Lietuvoje pirmą kartą rengiamų "Pasaulio muzikos dienų" žiūrovai turi galimybę pamatyti geriausią šveicarų teatro šių dienų projektą – kompozitoriaus ir režisieriaus Heinerio Goebbelso spektaklį "Eraritjaritjaka – frazių muziejus". Net šešis europinius apdovanojimus pelnęs spektaklis sukurtas pagal Nobelio premijos laureato, žydų sefardų palikuonio Eliaso Canetti (1905–1994 m.) autobiografinius tekstus.

Spektaklio žiūrovams nereikėtų tikėtis (ar bijoti) nei stilizuoto žydų folkloro, nei fašistinio siaubo, nei interpretacijų holokausto tema. E.Canetti gimė Bulgarijoje, gyveno Vienoje, Ciuriche, Frankfurte, Berlyne, Londone, ir spektaklyje režisierius meistriškai atgaivina autoriui per keliones į sielą įsirėžusius įspūdžius. "Eraritjaritjaka", išvertus iš Australijos aborigenų kalbos, reiškia "ilgėjimąsi kažko, kas negrįžtamai prarasta". Tačiau spektaklis anaiptol nedvelkia melancholija ir neviltimi.

Garsus prancūzų kino ir teatro aktorius André Wilmsas žaidžia rašytojo tekstais: kalba frazėmis iš pačių įvairiausių E.Canetti užrašų, dienoraščių, kūrinių. Jos "Eraritjaritjakoje" – kaip akmenėliai, rodantys kelią į prarastą, magišką pasaulį, kuriamą iš muzikos, teatro, kino ir vaizdo projekcijų. Režisierius menininko portretą meistriškai papildo kurdamas senstančio vyro buitį. Poetiškus pamąstymus apie būtį keičia kasdienis žmogaus gyvenimas. Vyras čia pjausto svogūnus, kepa omletą ir žiūri žinias. Gyvena tarsi vienišas vilkas. Būtent šis jausmas nuolat lydi herojų, stebintį pasaulį ir įsiklausantį į muziką, kalbą, žmonių įpročius ir tuštybę, miestus, žiniasklaidą, gyvūnijos pasaulį.

Kritikai aikčioja sakydami, kad aktoriaus A.Wilmso meistriškumą atskleidžia ne tik gyva ir puiki vaidyba, bet ir gebėjimas sinchroniškai su Maurice'o Ravelio styginių kvarteto pizzicato kapoti svogūną. Nuolat besikeičiančiame spektaklio fone XX a. styginių kvartetų muziką – nuo Johanno Sebastiano Bacho ir Dmitrijaus Šostakovičiaus iki Gavino Bryarso ir George'o Crumbo – griežia garsusis "Mondriaan" styginių kvartetas iš Amsterdamo.

Mačiusieji sako, kad prie neblėstančios spektaklio sėkmės prisideda Klauso Grünbergo šviesų bei scenos efektai ir jauno belgų prodiuserio Bruno Deville'io vaizdo instaliacijos.