– Taigi, prieš 20 metų vos netapote darbų mokytoju?
– Mokiausi skirtingose aukštosiose mokyklose, ieškojau savęs. Iš pradžių įstojau į Vilniaus edukologijos universitetą, pasimokiau metus ir būčiau tapęs darbų mokytoju, bet pabėgau. Labai jau nuobodūs ir neįdomūs buvo tie mano kurso draugai. Dar užkliuvo ypatingas dėstytojų griežtumas: jei ateini pavėlavęs, kaip mokykloje žymi raidę p, o jei nebūni paskaitoje – n. Vėliau įstojau į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą, dar po poros metų pradėjau tame pačiame universitete studijuoti ekonomiką.
– Ir vieną sykį jūsų rankose atsirado žaislas jo jo. Ar su juo siejate savo pirmuosius žongliravimo bandymus?
– Kadaise Lietuvoje buvo jo jo mada. Su šiuo suktuku galėjai atlikti aibes įvairiausių triukų. Pamenu, buvo organizuojami jo jo meistriškumo čempionatai, o vienas geras draugas net tapo Lietuvos jo jo čempionu. Man tai buvo pirmas žingsnis žongliravimo link, nors aš pats to žaidimo žongliravimu dar nevadinau. Antrąjį žingsnį žengiau jau paauglystėje, kai drauge su pankroko grupe (grojau bosine gitara) šventėme Kalėdas ir prisinešėme daug mandarinų. Iš pradžių juos valgėme, paskui pradėjome kvailioti ir mėtytis, o vėliau kažkam šovė į galvą mintis jais pažongliruoti. Nesunkiai per porą vakarų išmokau pačią paprasčiausią žongliravimo figūrą „Kaskada“, o paskui buvo ilga pauzė, per kurią su žongliravimu neturėjau nieko bendro.
– Norite pasakyti, kad jūsų dabartinis pasirinkimas – būti šou artistu – su vaikystės laikų rožine cirko svajone neturi nieko bendro?
– Absoliučiai. Nuo mažų dienų iki dabar tradicinis cirkas man buvo ir yra netgi mažumėlę atgrasus. Vaikystėje nepatiko gyvūnų skleidžiamas specifinis kvapas, o dabar tiesiog gaila išnaudojamų gyvūnų ir neskoningo cirko meno. Klounada taip pat visuomet labiau kėlė abejonių nei nuoširdų juoką. Bet vieną sykį festivalio „Life“ metu (ėjo 1999-ieji) aš, būdamas toks alternatyvus Vilniaus jaunuolis, nuėjau į cirko iš Australijos „Acrobat“ spektaklį. Buvau sužavėtas: spektaklio atmosfera priminė pankroko grupės repeticiją. Įvyko lengvas kultūrinis šokas. Jų darbas sugriovė mano susikurtą stereotipinį cirko įvaizdį. Bet ir tuomet žongliravimas į mano gyvenimą dar nebuvo įžengęs.
Kadangi ugninis diabolo vadinamas pavojingiausiu ugniniu žongliravimo įrankiu, tai dirbu gana pavojingą darbą. Esu vienintelis Baltijos šalyse, žongliruojantis ugniniu diabolo.
– Oho, kokia ilga priešistorė…
– Po metų, blaškydamas po Europą ir būdamas Nyderlanduose, Amsterdame, apsigyvenau skvote. Skvotas – neapgyvendintas namas su visais patogumais, vėliau okupuotas skvoterių, kurie nemoka valstybei jokių mokesčių, bet jame gyvena tol, kol kas nors jų iš ten neišprašo. Dar galėčiau jį pavadinti alternatyviosios subkultūros jaunimo centru. Taigi, gyvendamas skvote, netyčia radau diabolo – tokį žongliravimo įrankį, kur du pagaliukai, sujungti virvute, laiko ritę, savo forma primenančią smėlio laikrodį. Nors man niekas neparodė, kaip su juo žaisti, tačiau, kai ėmė sektis, patyriau žodžiais nenusakomą išradėjo džiaugsmą. Ir tuomet mane aplankė gana keistas jausmas: lyg ta informacija, kaip suvaldyti diabolo, manyje visą laiką buvo ir, kažkokioms mistinėms aplinkybėms susiklosčius palankiai, tik dabar išlindo į paviršių.
– Gal viskas paprasta – žonglieriumi buvote praeitame gyvenime, jei tik tikite reinkarnacija?
– Nežinau… Truputį mistikos tame mano tapsmo žonglieriumi kelyje vis dėlto yra. Įsivaizduokite, koks gėris, kai tu, visiškai žalias, pažaidi kelias valandas su diabolo ir op! – kažkas pavyksta. Paskui dar kelias valandas – ir vėl pavyksta. Taip ir užsikabinau. Kur tik eidavau, kad ir ką darydavau, kuprinėje vis turėjau diabolo. Susėdame su draugais parke ant suoliuko – aš traukiu diabolo ir žongliruoju. Kai grįžau iš Nyderlandų į Lietuvą, niekas apie tokį žongliravimo įrankį dar nebuvo girdėjęs. Sulaukiau daug dėmesio, nes savo naujo hobio nemečiau – pavasarį, vasarą žongliravau su juo parke, prie ežero, pajūryje. Kartą ten mane ir pamatė kažkoks renginių režisierius, pakvietė pasirodyti su diabolo per grupės „Rebelheart“ koncertą. Taip aš, savamokslis iš gatvės, pakliuvau į didžiąją sceną. Pradžioje mano pasirodymai trukdavo gal 1,5–2 minutes, dabar galiu žongliruoti gerokai ilgiau. Tai daug fizinių pastangų, aktyvaus judėjimo reikalaujantis dalykas. Būnant scenoje teko išmokti apskaičiuoti jėgas, taisyklingai kvėpuoti.
– Ir suvaldyti jaudulį?
– Be abejo. Įsivaizduokite, koks jausmas, kai tau kokiame svarbiame renginyje nukrenta ant žemės įrankis. Jam nukritus antrą kartą, imi jaudintis, kad tai nenutiktų trečią. O tas jaudulys tik dar labiau trukdo dirbti.
– Labai gražu, kai šou artistai dirba su šviečiančiais, arba ugniniais, įrankiais… Ugnis suteikia pasirodymui mistikos poskonį. Ar dirbate su ugniniais įrankiais ir jūs?
– Sykį susipažinau su vienu ispanu, irgi žonglieriumi, kuris mokėsi Lietuvoje pagal „Erasmus“ programą. Tai jis man iš Ispanijos atgabeno ugninį diabolo. Tai metalinė forma, prie kurios pritvirtintas kevlaras – speciali nedegi medžiaga. Ji sugeria degų skystį, bet pati nedega. Žodžiu, toks labai smagus daugkartinio naudojimo žongliravimo įrankis. Virvelė gali būti nedeganti arba paprasta. Pastaruoju metu naudoju paprastą, bet dirbu labai atsargiai, akylai stebėdamas, ar ji per daug neįkaito nuo liepsnos. Jei įkaito – imu kitą. Drabužiai? Ne, tikrai ne tokie kaip ugniagesių (juokiasi). Tiesiog stengiuosi, kad jie nebūtų sintetiniai ir greitai neužsidegtų. Turi saugotis, kad neapsipiltum jų degiu skysčiu. Kadangi ugninis diabolo vadinamas pavojingiausiu ugniniu žongliravimo įrankiu, tai dirbu gana pavojingą darbą. Esu vienintelis Baltijos šalyse, žongliruojantis ugniniu diabolo.
– Tuomet ir traumų – visokių nudegimų – pasitaiko?
– Kodėl? Nebūtinai. Kartais, aišku, pasitaiko lengvų nudegimų. Čia veikia vadinamoji 3 sekundžių taisyklė. Kad stipriai nudegtum, ugnis turi liesti kūną 3 sekundes, o jei tai tik sekundinis prisilietimas – paperštės ir nustos. Stipriai dar niekada nesu nusideginęs. Tarkim, neseniai vyko teatralizuotas ugnies šou, kurį pradėjau žongliruodamas degančiomis kuokelėmis (kėgliais), paskui perėjau prie ugninių kamuoliukų – Lietuvoje tai darau vienintelis. Jais žongliruoju jau ne plikomis rankomis, bet su pirštinėmis. Ji pagamintos iš kevlaro – nors ši medžiaga nedegi, bet, patikėkite, gerokai įkaista. Užtai turiu keletą pirštinių porų, kad įkaitusias galėčiau pakeisti.
– Dažnai turite ne po vieną, bet po keletą žongliravimo įrankių, specialių priedų prie jų, aprangos detalių. Ar visam turtui įsigyti ir nuolat jį atnaujinti reikia daug pinigų? Galų gale, ar žongliravimas – brangus hobis?
– Hobis, virtęs pagrindiniu darbu (juokiasi). Sunku pasakyti, ar brangus. Kas vienam – brangu, kitam – pigu. Tarkim, mano ugninis diabolo (pagamintas ne Kinijoje) su nuolaida kainuoja 74 eurus. Norėdamas įsigyti specializuotą žongliravimo įrankį, turi jį užsisakyti internete. Ten daug specializuotų žongliravimo įrankių parduotuvių, tik, pagal žmonių atsiliepimus, turi atsirinkti geriausias. Jei atvirai, dažniausiai gendantis dalykas – šviečiantys žongliravimo įrankiai, nes nuo kritimo atsitranko lempučių kontaktai ir jos paprasčiausiai nebešviečia. Turiu tokio turto porą dėžių, tikiu, kad vieną gražią dieną atsiras meistras, kuris visą šitą gėrį man kažkaip pataisys. Atsisakyti? Ne… Be galo gražiai atrodo, kai tamsoje skraido šviečiantys žongliravimo įrankiai. Esu parengęs net keletą programų su jais.
– Artėjančios Kalėdos, Naujieji – darbymetis šou artistams. Per šventes jūs pavirstate aukščiausiu Lietuvoje Kalėdų Seneliu. Išduokite paslaptį, ar vien dėl to teko išmokti vaikščioti su kojūkais?
– Ne tik dėl to. Aukšti žmonės, žvelgiantys į praeivius iš aukšto ir avintys vaikiškais batukais, labai patinka žiūrovams. Jie nepakeičiami gatvės renginiuose. Vieno muzikos festivalio metu suorganizavau „Naujojo cirko“ sceną, kurioje vyko keturiolika skirtingų kūrybinių dirbtuvių šiuolaikinio cirko ir žongliravimo tema. Vienoje iš jų buvo mokoma vaikščioti su kojūkais. Deja, tąsyk per pusantros valandos neišmokau nieko. Kitą sykį per renginį kolega, kuris jau mokėjo vaikščioti su kojūkais, pasiūlė pabandyti. Liepė man trypčioti vietoje. Taip ir padariau. Jausmas panašus, kaip vienoje vietoje ilgesnį laiką pastovėjus ant kulnų. Pamėginkite – pamatysite, kad ilgą laiką taip neišstovėsite – imsite trypčioti. Tai ir su kojūkais tas pats – trypčioji ir judi į bet kurią pusę (juokiasi). Jei atvirai, vaikščioti su kojūkais nesunku išmokti. Juolab kad ant kojūkų stovinčio žmogaus vaizdas – be galo efektingas! Naudoju kojūkus keliuose spektakliuose. Ypač vaikiškuose.
Šventėme Kalėdas ir prisinešėme daug mandarinų. Iš pradžių juos valgėme, paskui pradėjome kvailioti ir mėtytis, o vėliau kažkam šovė į galvą mintis jais pažongliruoti.
– Vis dėlto žongliravimas lieka didžiąja jūsų meile. Ar turite treniruotis kas dieną, kad išlaikytumėt rankų miklumą? Kas būtų, jei padarytumėte mėnesio pertrauką?
– Treniruojuosi beveik kas dieną. O jei dėl kažkokių priežasčių padarau savaitės ar dviejų pertrauką – padarinius tikrai labai stipriai pajaučiu. Kai atostogauju, vežuosi savo mėgstamiausius įrankius – diabolo, bumgarsius. Beje, bumgarsiai yra tokie plastikiniai tuščiaviduriai skirtingų ilgių vamzdeliai, kurie žongliruojant skleidžia skirtingus garsus ir girdėti tokia savotiška muzika. Kartais, kai skrendu lėktuvu ir taupau kuprinėje vietą, į tų vamzdelių vidų susidedu ir marškinėlius, ir kojines. Man žongliravimas vis dar yra malonumas. Todėl, net jei ir vykstu atostogauti, vežuosi sau malonius daiktus kartu.
– Per karantiną, kai dauguma scenos menininkų buvo priversti atsisveikinti su žiūrovais ir ieškoti naujų kūrybinės raiškos būdų, sukūrėte naują, labai netikėtą žongliravimo įrankį, kurį pavadinote "žongliravimu rankomis". Kas tai?
– Tų rankų turiu daug. Jos paskatino ieškoti naujų formų savo įprastiems triukams. Prieš tai minėtos manekenų rankos buvo vienos skulptūros dalis. Pamačiau jas dulkinas, gulinčias sandėlyje, pargabentas iš didžiausio pasaulyje techninės kūrybos festivalio „Burning Man“ (liet. „Degantis žmogus“), vykusio Nevados dykumoje. Ten šios rankos buvo lietuvių instaliacijos „Dance For The Dawn“ (liet. „Aušros šokis“) dalimi. Instaliacijos idėjos autorius Karolis Misevičius man atidavė jų net porą dešimčių. Vizualiai žongliravimas tomis rankomis man pasirodė labai įdomus. Pritaikydamas savo žinias, išbandžiau skirtingus būdus, kaip galima jomis manipuliuoti. Sugalvojau triukų, kurių neįmanoma atlikti su tradiciniais žongliravimo įrankiais.
– Skamba išties labai novatoriškai…
– Taip ir yra. Karantino pauzę man pavyko išnaudoti produktyviai ir kūrybiškai. Aš sukūriau naują įrankį ir ėmiau tirti naujas žongliravimo galimybes, kurių prieš tai niekas nė negalėjo žinoti, nes paprasčiausiai nebuvo tokio objekto. Galima sakyti, aš darsyk patyriau atradėjo džiaugsmą! Su naujais žongliravimo įrankiais sugalvojau tiek daug triukų, kad net ėmiau juos skirstyti į grupes. Tarkim, vienas iš jų, kai tu laikai manekeno rankas savomis ir mėtai kamuoliukus iš vieno plastikinio delno į kitą. Maža to, šioms žongliravimo rankoms parašiau projektą ir gavau Lietuvos kultūros tarybos skiriamą stipendiją, skatinančią individualią kūrybinę veiklą. Kol kas publikai jų nerodau, jokiame savo šou nenaudoju. Noriu sukurti spektaklį, kuriame didžiausias dėmesys tektų toms rankoms.
– Ar eidamas į sceną turite kokių ritualų?
– Tikrai ne. Bet jei yra galimybė, tai nuvykęs į vietą stengiuosi bent 10 minučių atlikti savo sudėtingiausius triukus, lengvai apšilti. Bet kartais tam nebūna sąlygų.
– Rankos – jūsų darbo įrankis – turbūt yra aukso vertės? Ar esate jas apsidraudęs kokiu milijonu? Ar esate jas susižeidęs pasirodymų metu?
– Traumų esu patyręs, ir ne vieną, bet įdomiausia, kad jos tikrai nebuvo susijusios su žongliravimu. Veikiau tai buvo nelaimingi laisvalaikio atsitikimai. Prieš porą metų buvo toks buitinis įvykis, kai pjaustydamas daržoves labai stipriai įsipjoviau į pirštą. Jį teko siūti, ilgai gijo, buvo jautrus. Dėl jo net pusmetį negalėjau normaliai žongliruoti. Tiksliau, galėjau tai daryti, bet tik dešine ranka. O kitąsyk susilaužiau dešinę. Dirbti teko su kaire. Vėl pusmetis iškrito iš darbų. Kartą griuvau nuo kojūkų, bet labai sėkmingai.
– Šnekame vien tik apie darbą, o jei keletą žodžių apie asmeninį gyvenimą?
– Turiu suaugusį sūnų Sidą, jam 20 metų. Dukrytei Gabijai Sofijai – treji. Dar turiu žmoną Juliją, nors santuokos liudijimo stalčiuje dar nėra. Kaip šeima priima mano chaotišką darbų grafiką? Normaliai. Galiu, kai serga mažoji, su ja pabūti. O savaitgaliais į pasirodymus važiuoju. Su šeima turime sodybą Labanoro girioje – vasarnamį su pirtele ant ežero kranto. Ten pasakiška gamta. Per karantiną buvo tikra atgaiva. Mėgstu pabūti ramiai gamtoje. Kadangi visą vaikystę, paauglystę praleidau žvejodamas su tėčiu, tai šiuo metu man tos žūklės nereikia. Aišku, kartais užmetu meškerę. Šią vasarą ištraukiau didžiulį lyną. Dar be galo mėgstu gaminti maistą – sau ir šeimai. Žavi kelionės. Keliauju po pasaulį jau nuo penkiolikos metų. Mylimiausi miestai – Praha, Amsterdamas, patinka visa Pietų Ispanija, Kanarų salos.
Naujausi komentarai