Nors dabar Vido kelias labiau susijęs su muzika, bet teatras tikrai yra kažkur šalia ir ateityje dar tikrai nueisime į ne vieną Vido statytą spektaklį. Ne veltui daugiau nei prieš dešimt metų šis pacanas dainoje prašė: „Teta, įleisk į teatrą, aš noriu išvysti scenos stebuklą. Teta, atverk man teatrą, aš noriu atgaivinti prigesusią ugnį.“

– Su tavo kūryba susipažinau 2007 m. per grupės „Stipriai Kitaip“ piktąją tetą Levutę, vėliau buvo „Suicide Djs“ „Samurajaus dainelė“. Kokių prisiminimų tau kelia tie laikai?

– Prisiminimai – tik geriausi. „Stipriai Kitaip“ ir „Suicide Djs“ buvo studijų laikotarpis – draugyste su Ainiu Storpirščiu paremtas mūsų šėliojimas. Buvome kursiokai, radome bendrą vaibą ir kūrėme kartu. Kai studijuoji aktorinį, pati specialybė tarsi įpareigoja būti laisvą, nekompleksuotą. Mes abu tokie ir buvome – nagli ir drąsūs. Visa tai buvo durniavimas – padarome tą arba šitą; padarome tai, nes niekas kitas nepadarytų, o mes galime.

Tai baigėsi, kai išvykau studijuoti į Maskvą. Su šiomis grupėmis prabėgo penkeri sėkmingi metai – išleidome albumą, surengėme didelių koncertų ir tai tapo tam tikru to meto reiškiniu. Man nebuvo nuoskaudos, kad projektai baigėsi, nes tai traktavau kaip spektaklį, kuris jau atgyveno savo laiką. Rengėme vėliau keletą koncertų, ir viskas buvo nebe taip... Galbūt tai, kad jau turėjau vaiką, galbūt kažkokios aktualijos pasikeitė, bet tas durniavimas jau buvo pritemptas.

Profesionaliuose teatruose dirbi nebe su kursiokais, kuriuos pažįsti kaip nuluptus, o su  aktoriais, kurie visi vyresni. Buvo sunku. Kai esi jaunas, kartais savo nepagrįstas ambicijas ir eksperimentus ant vargšų artistų intuityviai išsibandai ir, duok Dieve, jeigu pavyksta.

– Tokiems projektams reikia daug pasitikėjimo savimi ir drąsos. Iš kur jos sėmeisi?

– Iš kvailumo ir paaugliško maksimalizmo (šypsosi). Dabar, kad ir kaip kvailioju scenoje, vis tiek pirmiausia klausiu – kam aš tai darau? Kokią žinią ar pridėtinę vertę tai turi? Kiekvieną savo dainą galėčiau taip išanalizuoti. Tuo metu mes darėme tai, kas mums faina tik todėl, kad faina.

– Galbūt kažko iš tų laikų pasiilgsti?

– Dabar labai gerai jaučiuosi tiek iš profesinės pusės, tiek asmeniškai. Turiu sūnų, kurį labai myliu. Turiu veiklą, kuri man patinka. Esu laisvas – bent jau tiek, kiek žmogų galima vadinti laisvu. Kuriu be įsipareigojimų. Gyvenu iš savo hobio, nes muzika ir apskritai menai man labai patinka, todėl nevadinu to profesija... Nieko nepasigendu. Visada sakau – „Kaip faina, kad tai buvo. Važiuojam toliau.“

– Po šių projektų sekė solinė karjera. Keitėsi kūrybinis procesas, pati kūryba…

– Mano solinei karjerai ir jos pradžiai įtaką darė režisūros studijos Maskvoje. Tuo metu prisiliečiau prie Vladimiro Vysockio, grupės „Kino“ ir viso rusų avangardo, bardų, roko pasaulių. Gyvenant Rusijoje tai suskamba visai kitaip, pradedi suprasti, kur tos kūrybos šaknys. Ten pradėjau kurti dainas, mąstyti apie koncertą. Atrodo, „Menų spaustuvėje“, per „Kultūros naktį“, įvyko mano pirmasis solinis koncertas. Išėjau su gitara ir atlikau pusės valandos programą – grojau „Super Mario“, „Rėkti, trypiant kojom“, „Panda“… Baisiausiai bijojau, nes vienam tenka didesnė atsakomybė. Dabar, kai tiek nueita, mėgaujuosi tuo, bet tuomet atrodė labai sunku, trūko Ainio ir Prano.

Grupėje leidome vienas kitam viską, labai gerai vienas kitą jautėme ir nebuvo jokių suvaržymų. Tačiau pradėjęs koncertuoti vienas, iškart pajutau, kad nebegalėsiu dėtis kaukių. Mūsų „Stipriai Kitaip“ arba „Suicide Djs“ projektai buvo truputį kaukėti – mes buvome kažkokie perdėm linksmi, aktyvūs. Pradėjęs solinę karjerą pajutau, kad turėsiu į sceną eiti toks, koks esu. Vadinasi, visoks – kartais linksmas, o kartais liūdnas. Tai ir buvo didžiausias kontrastas – ant scenos turės būti V.Bareikis, o ne jo sukurtas personažas.

– Ar sunku buvo nusimesti tą kaukę?

– Pradžioje sunku. Elementariai klausi savęs: ką aš iš tikrųjų noriu pasakyti? Tik tada atsiranda forma. Daug kas sako: „Tu kūrei vienokias dainas, po to „nervus“, „pusvalandukus“, dabar vėl kažkaip kitaip skambi.“ Kiti klausia: „Sukūrei dainą apie babkes, apie atlikėją, kurio niekas nežino ir jo karjerą prodiuseriai dėlioja. O dabar, kai tave žino, ar tu kartais nesijauti pats virtęs apdainuojamu prodiuserių produktu. O man visa tai tėra forma kažką pasakyti. Tas pats, kas vieną dieną krepšinį žaistum salėje, kitą dieną – gatvėje su vaikais, o trečią dieną pas kažką rūsyje. Juk mėgaujiesi tuo pačiu krepšiniu. Tai, kad iš gatvės patekai į salę ir tave kažkas stebi, nekeičia tavo meilės krepšiniui. Lygiai tas pat su muzika. Mano meilės jai niekas nekeičia, ar gročiau arenose, ar dešimčiai žmonių.

– Jei jau užsiminei apie tai... Pasirodymai arenose ir mažose erdvėse labai skiriasi. Kur tau smagiau?

– Jeigu mėgsti plaukioti ir vandenį, tuomet areną prilyginčiau burlaiviui su didelėmis bangomis, ką tu pats duodi su visomis priemonėmis – didele erdve, aparatūra, grupe, šou elementais ir gauni didelį atsaką iš kelių tūkstančių žmonių. O akustiniai koncertai – plaukiojimas mažoj valtelėj vidury ežerėlio, kas taip pat nuostabu. Taip ir kalbant apie koncertus – dvi nepalyginamos energijos. Į nieką nekeisčiau nei patirties „Žalgirio“ arenoje gruodį, nei turo per mažesnius provincijos miestus, kur galiu pabendrauti su žmonėmis akis į akį.

Pradėjęs solinę karjerą pajutau, kad turėsiu į sceną eiti toks, koks esu. Vadinasi, visoks – kartais linksmas, o kartais liūdnas. Tai ir buvo didžiausias kontrastas – ant scenos turės būti V.Bareikis, o ne jo sukurtas personažas.

– Negalime nepakalbėti ir apie „No Theatre“, kur tu debiutavai kaip režisierius. Ką tau davė šis teatro judėjimas?

– Jis atsirado iš didelio noro mūsų kursui likti kartu. Kurso vadovas Gintaras Varnas įskiepijo mums sąžiningą požiūrį į meną, darbštumą. Visi susirinkome, padėliojau sezono planą ir sakau: „Gal pamėginkim kartu kažką padaryti? Turiu idėjų, jūs man padėkite.“ Žinojau, kad važiuosiu į Maskvą studijuoti režisūros ir ačiū kursiokams, kurie sutiko dalyvauti mano eksperimentuose. Pirmuosiuose spektakliuose daug kas buvo daroma intuityviai, tačiau labai norėjome pasisakyti tam tikromis temomis. Visi spektakliai kainavo daug jėgų, bet „No Theatre“ etapas buvo labai sėkmingas. Laimėjome apdovanojimų, mus pripažino teatro bendruomenė, kuri dažnai į jaunus linkusi žiūrėti atsargiai, spektakliai buvo sėkmingai rodomi – „Telefonų knygą“ gal penkerius metus rodėme, „Fluxus“ irgi ilgai gyveno, su „Kaligula“ turėjome daug gastrolių, o „Kovos klube“ bendradarbiavome su „Jaunimo teatru“ ir pirmą kartą išbandžiau jėgas profesionaliajame teatre... Tai buvo sėkmingas mano režisūros startas.

Man tas teatras yra nemiręs, tiesiog valandų paroje per mažai. Kaip tik neseniai Maskvoje aplankiau savo vadovą, kelias koleges, kur gavau du konkrečius pasiūlymus dirbti ten kaip režisierius, tačiau nespėju. Turiu susidėliojęs penkeriems metams muzikinį planą ir nenoriu jo laužyti. Į režisūrą žiūriu kaip į ilgaamžę profesiją ir sau kažkaip esu pasisakęs, kad dar galėsiu grįžti.

– Tad režisūros nemetei ir kažkada grįši?

– Mano išėjimas santykinis. Dabar tiesiog darau pauzę dėl didelio krūvio. Pastaruosius metus turėjau aktorių kursą, kuriam vadovavau kartu su Algiu Latėnu. Birželį baigė labai faini, aktyvūs žmonės. Atidaviau viską, ką galėjau, energijos ir žinių prasme. Aš mėgstu viską daryti iš aistros, nenoriu daryti iš reikalo – ar tai būtų sportas, ar profesinė veikla. Daug dalykų, kuriais degu.

– Vis minime studijas Maskvoje... Kodėl pasirinkai Maskvą režisūros magistro studijoms?

– Kai kurie mano kolegos traukė į Vakarus – Vokietiją ar net Ameriką, o aš pirmiausia galvojau apie rusų teatro tradiciją, kuri prasidėjo XX a. pradžioje – Konstantinas Stanislavskis, Vsevolodas Mejerholdas – čia to tikrojo teatro šaknys ir būtų fantastiška prie jų prisiliesti. Taip pat žinojau, kad Maskva – grubi aplinka, jeigu šią mokyklą išeisiu, tada gyvenime nebus baisių dalykų, ir tai pasitvirtino.

– Studijų metu debiutavai kaip režisierius Valstybiniame jaunimo teatre ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kuo skiriasi darbas valstybiniuose teatruose nuo darbo projekte „No Theatre“?

– Profesionaliuose teatruose dirbi nebe su kursiokais, kuriuos pažįsti kaip nuluptus, o su  aktoriais, kurie visi vyresni. Buvo sunku. Kai esi jaunas, kartais savo nepagrįstas ambicijas ir eksperimentus su vargšais artistais intuityviai išsibandai ir, duok Dieve, jeigu pavyksta. Vis dėlto dažniau artistai apsvyla ir tik iš jų didelio gerumo kažkas išeina. Kadangi pas mus maža rinka, veiklių žmonių ir visko nėra daug, jei turi idėjų ir esi aktyvus, gali dirbti pačiu aukščiausiu lygiu. Tai yra smagu, bet teatrai tampa tavo mokymosi smėlio dėže. Tik vėliau, kai su aktoriais gali kaip lygus su lygiais darbuotis, pajunti tikrą malonumą, o iki tol sėdi kaip zuikis ir bijai, kad vyresnis kažką pasakys. Ir jis tikrai žino geriau. Jauniems nereikia būti aklai ambicingiems. Ambicijos – gerai, bet reikia ir proto.

– Minėjai ir aktorių kursą, kuriam vadovavai. Kaip vertini šią patirtį?

– Nuo pat studijų laikų dalytis man labai patiko. Dėstyti pradėjau dar Maskvoje. Turėjome praktiką ir trims mėnesiams nukeliavome į Prancūziją, dirbome su studentais. Man patiko dėstyti. Aš mėgstu išbandyti naujus dalykus ir kai man atsirado proga dirbti su jaunais aktoriais, jiems kažką perduoti, – sutikau. Man buvo 29-eri, gana jaunas, kad rasčiau bendrą kalbą. Bet jau turėjau ir dešimties metų patirtį, kurią mielai perdaviau. Pirmus dvejus metus buvau net per daug ten paniręs. Man buvo taip svarbūs tie 20 žmonių, kad dingo kitos sferos, kentėjo šeima ir panašiai.

– Ar dar norėtum dėstyti?

– Neatmetu to, bet dabar dėl savo maksimalizmo pajutau, kad reikia pauzės. Jeigu būtų reikėję dabar dėstyti, būčiau pradėjęs chaltūrinti, o to aš labai nemėgstu ir kai save pagaunu taip darant, labai pykstu.

– Daug pasiekei kaip atlikėjas, daug įvertinimų sulaukei ir kaip režisierius. Kur geriausiai jautiesi pats – muzikos ar teatro scenoje?

– Du mygtukai persijunginėja. Šizofrenija truputį (šypsosi). Žinai, čia ir mano būdas atsispindi šiose profesijose. Režisierius Vidas yra ramesnis, mąslesnis. Jis gali sėdėti, mąstyti, svajoti, liūdėti... O atlikėjas Vidas – sproginėjantis, energingas ir pirmiau darantis, po to mąstantis. Pastaruoju metu esu sau išsikėlęs muzikinius tikslus, o režisūrą ir vaidybą truputėlį patraukiau į šoną dar ir todėl, kad žmonėms tampa sunku identifikuoti. Visiems patinka aiškumas. Jie eina į tavo koncertą ir žino, kad gali, kaip ir tu, apsirengti sportiniu kostiumu, pašėlioti, kartais paliūdėti, bet gaus daug energijos, įkvėpimo. Kitoks amplua blaškys. Negali išduoti savo publikos. Jeigu jau prisijaukinai, turi labai atsakingai bendrauti su gerbėjais.

– Mini ateities tikslus. Kokie jie?

– Gal Maskva padarė įtaką – juk atsidūriau mieste, kuriame 24 mln. gyventojų. Kai grįždavau į Lietuvą, jausdavau lokalumą, mažumą. Man tie 300 km nuo Vilniaus iki pajūrio yra tokie mieli ir mažyčiai. Bet man nesinori tuo apsiriboti muzikine prasme. Jau dabar kuriu naujas dainas anglų kalba, mąstau apie tarptautinius projektus... Galbūt pradžioje tai bus netolimas užsienis, bet galvoju, kad jei Lietuvoje kažką užkabinu savo idėjomis, kodėl negaliu sudominti bent likusių dviejų Baltijos šalių?

– Turi, kas tau padeda?

– Yra toks filmas „Walk the line“, kuriame pasakojama apie atlikėją Jonny Cash. Jis iš pradžių dirbo su vadybininku iš savo miestelio. Kai jis kažką nuveikė, atėjo kitas dėdė iš valstijos ir pasakė: „Jeigu nori tapti žymus visoje valstijoje, su šiuo vadybininku to nepadarysi, nes jis dirba tik savo miestelio kontekste. Turi važiuoti su manimi.“ Ir, nepaisant visos meilės savo vadybininkui, jis turėjo su juo atsisveikinti, judėti toliau. Tik aš ištikimas žmogus. Nenoriu drastiškai šokinėti nuo vienos komandos prie kitos. Dabar interneto laikai ir visi puikiai gali komunikuoti. Mano paties indėlio, noro, turėjimo ką pasakyti, naglumo ir veržlumo tikrai pakaks. Reikia dainų – gero produkto.

– O kokios pagrindinės temos, kurios dabar tave jaudina ir įkvepia naujai kūrybai? Apie ką norisi kalbėti?

– Man dabar tapo aktualūs paprasti žmogiški jausmai. Galbūt todėl, kad peržengus 30 metų ribą norisi grįžti kažkuria prasme atgal, prie paprastų amžinųjų tiesų. Jaučiuosi iš naujo tai atradęs savo gyvenime ir kapstytis po paprasto žmogaus vidų man dabar yra įdomiausias dalykas. Maskvoje mane mokė, kad yra šešios temos: vaikystė, mirtis, iššūkis (gyvenimo tikslas), meilė, erotika ir tikėjimo klausimas. Savo kūryboje ir nardau po šias temas.