Alanas pokalbio pradžioje pagiria žmoną už tai, kad ji puiki vadybininkė, užtikrinanti sklandų jo darbą Lietuvoje ir užsienyje. Nenuostabu, nes Valda Londone yra baigusi vieną iš 10-ies geriausių pasaulio universitetų. Valda žavisi savo vyru, sako, kad Alanas – jai tobulas lyderystės ir atsakomybės pavyzdys.
– Esate ne tik viena gražiausių, bet ir viena uždariausių pramogų pasaulio porų, kuri asmeninio gyvenimo užkulisius praveria itin retai. Ar jums namai – tik jūsų tvirtovė?
A.Ch.: Namai man yra ta vieta, kur aš daugiausia praleidžiu laiko. Jei paukščiai namais vadina savo lizdą, tai man namai irgi yra mano lizdas. Tai vieta, kur sugrįžti po ilgų kelionių, koncertų, darbų. Kur tavęs laukia. Nuostabus jausmas žinoti, kad namuose tavęs laukia šeima, kuri supranta, palaiko, kuriai aš galiu pasipasakoti. Kartais grįžtu ir į tuščius namus. Tai nėra blogai. Tuomet pabūnu vienas su savo mintimis, medituoju, mąstau, belaukdamas grįžtančių saviškių.
– O kas sudaro jūsų šeimą?
V.Ch.: Esame keturiese – mudu ir vaikai: sūnus Augustas Alanas ir dukrelė Izabelė Atėnė. Jai – aštuoneri, o Augustui prieš keletą dienų suėjo dešimt metų, šventėme. Sūnus gražiai sutaria su savo klasės draugais ir mokytojomis, tad norėjo atšvęsti gimtadienį ir mokykloje. Dovanų pageidavo šokoladinio torto su dešimčia žvakučių ir greitai lekiančio, radijo bangomis valdomo automobilio. Paskui laukė šventė uždarame šeimos rate su seneliais ir artimaisiais.
Namuose Alanas yra širdis, o aš – taisyklės ir kontrolė.
– Betgi vieni seneliai – Alano tėvai – už tūkstančių kilometrų?
V.Ch.: Deja, taip... Alanas jaunystėje yra netekęs mamytės, tad vaikai neturi tikrosios močiutės iš tėvelio pusės. Lieka Alano tėtis su antrąja žmona, kurie gyvena Irake, Kurdistane. Bendraujame su jais dažnai per vaizdo skambučius. O taip norėtųsi apkabinti, pabūti kartu, pajausti tiesioginį ryšį, emocijas, patirti daugiau Artimųjų Rytų tradicijų... Laimei, mano mama ir tėtis yra šalia, Lietuvoje. Tai tie žmonės, pas kuriuos paprastai vykstame švęsti svarbiausių šeimos švenčių – taip pat ir Augusto gimtadienio.
– Ar teisybė, kad pernai šventėte savo santuokos dešimtmetį?
V.Ch.: susituokėme 2011 m. spalio 1 d., tad, kaip matote, jau visi vienuolika metų!
– Susituokėte slapta, praėjus vos penkiems mėnesiams nuo judviejų pažinties. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
V.Ch.: Čia labiau klausimas mano vyrui (juokiasi). Kaip sakoma, vyras veda, moteris teka... Alanas labai gražiai man pasipiršo ir aš sutikau tapti jo žmona. O jei rimtai – nuo pat pirmųjų susitikimų mus lydėjo abipusiškai stiprus jausmas ir prieraišumas. Alanas išties greitai priėmė drąsų, vyrišką sprendimą ir Jordanijoje, Amane, tėvelio namuose, man pasipiršo. Jo artimųjų apsuptyje turėjome gražią sužadėtuvių šventę su daugybe kurdiškų šokių ir vaišėmis. Taigi, sužadėtuvės Jordanijoje ir santuoka Lietuvoje įvyko labai natūraliai, vedama tikrų jausmų.
– Prisiekėte ištikimybę prieš Dievą ir vienas kitą, nors dauguma jaunų žmonių šiandien vaidina šeimas, nesukdami galvos dėl savo santykių įteisinimo?
A.Ch.: Aš nesu dauguma. Man nepriimtini daugumos sprendimai. Man šeima yra tikra vertybė. Kai piršausi Valdai, aš jau turėjau omeny, kad susilauksime vaikų. Norėjau, kad jie gimtų stabilioje ir tvirtoje šeimoje. Tokioje, kokioje ir pats augau, kol mano amžinatilsį mama nepaliko šio pasaulio. Aš mačiau puikių santykių pavyzdį šeimoje, kuris paliko labai stiprų įspūdį. Todėl norėjau, kad ir mano žmona jaustųsi rami, atsipalaidavusi. Kad jai nebūtų nežinomybės ar baimės dėl ateities.
– Ar sunku gyventi šeimoje su menininku, kuris dažnai išlėkęs į kitą realybę ir kurio mintys kartais skraido padebesiais?
V.Ch.: Priešingai – man su Alanu labai lengva ir įdomu gyventi. Gal dėl to, kad būdama racionalaus mąstymo drauge esu ir kūrybiška. Man taip pat (kaip ir vyrui) reikia erdvės, laiko pabūti pačiai su savimi, su savo darbais, projektais. Tad mudviejų su Alanu tarpusavio pusiausvyra, manau, yra labai sveika. Jei reikia, būdami kartu mes mokame pabūti ir atskirai, savo pasauliuose, o paskui pasidalyti įspūdžiais, atsineštais iš jų (juokiasi). Tikrai neperdedu, kad su Alanu gyventi be galo įdomu. Esu jam dėkinga už viską, ko per šiuos metus išmokau. Nuostabu, kad jo siela dažnai skrajoja padebesiais… Juk ji ieško įkvėpimo, naujų melodijų, muzikinių harmonijų. Sykiu mano vyras yra ir labai atsakingas, planuojantis savo laiką, darbus žmogus. Todėl didelė dovana gyventi su tokia įvairiapusiškai stipria asmenybe.
Alanas ir Valda Chošnau / V. ir A.Chošnau šeimos archyvo nuotr.
– Abu esate dirbantys žmonės, abiem nesvetimas ir kūrybinis polėkis. Sudėjus gauname pusantro menininko šeimoje! Ar per menus nenukenčia buitis?
V.Ch.: Mūsų namuose viskas supinta į vieną pynę. Niekada neskirstome buities darbų. Ir jų nerūšiuojame. Kadangi neturime įprasto dirbantiems žmonėms režimo, kiekvieną dieną planuojame savo nuožiūra. Darbo reikalai, aišku, abiem yra prioritetas, o visus kitus dienos įvykius dėliojame taip, kaip norime, ir tai nekelia mums streso. Be to, vienas iš prioritetų mums yra sveika mityba. Kasdien valgome šviežią, namuose gamintą maistą, kurio gamyba mums yra malonumas, o ne nuovargis.
– Jei pati nebūtumėte tvarumo ekspertė, ar vis tiek jūsų šeimos gyvenimo būde atsispindėtų nūdienos aktualijos – ekologiškumas, tvarumas, lėta gyvensena?
V.Ch.: Esu tvaraus verslo ekspertė, dirbu su verslo įmonių tvarumo strategijomis ir politikos formavimu. Žinoma, pagrindiniai tvarumo principai yra pritaikomi ir kasdieniniame gyvenime – mityba, kelionės, vartojimo kultūra. Kalbant apie mitybą, reikia pasakyti, kad Alanas mūsų šeimoje yra sveiko maisto propaguotojas. Jo tikslas – gyventi taip, kad ir sveikata būtų stipri, ir kūnas gražus. Kadangi mano vyras yra scenos žmogus, tai į šiuos dalykus žiūri labai atsakingai. Kalbant apie mitybos tvarumą, svarbiausia yra ekologiški ir vietinės kilmės produktai. Kiek galime, stengiamės palaikyti vietos ūkininkus, pirkti iš jų natūralią sezoninę lietuvišką produkciją ir nešvaistyti maisto. Gyvename miesto centre. Vaikų mokykla, būreliai yra vos kelių ar keliolikos minučių atstumu pėstute nuo namų. Mūsų darbo susitikimai dažniausiai vyksta irgi centre. Daug vaikštome pėsčiomis ir kaskart nešokame į automobilį. Parduotuvių nemėgstame visi keturi. Pirkinius planuojame ir stengiamės nepersistengti šia tema. Tokį požiūrį skiepijame ir vaikams.
– Ar vaikai neišrankūs sveikam maistui?
V.Ch.: Oi, ne, tuoj grįš iš mokyklos, galėsite patikrinti (juokiasi). Jiems tinka viskas – nuo brokolių iki torto. Draugai kartais stebisi, kad mūsų namuose nuo stalo pirmiausia dingsta daržovės ir vaisiai, tuomet įvairūs grūdiniai patiekalai, o tik paskui mėsytės ir žuvytės. Kodėl? Nes tokį maistą valgome patys, tokį nuo mažumės siūlėme ir jiems. Tiesa, jei svečiuose ar mokykloje vaikai vaišinami saldumynais, bulvių traškučiais ar panašiais skanėstais, – tikrai nedarome iš to tragedijos ir leidžiame paskanauti. Maža to, net ir mūsų šeimoje pasitaiko greitojo maisto dienų, kai užsisakome mėsainių ir kokakolos. Mūsų manymu, vaikai turi pažinti viską, o pažinę – suprasti, kas yra sveika jų organizmui ir vystymuisi, o kas – ne.
– Jūs su vaikais apie daug ką kalbatės?
V.Ch.: Kalbame daug ir iš esmės apie viską. Jei atvirai, mūsų šeimos nuolatinė būsena yra pokalbis arba miegas (kvatojasi). Tikrai su vaikais labai daug bendraujame. Kartais pastebiu, kad mūsų atžalos jau ir prabyla tam tikromis šeimos frazėmis. Tai kartais prajuokina, bet daug dažniau nudžiugina. Jau dešimt metų esame tėvai – įveiktas tam tikras šeimos brandos etapas. Dabar itin įdomu namuose, nes dažnai gimsta labai įdomūs pokalbiai, diskusijos ir netgi bendri kūrybiniai projektai.
Saugo: A.Chošnau su žmona Valda nemėgsta viešinti asmeninio gyvenimo – jiedu renkasi savo laime mėgautis tyliai. / V. ir A.Chošnau šeimos archyvo nuotr.
– Kai judu su Alanu planavote vaikus, ruošėtės jų atėjimui – ar pasikliovėte širdimi, tėvų namuose įgyta patirtimi, o gal skaitėte specialią pedagoginę ir psichologinę literatūrą?
V.Ch.: Namuose Alanas yra širdis, o aš – taisyklės ir kontrolė. Kadangi jūsų klausimas apie širdį, perleidžiu jį vyrui.
A.Ch.: Tikrai informacijos niekur neieškojome ir nieko neskaitėme, nes kiekvieni tėvai – mamos ir tėčiai – jau savyje turi per tūkstančius metų sukauptų žinių, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Tapę tėvais, manau, jie jaučia intuityviai, kaip su vaikais elgtis. Juk patys dar visai neseniai tokie buvo. Aišku, yra tam tikrų dalykų, kurie pagrįsti mokslu, tad kartais ir aš mielai paskaitau mokslinę literatūrą dominančiomis temomis. Man rūpi, kad augdami vaikai susigaudytų šiame sudėtingame pasaulyje, šitose XXI amžiaus džiunglėse, kad turėtų teisingą mąstymą ir atėjus laikui mokėtų priimti teisingus sprendimus. Kad atrastų save ir turėtų gyvenime tikslą. Tuo keliu juos stengiamės ir vesti. Per pokalbius, bendravimą. Dalijamės žiniomis, kurios kartais galbūt skirtos suaugusiesiems. Tačiau mums Augustas su Izabele – jau tokie dideli ir įdomūs atrodo… Gera įtraukti juos į šeimos mąstymo ir planavimo procesus.
– Kai jūs su Valda buvote vaikai, tikrai neturėjote tokios plačios būrelių pasiūlos. Sutikite, šiuolaikiniai vaikai gali rinktis daug ką – šokius, robotiką, muziką, dailę, sportą ir t.t. Tik mokėk pastebėti jų talentus ir padėk teisingai pasirinkti.
V.Ch.: Natūraliai taip susiklostė, kad gyvenome šalia menų darželio, kurį lankė tiek Augustas, tiek ir Izabelė. Tad menų pakraipa – muzika ir dailė – mūsų vaikams be galo artima jau nuo ankstyvos vaikystės. Vėliau dukrytei siūlėme lankyti baletą, bet po pusės metų ji šokti atsisakė. Nevertėme tęsti vien dėl to, kad parodytume savo principus. Šįmet ji pradėjo lankyti dailės būrelį, kuriame dirba profesionalūs dėstytojai. Sūnus iš pradžių susižavėjo robotika – tokia madinga ir naudinga šiais laikais inžinerine kryptimi. Po kurio laiko pastebėjome, kad jis labiau linksta į elektroniką ir gilesnę fiziką. Nuo mikroschemų iki radijo bangų veikimo. Šiuo metu Augustas elektronikos inžineriją pažįsta su seneliu, mano tėčiu, kuris yra radijo inžinierius ir savo namuose turi sukūręs dirbtuves. Taip pat sūnus lanko karatė užsiėmimus, o kartą per metus kovoja dėl vis stipresnio diržo.
– Negi nė vienas iš vaikų neseka tėčio pėdomis?
V.Ch.: Žinoma, jie smalsiai tyrinėja tėčio pasaulį… Tiek Augustas, tiek ir Izabelė šiais metais pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Kelis kartus per savaitę po pamokų juodu keliauja į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), kur dėsto itin profesionalūs ir puikūs pedagogai. Vaikai su dideliu noru vyksta į šias pamokas. Jau grojo kalėdiniame koncerte fortepijonu. Neretai skambina pianinu namuose. Muzika mus lydi visuomet.
– Muzikos mokslus teks krimsti septynerius metus, o jei po metų Augustas arba Izabelė pareikš: „Viskas, darykit ką norit – daugiau ten neisiu! Pavargau nuo solfedžio, fortepijono…“
V.Ch.: Ar leisim jam mesti mokslus? Na, duosim laiko pailsėti, persikrauti, o paskui galės tęsti, ką pradėjo. Liepimas? Ne, tikrai netinka šitas žodis. Rasim būdų motyvuoti sūnų ar dukrą pozityviai. Aš pati esu baigusi septynmetę muzikos mokyklą ir žinau, kokie būna sunkiausi etapai. Kita vertus, žinau, kaip gera užbaigti tai, ką esi pradėjęs, ir kaip puiku turėti papildomą muzikinį išsilavinimą. Jis itin padeda mokantis naujų kalbų, nes išlavina klausą, taip pat vysto jautrumą, empatiją, harmonijos pajautimą. Tai itin svarbu kuriant savarankišką gyvenimą, mezgant santykius su kitais žmonėmis. Esu visiškai įsitikinusi, kad meninis muzikinis išsilavinimas žmogų gali tiktai praturtinti.
Šeima – juk ne patiekalas, į kurį reikia dėti ingredientus tam tikromis proporcijomis.
A.Ch.: Dažnai kalbuosi su vaikais, kad jei ėmeisi kažko, turi eiti iki galo. Drauge su Valda ieškome pozityvaus motyvavimo būdų. Mano širdis džiaugiasi, kad mūsų motyvacijos pamokos siejasi ir su vaikų muzikos pamokomis. Tikiu, kad ateityje, kai jie išmoks muzikos pagrindus, teoriją, galėsiu vis daugiau su jais kalbėti apie kūrybos meną.
– Alanas yra pasakęs, jog Dievas yra stipresnė jėga, reguliuojanti žmonių gyvenimus, jų kertinius momentus. Tad kokią vietą savo šeimos gyvenime skiriate tai galingai jėgai?
V.Ch.: Tai gilus klausimas, itin asmeniškas. Atsakysiu paprastai: stengiamės vadovautis dvasingumu, o ne konkrečia religija. Skaitome ir vaikams pasakojame apie įvairias pasaulio religijas, kurių vertybės, nepaisant dogmatinių ir ritualinių skirtumų, panašios. Lietuvoje su vaikais užeinu ir į krikščioniškas bažnyčias, ir į cerkves, kur uždegame žvakutes, pasiklausome maldų, giedojimo. Irake vaikams parodėme mečetes, kalbėjome apie musulmonų religiją. Dar turiu svajonę parodyti jiems Azijos ir Indijos maldos namus, kurie palieka neišdildomą įspūdį. Mes norime savo vaikams atverti platų pasaulį ir kalbėti apie visas religijas jungiančias vertybes, nes jos ir yra esmė.
A.Ch.: Mums patiems įdomūs ir moksliniai faktai, kaip šiuolaikinis mokslas traktuoja tą Aukštesniąją galią, apie kurią kalba kvantinė fizika. Šiuo metu daug skaitome šia tema ir atrandame naujų įžvalgų, paaiškinimų, į kuriuos ir religija ne visada turi atsakymus.
– Ar turite smagių tradicijų savo šeimoje? Koks laisvalaikis jūsų visų mėgstamiausias?
V.Ch.: Kai gimė mūsų vaikai, su Alanu aptarėme keletą taisyklių. Nusprendėme, kad kol jiems nesueis treji metai, nesivesim jų į prekybos centrus. Kodėl? Kad kuo mažiau būtų toje komercinėje aplinkoje. Daugiau laiko leidome namuose, prie jūros arba šeimos sodyboje, esančioje tarp ežerų ir miškų. Taip pat nusprendėme, kad su mažais leliukais neskraidysime į jokias keliones, nes vaikai dar nieko neprisimins, o mus pačius tai labiau apsunkins, nei įkvėps. Vėliau, kai vaikai jau paaugo, pirmoji jų kelionė buvo pas Alano tėtį Ibrahimą, jų senelį, į Kurdistaną. Pirmą kartą Augustas su Izabele pamatė aukštus Kurdistano kalnus, apelsinmedžius ir granatmedžius, palmes, augančias tiesiog senelio kieme. Jiems labai patiko didysis Suleimanijos (Kurdistano miestas) turgus – vaisių, daržovių, rankų darbo daiktų gausa, spalvos, kvapai, gardi kurdiška arbata, vietiniai patiekalai. Akivaizdu, kad būdami vyresni jie lengvai pajuto kitos kultūros skonį, įsiminė kvapus, spalvas, vietoves, įvairius kelionės momentus. Lankant Alano sesers šeimą, gyvenančią Švedijoje, jau buvo visiškai kitos – skandinaviškos kultūros pažinimas, kurį lydėjo vėjo malūnai ir atšiaurus švediškas klimatas. Kita vertus, mūsų šeima daug laiko mėgsta leisti ir namuose. Skaityti, žiūrėti šeimos filmus, nes tai erdvė, kur visiems tiesiog saugu ir gera būti kartu.
– Tradicinis šios rubrikos klausimas: gal judu turite laimingos santuokos receptą, kuriuo galėtumėte pasidalyti su „Kauno dienos“ skaitytojais?
V.Ch.: Sakiau Alanui, kad tikrai bus šitas klausimas (kvatojasi). O jis man į tai: „O siaube! Tik jau ne tai…“
– Jei jau šis klausimas toks baisus, tuomet paskaičiuokime dramblius, ant kurių laikosi jūsų šeimos žemė?
V.Ch.: Širdis, išmintis, meilė ir kūryba. Netgi tas dienas, kurias leidžiame namuose, stengiamės padaryti kuo kūrybiškesnes, spalvingesnes ir įvairesnes. Žinoma, visi šie dalykai reikalauja nuolatinio tobulėjimo, kantrybės ir pastangų, bet mes nusiteikę siekti geriausios versijos, tad nuolat tobulėjame ir ieškome įkvėpimo.
A.Ch.: O dėl to laimės recepto… Nesakau, kad tai yra banalus klausimas. Tačiau žmonių santykiai yra gyvi, o receptas – tai jau nekintanti, negyva sistema. Šeima – juk ne patiekalas, į kurį reikia dėti ingredientus tam tikromis proporcijomis (juokiasi). Be to, net gamindamos tą patį patiekalą dvi šeimininkės gaus jį visiškai kitokį. Skoniai tikrai skirsis. Todėl šiuo klausimu – jokių patarimų. Mes su Valda remiamės tarpusavio santykiais, o jie – grįsti meile, nes meilė – tai išminties ir kūrybos pagrindas. Tikiu, jei žmogus ja remiasi, jis daug ką gali atlaikyti ir toli toli nueiti. To visiems ir linkiu.
Naujausi komentarai