Atrodė, kad susirinkusieji nedidelėje Irenos Mikuličiūtės dailės galerijoje I.Kanto gatvėje vargiai sutilps. Bet vietos užteko visiems pažinojusiesiems dailininką Raimundą Mikšį ir atėjusiems sutikti naujos knygos „Raimundas Mikšys. Tapyba/piešiniai“.

Gatvių ir kavinių paukštis

„1915-ieji. Paryžius. Tapytojas Amedeo Modigliani kavinėje “La Coupole" siūlo savo eskizus lankytojams, galintiems nupirkti jam taurę vyno. Beveik niekas eskizais nesidomi.

1995-ieji. Kaunas. Tapytojas Raimundas Mikšys-Šniūras kavinėje „Skliautas“ siūlo savo eskizus lankytojams, galintiems nupirkti jam taurę vyno. Beveik niekas eskizais nesidomi.

Tarp abiejų vaizdelių – aštuoni dešimtmečiai, tačiau, rodos, niekas nepasikeitė, nes bohema turi savąją kraujo grupę, nepavaldžią laikui. Ir šis bohemos kraujas Šniūro gyslose buvo toks tirštas, jog jį praskiesti sugebėjo tik mirtis."

Tai – Kęstučio Navako įžanga knygai „Raimundas Mikšys. Tapyba/piešiniai“.

„Labai, nepaprastai norėjau išleisti šią knygą“, – prisipažino jos sudarytoja Irena Mikuličiūtė. Moteris, kuri buvo šalia kuriančio, degančio, slystančio ašmenimis ir išeinančio Raimundo Mikšio – anot K.Navako, savito tapytojo, Kauno gatvių ir kavinių paukščio. Anot a. a. filosofo, menotyrininko Algio Uždavinio – pačios lemties kuriamo meno atstovo.

Ir jachtos, ir laidotuvės

Ką tik pasirodžiusi knyga apie R.Mikšį daugiausia kalba jo darbais. Kaip yra apibūdinęs A.Uždavinys, dauguma jų – abstrahuotos ekspresionistinės kompozicijos, kuriose stilizuota gamtos motyvų sąranga liudija vidinių išgyvenimų eigą.

„Pasirinktų motyvų ir stilistinio sprendimo požiūriu, – rašė A.Uždavinys, – R.Mikšys priklauso seniai tradicine tapusiai lietuviškojo koloristinio ekspresionizmo srovei, o tiksliau, regioninei kaunietiškai šios srovės atšakai, kurią, kaip vieną iš galimų raiškos paradigmų, savaip įkūnija A.Vilpišauskas.“

Knyga ją vartantįjį panardina į R.Mikšio spalvas: nuo juodo pieštuko, kuriuo įamžinti draugų ir nepažįstamųjų portretai, nuo 1985-aisiais pastele nupiešto senelių kambario, senelio trobos palėpės, iki drąsių abstrakcijų – ir „Be pavadinimo“, ir „Fredžiui Merkuriui“, ir „Dedikuota Vangeliui“.

Daug peizažų ir Nukryžiuotojo kančios. Aktų. Saulėlydžių. Medžių. Rojus. Jachta Sirena ir jachta Irena. Laidotuvės.

Mano vardas – Raimis

Tarp paveikslų ir piešinių reprodukcijų šmėkštelėja rašteliai, užrašyti nelygia, lyg šokančia R.Mikšio rašysena.

Charles Baudelaire: „... ir kiekvienas, nė pats to nežinodamas, pasiduodamas aplinkybėms ir atsitiktinumams, ėjo brandinti savo likimo, piktinti artimųjų ir gravituoti garbės arba gėdos link.“

Raimundo laiškas Irenai: „Mano vardas – Raimis (tiksliai neatsimenu, sergu skleroze). Aš rašau iš senukų prieglaudos. Turbūt turiu 132 metus. (Dar kartą perspėju, sergu skleroze.) Aš linkiu panelei Irenai Mikuličiūtei...“

„Žinote, koks buvo Raimundas... – aktorei Olitai Dautartaitei perskaičius šią ištrauką, atsiduso R.Mikuličiūtė. – Kartą aš jam pagrasinau: “Raimi, jei tu ir toliau taip elgsies, aš tave išvešiu į senelių prieglaudą!„ Tai jis ir parašė man laišką.“

Ir vėl – knyga ir tas pats R.Mikšio ranka pacituotas Ch. Baudelaire: „Piktumas niekad nėra atleistinas, bet vis dėlto jau šioks toks nuopelnas žinoti, kad toks esi, nepagydomiausia yda yra daryti bloga iš kvailumo.“

Improvizacija be natų

Be abejo, knygoje apie R.Mikšį yra fotografijų. Iš pradžių – tapytojo portretinė fotografija ir šalia – jo paties tapytas autoportretas, vėliau sužalotas peiliu. Lakoniškas užrašas: „Raimundas Mikšys, 1961–2008“. Fotografija ir sužalotas autoportretas panašūs, nors fotografija, žinoma, kur kas linksmesnė.

Verčiant lapus išdykėliškai blykstelėja nuotrauka, kur R.Mikšys improvizuoja pianinu, vietoj natų pasidėjęs savo senelių portretą. Šelmiškas žvilgsnis.

R.Mikšys su gėlėmis per personalinės parodos atidarymą 2000-aisiais Ūkio banke. Su I.Mikuličiūte – 1993-ieji, prie Kauno paveikslų galerijos.

Vyriška 2003-iųjų kompanija Laisvės alėjoje prie lauko staliuko: R.Mikšys, buvęs rankininkas Vytautas Kontvainis, poetas Gintaras Patackas, Klošaras ir režisierius Raimundas Kulbis. Prabėgus dešimtmečiui, kai kurių iš 2003-iųjų vyriškos kompanijos jau nebėra.

Batalinė scena

Knygoje yra ir daugiau nuotraukų, visos jos liudija Kauno bohemos gyvenimą, kurio – tokio tvinksinčio, nutrūktgalviško – šiandien jau nebeliko. Juk dauguma tų, kurie buvo šio tirštai raudono bohemiško kraujo kūneliai, išėjo. Prieš R.Mikšį, beveik kartu su juo, po jo.

„Nauja karta kitokia, – tarė I.Mikuličiūtė. – Mes buvome turbūt laisvesni, drąsesni, gyvybingesni. Neskaičiavome pinigų taip, kaip juos skaičiuoja menininkai, net jaunieji, dabar. Bet mus vis kas nors paremdavo, nupirkdavo paveikslą už keliasdešimt tūkstančių litų, padėdavo surengti parodą. Man atrodo, mes turėjome daugiau polėkio, daugiau nerūpestingumo.“

Prabilus Sauliaus Bartulio violončelei – instrumentui, kurio R.Mikšys, mokęsis juo groti, visą gyvenimą labai ilgėjosi, pasigirdo dejonė. „Saulius groja Raimio gyvenimą“, – pusbalsiu ištarė kažkas.

Bet R.Mikšio gyvenime, knygoje ir prisiminimuose apie jį – kur kas daugiau natų nei minorinės.

"... ir sceną šią batalinę išvys

Po daugel metų karvedžiai, žyniai –

Kaip lzeriai juos pervers akiniai

Jaunučio Mikšio – gal kitaip manei?"

(Gintaras Patackas. Batalinė scena).