Aštuntasis kosminės „Žvaigždžių karų“ odisėjos mūšis (recenzija)

Naujos rūšies pasaka

1977 m. pasaulio ekranuose pasirodęs jauno režisieriaus George'o Lucaso fantastinis filmas „Žvaigždžių karai“ iš karto užkariavo žiūrovų simpatijas. Ko gero, todėl, kad sugebėjo priartėti prie taip geidžiamos „kino visiems“ formulės.

Genialiai paprastas sumanymas sukurti naujos rūšies pasaką, kurią norėtų žiūrėti bet kokio amžiaus žmonės, pranoko net pačius drąsiausius lūkesčius ir netrukus tapo tikru kultūriniu fenomenu. Net JAV kongresas įtraukė „Žvaigždžių karus“ į 25 nekintamą meninę ir estetinę vertę turinčių filmų sąrašą.

Amžina gėrio ir blogio kova

Šiuolaikinis amerikiečių kinas – tobula prekė nuo televizijos priklausomam žmogui, kurio siela nemoka ir nenori dirbti.

Tokia sėkmė tiesiog įpareigoja tolesniems žygdarbiams ir naujiems finansiniams rekordams. Todėl šio projekto autorius ėmėsi kalti geležį, kol ji karšta. Deja, kitų kosminės odisėjos filmų „Imperija kontratakuoja“ (1980 m.) ir „Džedajų sugrįžimas“ (1983 m.) meninė vertė buvo atvirkščiai proporcinga tikrai kosminėms pajamoms.

Pirmojo trilogijos filmo dvidešimtmečiui G. Lucasas pakartotinai išleido į ekranus visus „Žvaigždžių karus“, bet prieš tai papildė juos moderniausiais kompiuteriniais specialiaisiais efektais, kurių anksčiau sukurti nebuvo įmanoma. Po to gimė dar du filmai „Žvaigždžių karai. Epizodas 1. Pavojaus šešėlis“ (1999 m.) ir „Žvaigždžių karai II: Klonų puolimas“ (2002 m.). Tada galutinai ir susiformavo nuostata, kad visatoje vykstančias istorijas apie amžiną gėrio ir blogio kovą galima tęsti iki begalybės.

Matomas kiekvienas doleris

Kad pelningiausios pasaulyje kosminės epopėjos autoriui šiame projekte rūpi tik pinigai, G. Lucasas prisipažino seniai: „Kiekvienas į naują filmą investuotas doleris bus matomas ekrane, o ne nusės brangiai kainuojančių aktorių ir kūrėjams kraują gadinančių prodiuserių kišenėse“. Šį G. Lucaso pažadą dabar garbingai tęsia pasekėjai, o jis pats, pelningai pardavęs vieną brangiausių pasaulyje prekės ženklų, toliau „Žvaigždžių karų“ neberežisuoja.

Kiekvienas į naują filmą investuotas doleris bus matomas ekrane, o ne nusės brangiai kainuojančių aktorių ir kūrėjams kraują gadinančių prodiuserių kišenėse.

Dabar ekranuose pasirodantis naujausias kosminės odisėjos filmas „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ nėra paskutinių filmų tęsinys. Tai 1977-ųjų filmo „Žvaigždžių karai IV: nauja viltis“ priešistorė. Pagrindiniai siužeto įvykiai susiję su tuo, kaip sukilėliai ruošėsi pavogti „Mirties žvaigždę“, kad visatai sugrąžintų viltį. Sukilėlių komandai vadovauja Džyna Erso (akt. Felicity Jones) ir Kasijanas Andro (akt. Diego Luna).

P.S. Pernai gruodžio antroje pusėje startavusį filmą „Žvaigždžių karai: galia nubunda“ lydėjo itin įkyri reklama. O internete labiausiai aptarinėjama gerbėjų tema skambėjo taip: "Ar spės iki Naujųjų metų filmas uždirbti pirmąjį milijardą dolerių?" Pernai šis rekordas nebuvo įveiktas. O kaip bus šiemet?

Pultelis prieš kino meną

Režisierius atsižvelgė į žmogaus suvokimo psichologinius ypatumus ir sukūrė komfortišką produktą, patogų ir visai nevarginantį. Tokį, kaip kojų nespaudžiantys batai ar minkštas fotelis.

Šiemet miręs lenkų kino patriarchas Andrzejus Wajda viename iš interviu pasakojo: „Neseniai peržiūrėjau kelis „Žvaigždžių karų“ filmus. Jie man panašūs į vaikiškas pasakas, bet žiūrėdamas staiga suvokiau vieną įdomią detalę: paveiksliukas pasikeisdavo būtent tą akimirką, kai kadras pradėdavo atsibosti. Tai reiškia, kad režisierius atsižvelgė į žmogaus suvokimo psichologinius ypatumus ir sukūrė komfortišką produktą, patogų ir visai nevarginantį. Tokį, kaip kojų nespaudžiantys batai ar minkštas fotelis. Tai idealus produktas žmogui, gulinčiam ant sofos priešais televizorių su pulteliu rankoje. Kai tik jam pradeda atsibosti viena programa, jis lengvu mygtuko paspaudimu pereis prie kitos. Šiuolaikinis amerikiečių kinas – tobula prekė nuo televizijos priklausomam žmogui, kurio siela nemoka ir nenori dirbti. Ši prekė kardinaliai skiriasi nuo to, ką įprasta vadinti menu, kas reikalauja įtempto proto ir širdies darbo. Kas galėjo pasakyti, kad šis mažas pultelis sunaikins tai, kas dar visai neseniai buvo vadinama kino menu?“