vieni iš kitų pasiimdavo kažką. Manau, vis tiek kuri muziką, nes klausei muzikos. Nesi tas pirmasis žmogus...

Kipras: Man dar tai, kad turi savo garsą, kažkiek asocijuojasi ir su stagnacija, nes tu nuolatos keitiesi ir kita stilistika pradeda patikti... Detalės kuria tą savitą garsą, bet nuolatinis garsų paieškų poreikis turi egzistuoti. Jeigu tu visąlaik įsikibęs, kad instrumentai turi skambėti taip, o ne kitaip, tai ir pačiam, ir klausytojams nuobodu darytųsi, jei grupė 30 metų skambėtų vienodai, kaip AC/DC. Gal ir romantika, bet man asmeniškai tai labai charakteringa ir darosi nuobodu. Gal smagiau, kai neužsisėdi ir ieškai.

Šarukas: Kai kurie to nenori ir neturi tokio uždavinio. Čia daugiau asmeniniai dalykai, kad darai ir nekeli klausimo, ar kažką turi keisti. Gera kurti tokią muziką, tai argi blogai? Jei nusibosta kurti tokią muziką ir nori jaustis geriau, tai keiskis. Mums nuolat norisi ieškoti, kaip jaustis gerai ir kaip dabar padaryti, kad būtų įdomu.

B. Ą. Šarkos nuotr.

– O kokie dabar jūsų planai? Po albumo „Paskutinė saulė“ jau praėjo nemažai laiko...

Mantas: Šiaip nėra tiek daug. Albumas išėjo 2018-ųjų gruodžio 21 d. – praktiškai 2019-aisiais, o mes jau baigiame rengti naują darbą.

– Po „Paskutinės saulės“ pasirodė vienas naujas singlas „Hey Love“ anglų kalba. Koks bus kitas albumas? Ką jam planuojate?

Mantas: Būsimo albumo dainos parašytos anglų kalba. Beveik visi tekstai – Šaruko, tai čia gal jo reikia paklausti...

Šarukas: Čia toks pasaulinio lygio – todėl (šypsosi). Pasaulinio lygio, kad bus išgirstas, o kitas, jeigu atsiras, tai bus lietuviškas, kad pakeistų kažkas karalių Mamontovą (šypsosi). Juokauju. Nežinau, kodėl angliškai. Kai kuriuos dalykus geriau dainuoti angliškai, kai kuriuos – lietuviškai...

– Ką dar galite atskleisti apie būsimą albumą?

Šarukas: Mes jau turime susivedę singlą ir galėtume gana greitai jį paleisti. Buvo daugiau klausimų dėl dainos klipo, bet neaišku, ar spės jį padaryti. Gal tada paleisime be jo?

Mantas: O albumas... Kadangi priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo daugiau žmonių, tai sunku pasakyti, kada išleisime. Gal žiemos pradžioje? Arba kaip tik jau 2022-aisiais, kad vėl nebūtų metų pati pabaiga, bet kažkokių naujienų vis po truputį tikrai bus. Gal net ir pora singlų.

– Ruošiatės koncertuoti?

Šarukas: Čia labai neaišku. Daug žmonių serga.

Mantas: Albumo pristatymo koncertų norėtųsi, bet priklausys nuo situacijos. Jei neišeis žiemą, tuomet tikėkimės, kad pavyks pavasarį. Vasara buvo neįtikėtina – labai daug grojome, o dabar labai sunku kažką pasakyti.