Ištarti paskutinį „sudie“ D. Teišerskytei susirinko daugybė žmonių – draugai, buvę bendradarbiai, pažįstami ir artimieji.

„Žinojau kiekvienos jos rožės istoriją, kiekvieną jos medžio istoriją. Žinojau ir žinau nemažai jos eilių“, – kalbėjo Joniškio meras ir D. Teišerskytės draugas Vitalijus Gailius.

„J. Marcinkevčiaus buvo toks eilėraštis „Baltos eilės“. Užkasa didelį žmogų, atrodo, žemė turėtų padidėti, bet ji labai susitraukia, sumažėja“, – pilnomis ašarų akimis sakė Seimo narė Laima Moginienė.

„Aš žinojau ir tos ligos eigą ir tuos skausmus, tai natūralu, kad ji nenusipelnė tokios fizinės kančios“, – kalbėjo Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas.

„D. Teišerskytė buvo moteris angelo pavidalu. Turbūt ten, danguje, kažkam labai prireikė poezijos, gražių žodžių ir turbūt taikos. Aš labai jos ilgėsiuosi“, – sakė žymios moters sūnaus bendramokslė ir bičiulė Violeta Mačiulienė.

D. Teišerskytės gyvenimas buvo poetiškas. Jame buvo meilės, buvo ir skausmo. Viskuo moteris dalijosi su artimiausiomis draugėmis.

„Kai mes suguldavome į jos lovelę, tai būdavo, kad daug kalbėtis nereikia“, – teigė  ilgametė D. Teišerskytės draugė, Tauragės teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė.

Režisierė daug laiko praleido D. Teišerskytės namuose. Ji matė, kaip po kelių dienų, praleistų ligoninėje, po chemoterapijos kurso, draugė stodavosi ant kojų ir važiuodavo į susitikimus su skaitytojais.

„Ji kyla ir važiuoja, bet esu mačiusi ir tokią, kai patardavau nevažiuoti. Tai buvo daugiausiai viena diena. Tada ir vėl grimas, graži suknelė...“ – apie D. Teišerskytės stiprybę kalbėjo draugė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Atsisveikinti su D. Teišerskyte atvyko ir 50 metų ją pažinojusi buvusi darbuotoja ir padėjėja Seime Angelė Tamulaitienė. Moters akyse poetė užgeso.

„Iš ryto atvažiavau Dalią pasveikinti su gimtadieniu ir už poros valandų ji išėjo. Kartu buvo jos sūnus su marčia ir aš. Spėjau Dalužei padėkoti už viską, ką aš patyriau su jos pagalba per visą gyvenimą“, – graudindamasi kalbėjo A. Tamulaitienė.

Aktorė V. Mačiulienė buvo D. Teišerskytės sūnaus Lino bendramokslė. Poetė V. Mačiulienės gyvenime paliko pėdsaką.

„Šiandien aš jos paprašiau, kad jeigu gali, jei sutiktų mano tėtį, tegul perduoda linkėjimus. Nes mes buvom susitikę. Tėtis bučiavo ranką ir po to klausė, kaip ji atrodo. Jis buvo aklas, nematė. Sakiau, ji buvo labai graži“, – pasakojo  V. Mačiulienė.

Tikiuosi, kad ji neturėjo progos gyvenime suabejoti didžiule žmonių meile, žmonių, kurie vertino jos kūrybą.

D. Teišerskytė per savo gyvenimą palietė daugybę žmonių. Išeidama daug ir išsinešė.

„Apie Dalią geriausia kalbėti jos eilėmis: „kaip aš norėčiau virš vienatvės rūmų iškelti baltą vėliavą taikos...“ Mes liūdime, mes jaučiamės vieniši, bet Dalios nepamiršime“, – sakė Joniškio meras.

„Turbūt nebuvo nei vieno Lietuvos dainininko, kuris nedainavo jos dainų, artisto, kuris nedeklamavo jos eilėraščio. Ir aš galvoju, kad šlovė ir pripažinimas, deja, bet ateis, kada jos jau nebebus“, – mintimis dalijosi L. Moginienė.

„Mes kai susitikdavome, pakalbėdavome apie madą. Ji kvietė labai į Panemunę ateiti su savo firminiu keksu. Aišku, žadėjau, bet nesuspėjau. Ir turiu labai didelę širdies graužatį, kad aš nesuspėjau ateiti“, – pasakojo draugė Vanda Statkevičienė.

D. Teišerskytės sūnūs Linas ir Pranas sakė, kad mamos laidotuvės nėra atsisveikinimas su ja. Poetė paliko galybę darbų, kuriuose amžinai bus gyva.

„Man atrodo, kad mama niekur nedingo ir neišėjo. Dėka jos gyvenimo įdirbio, jos užgyvento draugų, bičiulių, bendražygių skaičiaus, viskas, atrodo, ir dabar vyksta jai vadovaujant. Jos gyvenimas, atrodo, nesibaigia“, – kalbėjo sūnūs.

D. Teišerskytė visuomet buvo viešumos žmogus, o jos vaikai stengėsi laikytis nuošalėje. Stebėjo mamą ir iš jos mokėsi.

„Be abejo, mes ją prisiminsime visą laiką kaip žmogų, iš kurio galėjome mokytis, semtis minčių, idėjų, kažkokio gerumo ir mokėjimo atsakyti už žodį, nemeluoti nei sau, nei aplinkiniams. Gerus pagrindus mums padėjo“, – apie mamą pasakojo vyrai.

D. Teišerskytę į Petrašiūnų kapinių poetų kalnelį palydėjo gausus būrys žmonių. Atsisveikinimo kalbas sakė Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai, eiles deklamavo draugai, jautrius žodžius skyrė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Viktorija Čimilytė-Nielsen.

„Būnant šalia Dalios norėdavosi pasitempti, gražiau kalbėti ir būti vertam būti šalia jos. Tikiuosi, kad ji neturėjo progos gyvenime suabejoti didžiule žmonių meile, žmonių, kurie vertino jos kūrybą“, – sakė politikė.

Paskutinius žodžius laidotuvėse tarė D. Teišerskytės sūnūs.

„Ačiū mamai už tai, kad gyvenimas ne tik atsirado, bet ir buvo įdomus, sodrus, spalvingas, įkvepiantis ir kupinas tikėjimo, kad gėrio ir grožio bus daugiau“, – su mama atsisveikino vaikai.

Žmogų pažinti kartais užtenka vienos akimirkos, o jį pamiršti neužtenka ir viso gyvenimo. D. Teišerskytės dainos, poezija mums dar ilgai primins, kad gėrio ir grožio visuomet bus daugiau.