Kalnams, urvams ir vandeniui iššūkius metę drąsuoliai aukoja sveikatą, rizikuoja gyvybe, bet neketina sustoti

Pranešimas iš jūros: „Jis vėl plaukia.“ Visa Lietuva šią savaitę įdėmiai stebėjo panevėžiečio Vidmanto Urbono žygį per Baltiją. Jis metė iššūkį jūrai, kurios nėra įveikęs nė vienas kitas pasaulio sportininkas.
Tačiau V.Urbonas - ne vienintelis lietuvis, nusprendęs peržengti žmogaus galimybių ribas. Kiti irgi siekė rekordų – rovė svarsčius, kilo į orą, lindo į giliausius pasaulio urvus, bandė išgyventi be oro ar šturmavo aukščiausias pasaulio viršukalnes. Kam jiems viso to reikia? „Kad gyventume“, - net kartais į nugarą alsuojanti mirtis užsispyrusių lietuvių nepriverčia atsisakyti drąsių savo sumanymų.

Į 8848 metrų aukštį

„Tai buvo didelis krūvis organizmui. Ir dabar jaučiu, kad darėm kažką labai sunkaus. Fizinis nuovargis, bloga savijauta yra normalu, nes tai staigaus slėgio pokyčio pasekmė“, - oreivis Vytautas Samarinas iki šiol prisimena pojūčius, kuriuos patyrė po rekordinio skrydžio nusileidęs ant žemės.

Tada alpinistas Vladas Vitkauskas ir pilotas Vytautas Samarinas oro balionu pakilo į 8848 metrų – Himalajuose esančio Everesto viršukalnės – aukštį ir pasiekė naują Lietuvos aukščio rekordą.

Eilutė su jų pavarde Lietuvos rekordų knygoje – svarbu, bet patiems oro baliono pilotams vertingesni kiti dalykai. Patirtis ir žinojimas, kad jie gali daugiau nei daugelis kitų.

„Tai buvo savotiškas testas. Norėjome sužinoti, kur ta galimybių riba, - oreiviai iki šiol nerado atsakymo į šį klausimą. – Kitą kartą kilsime dar aukščiau. Vadinasi, sužinosime gerokai daugiau.“

Didžiausi sunkumai, su kuriais susiduriama 8 kilometrų aukštyje - mažas slėgis bei didelis šaltis. Tai jau tikrai žino oreiviai. Todėl skrydžio metu V.Samarinas ir V.Vitkauskas dėvėjo slidininkų kostiumus. Dėl oro išretėjimo pilotai naudojosi deguonies kaukėmis.

„Svarbu nepamesti sveiko proto, - sako jie. – Kiekvienas jaučia ribą, kurios negalima peržengti. Sveika nuovoka padeda išvengti visų galimų nelaimių.“

Į gelmes - ilgiau nei parą

Prieš kelerius metus Lietuvos speleologai Aleksandras Daukšas ir Tadas Navickas nusileido į 1350 metrų gylį Lukina Jama urve Kroatijoje ir pasiekė naują rekordą.

Kitą dieną jų pėdomis leidosi ir moteris. Taip pat lietuvė, turėjusi tokį patį tikslą. Jai pavyko pasiekti tik Lietuvos rekordą. Irena Gudaitienė tapo pirmąja Lietuvos moterimi, nusileidusia į 950 metrų gylį.

Leistis į urvą, tai – ne šokti su parašiutu. Pusantro kilometro lietuviai įveikė per dvidešimt kelias valandas. Drėgmė, tamsa ir galimos griūtys – valandos, kai negali atsipalaiduoti, kai įtampa į šalį veja visas kitas mintis.

„Urvuose praleidžiame po kelias paras. Kaip ir kopiant į kalnus, ilsimės tarpinėse stovyklose, valgome, atgauname jėgas ir miegame, - pasakojo giliausiai nusileidę lietuviai. – Turime laikytis taisyklių. Kitaip kiekviena ekspedicija gali būti paskutinė.“

Prieš kelias savaites jie grįžo iš Ukrainos. Dar prie vieno urvo pavadinimo padėjo pliusą - pasiektas ir jo dugnas. Pusės kilometro gylio urvo Soldatskaja šturme dalyvavo trys komandos.

Norint įveikti vertikalų kilometro gylio atstumą ir nusileisti į urvo dugną, tenka rengtis ne vieną mėnesį. Pačiame urve speleologai naudojasi specialia įranga, nerdami į vandeniu apsemtas siauras praeigas.

Kas toliau? Šiuo metu giliausiu pasaulyje laikomas 2 170 metrų gylio Kruberio-Voronjos urvas, esantis Kaukazo kalnuose, Arabikos masyve. „Esame pasirengę šturmuoti ir jį“, - adrenalino vėl trūksta lietuviams.

Everestą nugalėjo keturi lietuviai

Saulius Vilius užlenkė dar vieną rankos pirštą. Tokį ritualą alpinistas atlieka visuomet, kai įkopia į dar vieną viršukalnę. Kartais jis pirštus lenkia tik nusileidęs, nes viršuje tvyrantis šaltis ir kailinės pirštinės neleidžia to padaryti.

Ir kiti alpinistai turi ritualų. Jų nepamiršta, kai perskrodžia debesis ir atsistoja ant aukščiausių kalnų keterų. Bet svarbiausias jų - ant paties aukščiausio taško iškelti Lietuvos vėliavą.

Pirmasis iš lietuvių Everesto viršūnę 1993 metais pasiekė alpinistas Vladas Vitkauskas. Jis viršūnę įveikė antruoju bandymu. Vėliau, 2003-iaisiais, žygį pakartojo Saulius Vilius, pirmasis įkopęs į Džomolungmą iš Tibeto pusės. Šį sezoną “Dievų motinos” kalno viršūnę pasiekė ir kiti lietuviai - Aldas Baltutis ir kaunietis verslininkas Darius Vaičiulis.

Ką alpinistai patiria perskrodę debesis? „Iš pradžių prarandi žadą, vėliau – didžiulis jausmų protrūkis. Labiau džiaugiesi, kai iki viršūnės lieka maždaug penkios minutės, kai supranti, kad tikrai įkopsi į, tarkim, Everestą, - S.Viliui užgniaužia kvapą. - Pasiekęs viršukalnę, pradedi galvoti, kaip čia nusileisti žemyn, išvengti traumų, nušalimų, incidentų.“

D.Vaičiulio žygis irgi nebuvo lengvas: pasitraukti iš jo teko trims alpinistams. Po varginančios, du mėnesius trukusios kelionės ir dviejų dienų kopimo į viršukalnę D.Vaičiuliui buvo sunku patirti net saldų pergalės džiaugsmą.

„Iš pradžių buvau labai pavargęs ir net nelabai mąsčiau apie tai, kad esu viršūnėje. Tiesiog atsisėdau ir bandžiau atgauti kvapą. Tik po maždaug dvidešimties minučių pradėjau atsipeikėti ir žvalgytis aplink”, - pirmuosius įspūdžius užkopus į aukščiausią pasaulio viršukalnę prisiminė verslininkas.

Kad ir kaip būtų – šie keturi vyrai padarė kažką daugiau nei kiti lietuviai. Kam visa tai? „Mūsų tikslas - ne vien asmeninės ambicijos, bet ir garsinti Lietuvą“, - kalbėjo S.Vilius.

Svarstis atvedė į aukštumas

Petras Savickis per vieną valandą svarstį, sveriantį 16 kilogramų, išrovė beveik tūkstantį kartą. Karštą vasaros dieną net jam tai nėra lengva užduotis. Žliaugia prakaitas, o P.Savickas vos gaudo kvapą, nors ne kartą svarstį yra išrovęs ir gerokai daugiau kartų.

Vienas tokių – praėjusią vasarą. Kretingos rajono Žibininkų kaime užeigos „HBH Juozo alus“ apsaugos darbuotojas P.Savickis per vieną valandą svarstį išrovė 1732 kartus ir pagerino pasaulio rekordą. Iki to P.Savickis treniravosi metus - kasdien po kelias valandas praleisdavo sporto salėje.

„Rytais bėgiojau 2-5 kilometrų krosus, mankštinausi ant lygiagrečių, dariau atsispaudimus. Treniruotės daug nereikalauja – čia ne koks krepšinis. Mankštinausi, kad palaikyčiau gerą fizinę formą, kad dirbtų ne tik rankų, bet ir kiti kūno raumenys“, - receptą, kaip pasiekti tai, ko nepavyko nė vienam kitam planetos gyventojui, atskleidė žemaitis.

Gal turi ambicijų siekti vis naujų rekordų? „Kilnoti svarsčius man patinka nuo pat vaikystės. Duokit milijoną – krepšinio nežaisiu, nesidomiu. O štai svarsčiai – man labai įdomu“, - pasaulio rekordininkas dar turi ką nuveikti.

Magai ragina nesekti jais

„Dabar reikėtų šiek tiek atsipūsti. Negalima dirbtinai alinti organizmo“, - magai brolis ir sesuo Diana ir Arvydas Gaičiūnai savo galimybėmis stebina ne tik europiečius. Jie keliolika minučių gali būti be oro, valandų valandas ištverti užsišaldę lede.

Ne kartą neįtikimas žmogaus galimybes įrodę „DiArchy“ magai D. ir A.Gaičiūnai gegužę vėl nustebino pasaulį. Lietuvių magai pagerino nekvėpavimo rekordą, tačiau iš karto pateko į medikų rankas.

Ar ne per didelė tokių eksperimentų kaina? „Prieš atlikdami triukus konsultuojamės su medikais, - sako jie. – Baigiame tuomet, kai išsenka energija.“

Arvydas nustebino ir didžiausius kritikus - jis po vandeniu išbuvo net 15 minučių 58 sekundes.

„DiArchy” magai atsigauna po varginančio eksperimento, mėgaujasi ramybe ir artimųjų rūpesčiu. Euforijos dėl pavykusio eksperimento jie niekada nejaučia: „Galvojau - jei pavyks, bus tiek džiaugsmo! Dabar malonu, gera, bet iš džiaugsmo nešokinėjame. Toks mūsų darbas.“

„Oro sulaikymas - pats pavojingiausias dalykas žmogaus sveikatai. Noriu perspėti visus, ypač vaikus, kad nedarytų to, ką mes darome“, - magas sako, kad reikia ilgai treniruotis, kad pavyktų nekvėpuoti ilgiau nei dešimt minučių.

Ir dar vienas faktas - kvapą gniaužiantį šou „Gyvi be oro“ transliavo apie 800 televizijų iš viso pasaulio. „Štai ir atsakymas, dėl ko vis tai darome. Lietuva ne taip dažnai atsiduria pasaulio žinių laidose. Tokia reklama svarbi ne tik mums“, - magai bent kol kas triukus ketina rodyti Lietuvoje rengiamų pasirodymų metu.