Meilė Smalininkams

Smalininkai – nedidelis miestelis Jurbarko rajone. Ten iki šiol gyvena mano tėvai, močiutė. Pats po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pasilikau Vilniuje. Smalininkams, aišku, jaučiu didžiulę nostalgiją: juk prisiminimai, mokykla, draugai. Ta meilė tokia idiliška ir liko: kažkur, kažkada, toli, Smalininkuose (atsidūsta)... Grįžti namo labai smagu, bet gyventi čia nenorėčiau, nes, vos pradėjęs aktorinio studijas LMTA, išsyk įsimylėjau Vilnių.

Šiuo metu daug dirbu visoje Lietuvoje, taip pat ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre, todėl grįžti į Vilnių man labai svarbu, juolab kad nuo pavasario jau gyvenu nuosavame bute, į kurį visada smagu sugrįžti.

Meilė tėvams ir šeimai

Vaikystėje, paauglystėje turbūt buvau toks, kaip ir visi – padauža. Nors, kiek žinau, nebuvau iš tų labai problemiškų. Gal, jei paklausčiau tėvų dabar, jie atsakytų, kad buvau visai geras vaikas? (Juokiasi.)

Dabar, kai man jau 30 metų, darausi sentimentalus ir ta meilė tėvams, broliui, močiutei su metais vis didėja. Labai norisi jais visais rūpintis, dažniau su jais susitikti.

Mano tėtis – buvęs policininkas ir pasienietis (šių profesijų darbuotojai anksčiau išeina į pensiją). Mama – verslininkė, kaip ir močiutė, kuri pirmoji pradėjo kaimo turizmo verslą Smalininkuose. Mūsų šeima turi kaimo turizmo sodybą, kur tėvai gyvena ir viską prižiūri.

Kai pradėjau eiti į pirmą klasę, verslą iš močiutės perėmė mama. Aišku, mums su broliu Aidu (tarp mūsų – aštuonerių metų amžiaus skirtumas) irgi kliūdavo visokių darbų. Ir kambarius tvarkydavome, ir aplinką. Pamenu, labai mėgdavau langus plauti, dulkes šluostyti. Gal todėl šiandien mėgstu tvarkyti ir savo namus.

Brolis taip pat aktorius. Dabar ketvirtakursis. Aš aktoryste susidomėjau nuo penktos klasės, o brolis, matydamas mano veiklas Jurbarko kultūros centre, ir pats nejučia pradėjo sekti mano pėdomis. Būdavo, aš išeinu, o jis ateina. Aš einu iš būrelio, o jis ateina. Dažnai su juo pasišnekame apie tai, kokius vaidmenis ruošia, kaip jam sekasi. Stengiuosi dalyvauti, kai vyksta studentų darbų rodymai. Žinau, kaip jam tai svarbu.

LNK, K. Polubinskos, A. Ašmono asmeninio archyvo nuotr.

Meilė teatrui

Ta meile teatrui, scenai mane užkrėtė Smalininkų ir Jurbarko teatro vadovės. Pradėjau vaidinti, man sekėsi ir atrodė, kad jokie renginiai be mūsų „Vaivorykštės“ teatro net vykti negali. Tad mano gyvenimas po pamokų tapo visiškai aktorinis.

Iš pradžių aš, kaimo vaikas, net nežinojau, kad tokia aktoriaus profesija išvis egzistuoja. Tiesiog mėgavausi savo hobiu, ir tiek. Maniau, yra gydytojai, policininkai, mokytojai, gaisrininkai ir pan. Kai sužinojau, kad galima būti dar ir aktoriumi, sau pasakiau, kad stosiu į LMTA tol, kol įstosiu. Nors ir dešimt kartų iš eilės. Neprireikė. Į režisieriaus Gintaro Varno kursą patekau iš pirmo karto. Jokio plano B neturėjau.

Iš pradžių aš, kaimo vaikas, net nežinojau, kad tokia aktoriaus profesija išvis egzistuoja. Tiesiog mėgavausi savo hobiu, ir tiek.

Tą patį vėliau darė ir brolis – jis įstojo į Viktorijos Kuodytės ir Dariaus Meškausko kursą. Gaila, iki šiol su broliu dar nesame vaidinę kartu. Beje, toks buvo jo naujametis palinkėjimas – šiais metais ką nors suvaidinti kartu. Tikiuosi, jis išsipildys!

Meilė darbui

Baigęs vaidybos studijas sulaukiau kvietimo dirbti Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Nuo 2017 m. tapau etatiniu jo darbuotoju. Nenorėjau kraustytis iš Vilniaus, todėl važinėjau į darbą Kaune ir tebevažinėju iki šiol. Buvau padaręs poros metų pertrauką, tai tuo metu sukūriau daug vaidmenų kitų teatrų scenose – Šiaulių dramos teatre, „Atviro rato“ teatre, teatro trupėje „Teatronas“, vaidinau keletą spektaklių Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Kauno kameriniame teatre... Iš tiesų, kaip jaunas aktorius, manau, esu sukūręs nemažai vaidmenų.

LNK, K. Polubinskos, A. Ašmono asmeninio archyvo nuotr.

Meilė gyvūnams

Prisipažinsiu, kad aš labai myliu gyvūnus ir visą gyvenimą svajoju apie šunį, kurio niekada neturėjau. Tik reklaminį. Esu „Bitės“ antrinės kompanijos LABAS veidas. Kai filmavausi jų reklamai, aš, kaip personažas, turėjau šunį.

Jau baigdamas akademiją maniau, kad jį pirksiu, bet įsisukau į darbus ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mano gyvenimo būdas tam visiškai netinkamas. Visų pirma, labai dažnai nebūnu namuose, iš filmavimų grįžtu naktimis... Kas juo pasirūpintų, pašertų, pavedžiotų?! Žodžiu, šita meilė manyje vis dar auga ir labai tikiu, kad vieną dieną aš ją būtinai išpildysiu. Šuo man yra tarsi koks meditacijos dalykas – kai pasigaunu, tarkime, kokį draugo šunį, negaliu nustoti glostyti.

Vaikystėje? Taip, tėvai laikė du šunis voljeruose. Vieną kartą, kai buvau dar visai mažiukas, išėjau iš namų. Patraukiau iki netoliese gyvenusios močiutės. Tėvai labai išsigando, klausė, kodėl išėjau? Atsakiau, kad Rikis (vienas iš mūsų šunų) liepė. Kaip matote, jau tada gebėjau susikalbėti su tais mielais keturkojais (juokiasi).

Meilė moteriai

Ar šiuo metu šalia manęs yra mylima moteris? Taip, yra, tik kol kas jos dar neįvardysiu. Noriu tą meilę auginti, brandinti, laistyti tarsi gražų gėlės žiedą. Beje, tai turbūt viena iš sudėtingiausių meilių… Reikia daug darbo ir pastangų. Todėl mano tikslas – kad neužmirščiau tos meilės gėlės kasdien laistyti ir kad ji nenuvystų!

Meilė improvizacijai

Be abejonės, ji yra. Šalia visų kitų darbų ir pareigų teatre, televizijoje, reklamoje, dar esu ir aktorių trupės „Improvoodas“ narys. Beje, ta meile improvizacijos žanrui užsikrėčiau dar net nebūdamas aktoriumi – labai mėgau žiūrėti pramoginę laidą „Pagauk kampą“ per televizorių. Ten improvizuodavo senieji teatro ir kino grandai: Ramūnas Rudokas, Dalia Michelevičiūtė, Audrius Bružas, Arūnas Sakalauskas (mano dėstytojas) ir kiti.

Akademijoje vyko improvizacijos paskaitos. Pamenu, labai jų bijojau. Atrodė, kad reikia būti labai apsiskaičiusiam, domėtis viskuo, kas vyksta aplinkui. Ta baimė mane varžė. Kai Balys Latėnas mane pakvietė tapti „Improvoodo“ nariu, iš pradžių stipriai abejojau. Nugalėjo puiki komanda, su kuria išsyk pasijutau drąsiau.

Šiandien žaidybinė improvizacija – vienas mėgstamiausių mano darbų. Jis padeda visur – ir per filmavimus, ir teatre, ir vedant TV laidas.

Būna, kad nepavyksta. Tačiau nuo to žiūrovui dar linksmiau. Kai aš šitą faktą perpratau, taip nesijaudinu. Suklydęs gauni šalto dušo, nuo kurio bemat persikrauni – pradedi improvizuoti gal net geriau nei prieš tai.

LNK, K. Polubinskos, A. Ašmono asmeninio archyvo nuotr.

Meilė kelionėms

Jei galėčiau sau leisti, turbūt keliaučiau kiekvieną dieną – pažinčiau kitas šalis, kultūras, jų žmones. Keliaujant pailsi smegenys, atsiranda daugiau kūrybiškumo. Štai ir dabar serialo „Man reikia meilės“ žiūrovai matys, kad Deimantas po bernvakario atsibunda… uolėtame Turkijos paplūdimyje. Šią sceną nufilmavau pats per atostogas Turkijoje (taip sugalvojome su serialo scenaristu B. Latėnu). Jau pirmoje šio sezono serijoje žiūrovai sužinos, kaip ir kodėl aš ten atsidūriau.

2024-ieji turbūt buvo patys užimčiausi per visą mano aktoriaus karjerą. Tačiau vos tik randu laisvą minutę, būtinai ją išnaudoju ir kur nors važiuoju – nebūtinai toli… Smagu pakeliauti ir po Lietuvą. Svajonių šalis? Labai rūpėtų patraukti į Aziją. Tailandas, Vietnamas, Japonija – viskas įdomu. Europa ne taip vilioja, nes žinau, kad nesunkiai ją galiu ir automobiliu pasiekti.

Dar traukia Amerikos pusė. Vien jau dėl Holivudo filmų. Būtų smagu kokiame nors nusifilmuoti.

Meilė maistui

Maistą aš dievinu! Valgyti yra vienas pačių didžiausių mano gyvenimo malonumų. Blogoji žinia, kad mano naujajame bute vis dar nėra virtuvės, tad dažnai tenka užsisakyti maistą arba valgyti kur papuola. Vasarį atvažiuoja virtuvinis komplektas, taigi tikiu, kad bus puiki proga pradėti gaminti.

Kartais pagalvoju, kad valgymas yra priklausomybė. Kažkam sunku mesti rūkyti, o man – atsisakyti nesveiko maisto. Juk jis toks skanus! Tik tie kilogramai prie manęs taip greitai limpa... Žiūri, kad jau nebegali užsisegti spektaklio kelnių (juokiasi). Kodėl negalėtų būti taip: valgai nesveiką maistą ir nestorėji?!

Meilė sportui

Sakote, po meilės maistui paprastai atsiranda ir meilė sportui? Man nelabai… Kai labai užsisėdi, sunku prisiversti sportuoti. Gal, sakyčiau, labiau mėgstu sėdėti po pirties baseine arba sūkurinėje vonioje ir galvoti, kaip man patinka sportas. Tuomet kuriu planus, kaip nuo rytojaus pradėsiu sportuoti, ir pan. Deja, ir vėl atsiduriu geriausiu atveju pirtyje, o po jos – sūkurinėje vonioje! Trūksta man valios sportuoti, bet meilė jam tikrai yra. Kartkartėmis nueinu į sporto salę, o paskui labai savimi didžiuojuosi, kad prisiverčiau tai padaryti. Čia esu tinginys, tad labai norėčiau sau palinkėti šiais metais sportuoti daugiau ir dažniau.

Meilė „mažulei“

Turite omenyje automobilį? Na, vyrui tai ne tik transporto priemonė, bet gerokai daugiau. Man automobilis – profesinis partneris. Jeigu ne jis, nežinau, kaip visur suspėčiau. Tikrai nesvajoju apie kokį nors sportinį, tam tikros spalvos, su pačiais kiečiausiais ratlankiais. Man reikia patogaus, ekonomiško, su kuriuo galėčiau nuvykti į savo darbus ir kad po metų kitų nesubyrėtų.

Kai mano senasis fordas ėmė stipriai byrėti, leidau sau įsigyti miesto visureigį – „Volkswagen Tiguan“. Su juo važiuoti į darbus vienas malonumas.

Ekologiškesnį transportą irgi naudoju. Ypač vasaromis, kai darbuojuosi Vilniuje. Turiu dviratį, elektrinį motociklą. Gal kiek pasigendu vaikščiojimo pėsčiomis. Pamenu, per pandemiją labai daug vaikščiodavau gryname ore. Dabar tą laisvą laiką praleidžiu gulėdamas ir nieko neveikdamas.

Ką šiuo metu rasčiau savo „mažulėje“? Cha… daug įvairių – pilnų, tuščių, pusiau nugertų – vandens buteliukų, išgertos kavos puodelių, kurių vis neprisiruošiu išmesti. Kostiumų nesivežioju. Jie laukia teatre.

LNK, K. Polubinskos, A. Ašmono asmeninio archyvo nuotr.

Meilė muzikai

Visur ji skamba – ir namuose, ir automobilyje. Aktorius privalo turėti klausą, jausti muziką. Pats nedainuoju, nors tenka. Netrukus prasidės naujas „Muzikinės kaukės“ sezonas, tai mes su kolege Ugne Sipare irgi dainuosime per atidarymą.

Meilė „Draugams“

Norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų toks serialas kaip „Draugai“. Tai vienas mėgstamiausių mano serialų ir aš visuomet jį žiūriu, kai nebūna nuotaikos. Tikrai būtų smagu turėti vaidmenį panašiame.

Kuris „Draugų“ personažas man artimiausias? Sunku pasakyti (šypsosi). Kai žiūriu šį serialą, randu labai daug bendro su savimi, savo draugais, todėl kiekvienas personažas skirtingose situacijose man atrodo artimas. Jei klausimas būtų, kurį personažą labiausiai norėčiau suvaidinti, tai turbūt Rossą arba Joe.

Meilė buities darbams

Kai nusipirkau naujos statybos dviejų kambarių butą, jis buvo visiškai tuščias – tik plikos sienos ir grindys. Viską įrengėme patys drauge su tėčiu. Nors jis ne statybininkas, bet labai man padėjo – turi auksines rankas.

Tikiuosi, ne vienas atpažinsite save ar savo artimą kaimyną, o gal giminaitį? Priartinus serialą prie savęs, daug smagiau žiūrėti. To visiems ir linkiu!

Daryti ką nors savo bute – išgręžti skylę kabliukui ar dar ką nors – neapsakomas malonumas. Kaip ir jį tvarkyti. Man tai – poilsis. Susitvarkius apima toks geras jausmas: atsisėdi, išsiverdi arbatos ir džiaugiesi rezultatu. Aš iš tų žmonių, kurie, jei namuose netvarka, nieko negali daryti – nei mokytis teksto, nei skaityti scenarijaus ar knygos. Man tvarka labai labai svarbi.

Svarbiausias baldas bute? Hmm?.. Gal lova? Ypač su geru čiužiniu. Pakeičiau jau trečią nuo pavasario. Vis nerandu tinkamo. Dabar miegu ant kieto ir, atrodo, veikia gerai. Kai pirmąsyk užmigau ant minkšto, ryte atsikėliau su tokiais nugaros skausmais, kad vos galėjau paeiti.

Meilė žiūrovams

Žiūrovams jaučiu didelę meilę ir pagarbą. Žiūrovai yra mūsų darbo esmė. Juk kas būtų aktorius be žiūrovų? Niekas. Visokių būna spektaklių. Vienuose publikos mes nematome – įsivaizduojame ketvirtą sieną, kai improvizuojame – priešingai: turime su ja bendrauti.

Aktorius negali vaidinti vieną dieną geriau, o kitą – prasčiau, kai, tarkime, serga ar būna blogos nuotaikos. Kai užlipu į sceną, atrodo, visos ligos akimirksniu pradingsta ir tampi kuo nors kitu.

Ko palinkėčiau „Man reikia meilės“ žiūrovams? Atsipalaiduoti. Patogiai įsitaisykite, pasisodinkite artimą žmogų šalia (naujojo sezono serijose bus daug meilės), pasigaminkite skanaus nesveiko maisto (tokį labiausiai mėgstu) ir mėgaukitės mūsų kuriama istorija. Tikiuosi, ne vienas atpažinsite save ar savo artimą kaimyną, o gal giminaitį? Priartinus serialą prie savęs, juk daug smagiau žiūrėti. To visiems ir linkiu!